2009 m. lapkričio 6 d.
Nr. 78
(1770)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Klebonas, už parapijiečius kovojęs net teisme

Vilniaus Šv. Jono Bosko bažnyčios klebonas teologijos magistras Jacek PASZENDA SDB jau beveik 13 metų gyvena Lietuvoje, puikiai kalba lietuviškai. Jis gimė 1967 m. gruodžio 7 dieną Lenkijoje. Nuo 1996 metų kun. J. Paszenda SDB dirba Vilniaus Šv. Jono Bosko bažnyčioje. 2003 metais mūsų šalies Prezidento dekretu jam suteikta Lietuvos pilietybė. Tais pačiais metais kun. J. Paszenda tapo Vilniaus Šv. Jono Bosko bažnyčios klebonu. Lietuvoje kunigas Jacekas, yra pagarsėjęs tuo, kad bandė kovoti su bendrove „Vilniaus energija“ dėl teisės atsisakyti centralizuotai tiekiamos šilumos, kad už bažnyčios patalpų šildymą nereikėtų mokėti milžiniškų mokesčių.

 

Gerbiamas klebone, esate ne tik Vilniaus Lazdynų bažnyčios klebonas, bet ir saleziečių vienuolis. Kuo saleziečių brolija skiriasi nuo kitų vienuolijų? Kiek brolių dirba kartu su jumis?

Nuo kitų vienuolynų saleziečiai skiriasi savo charizma. Mūsų ypatingas pašaukimas – tai darbas su vaikais ir jaunimu, nes, kaip pasakė mūsų įkūrėjas kunigas šv. Jonas Bosko, reikia jiems padėti tapti gerai katalikais ir piliečiais. Kartu su manim Vilniuje dirba dar trys kunigai.

Nuo 2001 metų esate Lietuvos „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenių vyriausias kapelionas. Kuo ypatinga „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenė, kuo ji rūpinasi?

„Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenė rūpinasi žmonėmis su protine negalia. Stengiamės daryti viską, kad jie pasijustų mylimi ir būtų reikalingais mūsų visuomenės nariais.

Kokią konkrečią pagalbą galite suteikti neįgaliesiems? Ar tik dvasinę paramą, o gal padedate žmonėms, kaip madinga sakyti, integruotis?

Žmonės su protine negalia dažniausia yra atstumti ir nesuprasti dėl savo negalios, kaip nereikalingi. Iš tikrųjų dauguma iš jų – tai dažniausiai nesavarankiški žmonės, bet su didele širdimi. Padedame jiems atrasti savo vietą visuomenėje.

Daug metų dirbate su vaikais, jaunimu. Šv. Jono Bosko bažnyčioje veikia vaikų ir jaunimo laisvalaikio centras „Oratorija“. Kuo užsiima šis centras?

„Oratorija“ skirta vaikams ir jaunimui. Veikla pati įvairiausia. Tai yra ir popamokinė veikla, kurioje dalyvauja keliolika vaikų iš tokių šeimų, kur namuose dėl įvairių priežasčių nėra sąlygų ruošti pamokas. Veikia ir sekmadienio „Oratorija“ – vaikai kviečiami dalyvauti grupelių užsiėmimuose, įsitraukti į žaidimus. Dar yra patarnautojų grupė, chorai. Su vaikais ir jaunimu bendraujame ištisus metus, o vasarą važiuojame į stovyklas, ekskursijas. Vasaros metų organizuojama dieninė stovykla, kurioje gali dalyvauti visi vaikai.

Kokios dar organizacijos glaudžiasi po jūsų Šv. Jono Bosko bažnyčios stogu?

Mūsų parapijoje yra daug įvairių organizacijų ir veikia daug būrelių. Visų pirma, kaip minėjau, veikia „Oratorija“, skirta vaikams ir jaunimui. Jos veikla išsiplėtė, daugiausia žmonių susirenka sekmadieniais, 14 valandą. Čia vyksta žaidimai bei užsiėmimai vaikams. 15 val. vaikus kviečiame į šv. Mišias. Aišku, yra ir chorų: suaugusiųjų, vaikų ir jaunimo. Pas mus renkasi pranciškonų tretininkų, jaunų šeimų maldos grupelė, taip pat Gyvojo rožinio, Marijos riterių, maldos už skaistyklos kenčiančius, maldos už kunigus, „Tikėjimo ir šviesos“ grupelės.

Kokia veikla užsiima „Caritas“? Kokie žmonės jame dirba?

Mūsų parapijos „Caritas“ surenka dėvėtus drabužius, rūšiuoja ir juos išdalija. Turime mažą valgyklą, dalijame maisto talonus į Betanijos valgyklą, veikiančią miesto centre. Kai kurie karitiečiai lanko ligonius namuose, o keli padeda Lazdynų universitetinės ligoninės kapelionui. Keletą kartų per metus ruošiami maisto paketai ir dalijami daugiavaikėms šeimoms bei seneliams.

Su kokiais vargais susiduria labdaros valgykla? Kas joje dirba? Kokie žmonės lankosi?

Mūsų valgykloje dirba savanorės, daugiausia pensininkės. Esu joms labai dėkingas, nes jos aukoja daug savo jėgų ir laiko. Į valgyklą ateina visokių žmonių. Dauguma yra pagyvenusieji, bet pasitaiko ir jaunų motinų su vaikais. Kartais ateina ir girtų, ieškančių užkandos.

Per 13 metų daug laiko ir energijos skyrėte bažnyčios statyboms ir remontui. Tvarkėte ir bažnyčios aplinką, įrengėte automobilių stovėjimo aikštelę. Kaip Jums tai pavyksta?

Darau tiek, kiek galiu, kiek leidžia finansai ir kitos galimybės. Be savo brolių pagalbos, parapijiečių aukų, o kartais geradarių paramos, nieko nepadaryčiau. Dabar mūsų bažnyčia dar laukia užsakytų naujų figūrų į pagrindinį altorių bei suolų. Norime įrengti bažnyčią ir, jei Dievas duos, kitais metais organizuoti bažnyčios konsekraciją, tuo labiau kad 2010 m. kovo 12 dieną bus jau 20 metų nuo parapijos steigiamojo dokumento pasirašymo.

Drąsiai stojote į nelygią kovą su vilniečiams šilumą tiekiančia bendrove, nes 2007 metais maldos namams šildymas kainavo 32 tūkstančius litų. Tai išties yra labai didelė suma, ypač bažnyčiai, kuri negauna jokių pajamų. Pradėjote tiesti dujotiekį, nes buvo paskaičiuota, kad šildydami maldos namus dujomis sutaupysite apie 10 tūkstančių.

Viskas baigėsi teisme, bet teismą laimėjome. Reikiamus leidimus naudotis dujine katiline taip pat jau gavome.

Kas Jums teikia tiek jėgų ir ryžto? Kaip spėjate tiek daug padaryti?

Labai padeda saleziečių bendruomenė. Be brolių pagalbos ir palaikymo nesugebėtume padaryti tiek daug. Aišku, dar yra ir savanorių, norinčių prisidėti prie darbo su jaunimu. Jie padeda paruošti užsiėmimus, žaidimus, susitikimus, stovyklas.

Ko palinkėtumėte „XXI amžiaus“ skaitytojams tokiu nelengvu ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui metu?

Linkiu ištvermės ir pasitikėjimo, ir ne tik savo jėgomis, bet, visų pirma, Dievo malone.

Dėkoju už atsakymus. Linkiu stiprybės Jums ir Jūsų parapijai.

Kalbino Ona Mickevičiūtė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija