| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Pusės amžiaus tarnystė Dievui ir artimam padėjo iškęsti sunkumus ir negandas Kęstutis PRANCKEVIČIUS
Kiekvienoje tautoje visais laikais atrastume kilniaširdiškų, amžinos pagarbos vertų šviesulių, savo pasiaukojančia veikla net ir tamsiausiais priespaudos laikais išsaugojusių žmogišką orumą ir dvasios stiprybę. Amžių kryžkelėse sunkiausius išbandymus ir mirtinus pavojus patyrusi mūsų Tėvynė ir šiandien gali didžiuotis savo ištikimais patriotais, lemtingomis gyvenimo akimirkomis šventai gynusiais tauriausius Laisvės idealus. Tarp tokių uolių pavergtos Lietuvos gynėjų su meile ir pagarba pelnytai minime vienuolės, sesers Nijolės SADŪNAITĖS vardą. Beje, prieš keletą mėnesių su savo buvusiomis bendražygėmis, seserimis vienuolėmis Julyte Runkelaite ir Brone Kibickaite ji kukliai pažymėjo garbingą 50-ies metų vienuolystės jubiliejų. Pajuto vidinį pašaukimą Dabartinei mūsų kartai, vis labiau tolstančiai nuo tų slogių ir kraupių istorijos įvykių, kai vien už atvirą tiesos žodį buvo baudžiama kalėjimais ir represijomis, sesers Nijolės gyvenimo kelias išlieka gyvu pavyzdžiu, kaip reikia branginti Laisvės ir krikščioniško idealizmo vertybes. Sovietinės imperijos sutvėrėjams ir sergėtojams, mėginusiems iš pasaulio žemėlapio ištrinti Lietuvos vardą, sesers Nijolės Sadūnaitės, kaip ir kitų nenuilstančių Laisvės kovotojų veikla, buvo tarsi gili rakštis. Praėjusi atšiaurius Sibiro lagerius ir tremtį, Nijolė visą gyvenimą išliko nepalaužiama Tikėjimo ir Laisvės idealų skleidėja. Gyvąja mūsų tautos legenda tapusi sesuo Nijolė nelinkusi sureikšminti savo vaidmens nelengvoje kovoje už Bažnyčios ir Tėvynės laisvę. Jos giliu įsitikinimu, Lietuvos miškuose ir amžinojo įšalo žemėse nukankintų dvasininkų ir tremtinių aukos padėjo laimėti pergalę prieš blogio imperiją ir atgauti Nepriklausomybe. Nors į išsivadavimo judėjimą Nijolė įsijungė gerokai vėliau, kai baigėsi stalinizmo teroras, tačiau ir tais brežneviniais buldozerinio ateizmo laikais mūsų tautos Laisvės bylai išliko ne mažesni pavojai. Lietuvos inteligentija buvo sunaikinta arba nutildyta, tik Katalikų Bažnyčia pogrindžio sąlygomis dar galėjo pasauliui skelbti niekinamos ir terorizuojamos okupuotos tautos Laisvės bylą. Iš savo brangių tėvelių paveldėjusi tvirtą krikščionišką tikėjimą ir meilę artimam, Nijolė Sadūnaitė nuo jaunų dienų suprato, kad represijomis ir teroru vegetuojančioje imperijoje nieko doro nepasieksi. Jaunąją aukštaitę viliojo kilni mokytojo profesija, bet kaip tokioje nužmogintoje sistemoje išlikti tauriam ir teisingam? Meluoti, veidmainiauti Nijolė neišmoko. Amžiną atilsį mano tėveliai, uolūs katalikai, neleido man, guviai ir energingai mergaitei, pasiklysti sovietinio melo naktyje. Jie įdiegė mintį, kad kiekvienam žmogui gyvenime reikalinga ir sveikata, ir duona, tačiau labiausiai tikėjimas Dievu. Būtent Dievas yra kiekvieno žmogaus laimės šaltinis ir be Jo nėra gyvenime tikro džiaugsmo, savo pasirinkimo motyvus nuodugniai grindė sesuo Nijolė. Mūsų garbioji pašnekovė prisiminė, kad pirmieji keliai vienuolystės link atsivėrė 1956-ųjų liepą, per Šv. Onos atlaidus. Tada į Anykščius, kur gyveno Sadūnų šeima, buvo atvykęs neseniai vyskupu įšventintas Julijonas Steponavičius. Vienoje didingiausių šalies šventovių vyskupas teikė Sutvirtinimo sakramentus. Sutvirtinimo sakramentą tą dieną gavusi jos bendramokslė Bronė Kibickaitė (Nijolė Sutvirtinimo sakramentą buvo gavusi dar 1945 m. birželio 10 dieną iš paties Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus, NKVD budelių nužudyto 1946 metais ir slapta užkasto Vilniuje, Tuskulėnų parko bendrame kape). Po šių iškilmių, kaip pamena sesuo Nijolė, abi merginos pajuto vidinį perversmą, aiškų gyvenimo tikslo supratimą ir didžiulį dvasinį džiaugsmą. Taigi nuo to laiko jos abi pajuto gilų vidinį pašaukimą eiti vienuolystės keliu. Šiam žingsniui mes ruošiamės slapta, nes sovietai jau nuo pat įsiveržimo į Lietuvą buvo uždarę vienuolynus ir uždraudę bet kokią jų veiklą. Netrukus išvykome į Panevėžį, kur slapta dar veikė Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos noviciatas, Lietuvoje įsikūręs dar 1923 metais. Ten susitikome ir su trečiąja būsima bendražyge seserimi iš Žemaitijos Julija Runkelaite. Būsimoms vienuolėms paskaitos buvo vedamos ypatingomis konspiracinėmis sąlygomis atokiose vienkiemių sodybose. Po dvasinių rekolekcijų išsiskirstydavome kas sau vienos triūsėme vaikų darželiuose ar mokyklose, kitos slaugėme ligonius, taip pat slapta platindavome religinę literatūrą, padėdavome vaikams bei jaunimui pasirengti Pirmajai Komunijai ir t. t., tolimos jaunystės prisiminimais dalijosi N. Sadūnaitė. Sunkiausi išbandymai Vienuolystę pasirinkusios merginos įžadus davė 1959-ųjų vasarą, beje, skirtingomis dienomis sesuo Nijolė, slapstydamasi nuo KGB persekiojimų, liepos 2-ąją Telšiuose, o Julytė su Brone rugpjūčio 14 dieną Panevėžyje. Po įžadų jų laukė intensyvus, kupinas pavojų ir rizikos kelias. Tiesa, pasak sesers Nijolės, skirtingai nuo kitų vienuolių tradicijų, šios kongregacijos vienuolės nenešiojo abitų, tad išoriškai nesiskirdamos nuo pasauliečių galėjo kurį laiką kantriai triūsti paprastus darbelius ir tyliai liudyti Kristų įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Sunkiausius išbandymus teko patirti Nijolei Sadūnaitei už aktyvų Evangelijos skelbimą, ypač Lietuvos Katalikų Bažnyčios (LKB) kronikos platinimą ji sulaukė rūsčios okupacinės valdžios bausmės. 1974 m. rugpjūtį savo bute sostinėje, perspausdinant 11 LKB kronikos numerį, Nijolę suėmę sovietiniai čekistai išvežė į Lukiškes ir 10 mėnesių tardė, kankino, vertė išduoti bendražygius, išdrįsusius šmeižti taikingą SSRS santvarką. Stoiškai atlaikiusi įvairius kankinimus ir pažeminimus, kitų metų birželį Nijolė buvo nuteista kalėti bekraštėje Sibiro žemėje. Į laisvę išleista 1980-ųjų vasarą, kai sovietai rengėsi pompastiškoms Olimpinėms žaidynėms. Per ilgus sovietinio teroro ir persekiojimo dešimtmečius daugybę skriaudų patyrusi sesuo Nijolė Sadūnaitė ir šiandien teigia, jog nejaučianti jokio pykčio buvusiems savo skriaudėjams. Kaip aš galiu nešioti akmenį užantyje prieš uoliai mane sekusius ir kankinusius budelius jie juk nelaimingi, dvasiškai ir moraliai palūžę žmonės, verti užuojautos. Ir tais sunkiais laikais aš jiems vis kartodavau mano broliai, jeigu jūs būtumėte turėję gerus ir dvasingus tėvus, juk nebūtumėte tapę tokie beširdžiai. Man belieka už jus tik pasimelsti, kad jumyse atgytų sąžinės ir tikėjimo dvasia. O už tai, kad išlikau gyva, esu be galo dėkinga Visagaliui Viešpačiui Dievui, lydėjusiam mane tame sunkiame gyvenimo kelyje. Žinoma, niekada nepamirštu ir visų geros valios žmonių, tiek čia Lietuvoje, tiek JAV, Kanadoje, Rusijoje ir kitose pasaulio šalyse aktyviai kėlusių mano engiamos Tėvynės laisvės bylą, pasakojo sesuo Nijolė.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |