|
Kaip Tomas Dapkus Lietuvoje ieškojo slapto CŽV kalėjimo
Gintaras Visockas
Praėjusios savaitės laida Kuo užsiima Lietuvos slaptosios tarnybos ir jų partneriai paliko keistą įspūdį. Omenyje turiu pokalbį, kuriame žurnalistas Tomas Dapkus su parlamentaru Raimondu Šukiu, krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene ir Lietuvos žinių redaktoriumi Valdu Vasiliausku analizavo šiomis dienomis nuolat eskaluojamą slaptųjų CŽV kalėjimų Lietuvoje temą. Be abejo, daug dirbantiems žurnalistams ne visuomet pasiseka į eterį paleisti išties vertingą medžiagą. Žinoma, dėl kai kurių nekokybiškų laidų vedėjai niekuo dėti laidos kokybė priklauso ir nuo to, kaip šneka pareigūnai. Jei žurnalisto kalbinami svečiai nieko konkretaus nepasako, tai vargu ar laidą galima laikyti pavykusia. Bet ar dėl to kaltas vien žurnalistas?
Šį sykį pats laidos sumanymas atrodė nenatūralus. Susidarė įspūdis, jog laidos organizatoriai bet kokia kaina siekia įkąsti kai kuriems buvusiems Lietuvos valstybės vadovams. Pavyzdžiui, buvusiems VSD generaliniams direktoriams Mečiui Laurinkui, Arvydui Pociui, buvusiam premjerui Gediminui Kirkilui bei prezidentui Valdui Adamkui. Laidoje visai neatsižvelgta į aplinkybę, jog tokiais įkandimais kenkiama ir vienam iš svarbiausių Lietuvos partnerių Amerikai. Beje, kenkiama Amerikai nepateikiant jokių konkrečių įrodymų. Juk nė vienas laidoje dalyvavęs pašnekovas, įskaitant ir žurnalistą T. Dapkų, nepateikė nė menkiausio faktelio, bylojančio, jog CŽV kalėjimų Lietuvoje vis dėlto būta. Remtasi prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais, leidžiančiais manyti, jog itin slaptas CŽV kalėjimas netoli Vilniaus galėjo veikti. Bet juk ir Prezidentė tebuvo pasakiusi, jog turi vien netiesioginius įrodymus. O netiesioginių įrodymų teisinėje valstybėje lyg ir mažoka.
Užtat visi laidos dalyviai noriai citavo įvairius Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų, Žmogaus teisių organizacijų dokumentus, draudžiančius be teismo leidimo suimti įtariamuosius, be advokato žinios juos įkalinti, juolab kankinti, žeminti, bauginti. Toje laidoje gausiai cituota ir Lietuvos Konstitucija, griežtai draudžianti šalies slaptosioms tarnyboms savivaliauti, įkuriant slaptuosius kalėjimus be valdžios žinios ir leidimo. Cituoti net Amerikos įstatymai, draudžiantys Centrinei žvalgybos valdybai tokius kalėjimus įkurti JAV teritorijoje. Bet kokia prasmė beveik visą valandą cituoti dokumentus, jei nėra įrodymų, jog elgtasi priešingai, nei įpareigoja elgtis įvairios konvencijos ir įstatymai?
Vien įstatymų citavimu apsiribojo ir laidos metu telefonu kalbintas teisininkas Dainius Žalimas bei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytojas doc. Kęstutis Girnius. Pavyzdžiui, teisininkas D. Žalimas pabrėžė, jog Lietuva, žvelgiant teisininko akimis, negalėjo nei pati savo noru įkurti slapto kalėjimo, nei leisti kam nors kitam jį įkurti savo žemėje. Negalėjo leisti to daryti net patiems artimiausiems savo sąjungininkams. Tad jei toks kalėjimas egzistavo, už grubius demokratijos nuostatų pažeidimus, pasak D. Žalimo, kalta ir Lietuvos valstybė, ir konkretūs Lietuvos pareigūnai. Bet kur konkretūs faktai, kad toks kalėjimas netoli Vilniaus veikė mažų mažiausiai kelerius metus?
Politikos apžvalgininkas K. Girnius pabrėžė, jog skandalas, kilęs dėl galimo CŽV kalėjimo egzistavimo Lietuvoje, tėra vien Lietuvos reikalas. Pasak K. Girniaus, Vašingtonas tikrai nekomentuos mūsų oficialių paklausimų. Tad šiuos įtarimus patvirtinti arba išsklaidyti gali tik pati Lietuva. K. Girnius papasakojo, kaip iškilus panašiai teisinei dilemai elgtųsi JAV kongresmenai bei senatoriai. Bet kam visi šie pavyzdžiai, jei mes neturime nė vienos konkrečios detalės, leidžiančios manyti, jog slaptas CŽV objektas Vilniaus rajone egzistavo?
T. Dapkaus laidoje nuolat buvo pabrėžiama, kaip negražiai, nesolidžiai, atstumiančiai pasirodytų pasaulio akyse Lietuva, jeigu paaiškėtų, kad netoli Vilniaus CŽV pareigūnai slapta kalino, o gal net ir kankino terorizmu įtariamus asmenis. Tokiu atveju Lietuva pasaulyje būtų linčiuojama kaip nebrandi, neteisinė valstybė, kurioje galimi bet kokie grubūs demokratijos pažeidimai. Jei tokio kalėjimo būta, Lietuvos autoritetas tikrai kristų daugelio Europos valstybių akyse. Šita pozicija T. Dapkaus laidoje nuolat pabrėžta. Bet juk prielaidų, leidžiančių mesti tokio pobūdžio kaltinimus, nėra. T. Dapkus užsiminė apie kažkokius operacinius stalus, kurie neva galėjo būti Antaviliuose naudojami ne pagal paskirtį. Galėjo. Bet ar tikrai buvo naudojami ne medicininėms reikmėms? Faktų nė vieno. Tad klausantis T. Dapkaus ir jo pašnekovų pokalbio susidarė įspūdis, kad šie politikai ir žiniasklaidos atstovai tarsi mėgaujasi pasvarstymais, kaip Lietuva ir Amerika negražiai atrodytų, jei visi įtarimai pasirodytų esą ne iš piršto laužti.
Nepralenkiamas čia buvo parlamentaras R. Šukys. Jis nuolat pabrėždavo, jog mūsų pareigūnai, kurie galbūt talkino tokio kalėjimo įkūrimui arba bent jau žinojo apie jo egzistavimą, privalo kuo greičiau patys prisipažinti. Mat savanoriškas prisipažinimas palengvintų tolimesnę jų ateitį. Tiksliau tariant, savanoriškas prisipažinimas leistų jiems taikyti pačias švelniausias bausmes vėliau, kai faktas apie nusikalstamas veikas iškils į paviršių. O jei pareigūnai geruoju neprisipažins, tai vėliau, paaiškėjus, jog CŽV kalėjimas Vilniaus pakraštyje vis dėlto veikė, jų laukia itin griežtos bausmės. Tiek apkalta, tiek pašalinimas iš tarnybos, tiek baudžiamoji atsakomybė. Toks primygtinis R. Šukio raginimas kuo skubiau prisipažinti priminė meniniuose filmuose vaizduojamus gudrius tardytojus, kurie neturi įrodymų, tačiau įtariamuosius stengiasi priversti prisipažinti viliodami švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltėlių žargonu tariant, stengiasi išdurti. Ką norėta išdurti šiuo konkrečiu atveju, taip ir neaišku. Gal tuo siekiama sumenkinti ir taip jau šlubuojančią Lietuvos ir JAV draugystę?
Ypač įsiminė akimirka, kai T. Dapkus ilgokai citavo vieną demokratinėse valstybėse galiojantį įstatymą, aiškiai nurodantį, kokia atsakomybė laukia demokratines normas pažeidusių saugumiečių, o KAM vadovė R. Juknevičienė į tai tegalėjo pasakyti tiek: Ką dabar turėčiau pakomentuoti? Įstatymo nuostatoms pritariu, jų turime laikytis.
Laidoje buvo pabrėžiama, jog žinių, esą slapti CŽV kalėjimai galbūt veikė ne tik Lenkijoje, Maroke, Tailande, Rumunijoje, bet ir Lietuvoje, pateikė itin solidi, patikima žiniasklaidos priemonė ABC News. Šią kompaniją patikima žiniasklaidos priemone įvardino ir parlamentaras R. Šukys. Tikriausiai taip ir yra, kaip sako R. Šukys. Tačiau kodėl T. Dapkaus laidoje neužsiminta apie šveicarą Diką Martį? Juk šis skandalas prasidėjo prieš keletą metų būtent po D. Marčio raportų. Juk būtent jis jau senokai rašo ir kiekviena proga platina priešiškas nuomones apie CŽV, nes, pasak parlamentaro Egidijaus Vareikio, serga nepaaiškinama neapykanta Amerikai ir viskam, kas amerikietiška. Ypač prezidentui Džordžui Bušui. Objektyvumo dėlei ši detalė laidoje turėjo nuskambėti. Bet nenuskambėjo. Kodėl?
Klausantis T. Dapkaus laidos apie slaptųjų tarnybų intrigas kiek rimtesniu pasirodė tik žurnalisto V. Vasiliausko pastebėjimas, jog mūsų slaptosios tarnybos, deja, kai kada atlieka komercinius užsakymus, pavyzdžiui, įsiveldamos į Leo LT kūrimo peripetijas ar tarptautinio Vilniaus oro uosto ir keleivius lėktuvais skraidinančios kompanijos dvikovą. V. Vasiliauskas taip pat teiravosi, kas galėjo suvienyti vadinamuosius valstybininkus, buvusius VSD vadovus Mečį Laurinkų, Arvydą Pocių bei dabartinį VSD vadovą Povilą Malakauską ir prezidentą Valdą Adamkų, kad šie taip vieningai laikėsi visų VSD skandalų ir skandaliukų metu. Klausimas, žinoma, retoriškas: galbūt suvienijo tas nelemtas CŽV kalėjimas netoli Vilniaus esančiuose Antaviliuose? Juk už lėšas, skirtas tokio kalėjimo įkūrimui, aptarnavimui, priežiūrai ir kitoms panašioms reikmėms, CŽV tikriausiai nepagailėjo pinigų. Nepagailėjo tokių pinigų, už kuriuos niekam nei amerikiečiams, nei lietuviams nereikėjo atsiskaityti.
Ši V. Vasiliausko mintis verta rimtesnės analizės. O visa kita tuščios kalbos. Vaizdžiai tariant, vien išsamios citatos iš Žmogaus teisių konvencijų bei Konstitucijų. Apie ką kalba toji laida? Kad su tokio pobūdžio dokumentais yra puikiai susipažinęs žurnalistas T. Dapkus ar parlamentaras R. Šukys? Taip, susipažinę. Taip, eruditai. O kas toliau?
Vis dėlto nūnai labai madingi pokalbiai kas būtų, jeigu būtų turi gilią potekstę. Šis skandalas nemalonus JAV administracijai. T. Dapkaus laidoje buvo užsiminta, kad lietuviai, bandantys išsiaiškinti visą tiesą dėl galimai neteisėtų amerikietiškosios CŽV ir lietuviškojo VSD veiksmų, nėra jokie rusų agentai, bandantys pakenkti Vašingtono ir Vilniaus draugystei. Aš irgi taip manau. Nereikia visur ir visada įžvelgti sąmokslo teorijų. Galų gale Lietuva iš tikrųjų neturėtų tapti, pasak žurnalisto V. Vasiliausko, pereinamuoju kiemu, kur visi daro tai, ką nori, o to kiemo šeimininkai bijo ištarti piktesnį žodį net savo strateginiams partneriams. Tačiau negalima nepritarti ir KAM vadovės R. Juknevičienės pastebėjimui, jog tokios diskusijos gali būti naudingos Kremliui. Galų gale jos ir yra naudingos Kremliui. Nepaisant T. Dapkaus apsidraudimų, jog CŽV kalėjimo egzistavimo faktų ieškantys žurnalistai bei politikai siekia vien tiesos ir teisybės.
Maždaug tą pačią dieną, kai į eterį buvo paleista minėtoji T. Dapkaus laida, per RTVi kanalą teko matyti rusišką laidą, kas, kaip ir kodėl tiki įvairiomis sąmokslo teorijomis. Rusiškoje laidoje Teorija zagovora ginčijosi žurnalistas Maksimas Kononenko ir psichologas Sergejus Enikolopovas. Jie svarstė, ko labiausiai šiandien bijo rusų tauta, kokiais gandais lengviausiai patiki visuomenė, ar sąmokslo teorijos visuomet laužtos iš piršto. Visos laidos turinio nėra prasmės atpasakoti. Tiesiog toji diskusija man leido į minėtą T. Dapkaus laidą pažvelgti nešališkai, tarsi rusų žurnalisto ir rusų psichologo akimis. Žinoma, ten analizuotos visai kitos sąmokslo teorijos, pavyzdžiui, kas sužlugdė SSRS, ar tikrai žaliosios beždžionės užkrėtė žmoniją AIDS liga, ar žydai susiję su Rugsėjo 11-osios teroro aktais prieš Niujorką ir Vašingtoną. Tačiau perfrazuojant psichologą S. Enikolopovą, galima manyti, jog kalbos apie slaptuosius CŽV kalėjimus Lietuvos teritorijoje kilo neatsitiktinai. Kažkam jos labai naudingos. Priešingu atveju tokios diskusijos nebūtų garsiai analizuojamos. Žodžiu, kiekvienas tariamas ar tikras sąmokslas turi savąją priežastį. Nė vienas rimtesnis ginčas nekyla be jokios priežasties ypač tokiais atvejais, kai diskutuojama nepasiremiant nė vienu konkrečiu faktu.
© 2009 XXI amžius
|