Vengrijos sukilimą prisiminus
Zigmas Tamakauskas,
Kauno savivaldybės Švietimo tarybos narys,
Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininko pavaduotojas
|
Iš kairės: Kauno tremties
ir rezistencijos muziejaus
direktorius Darius Juodis,
aktorius Tomas Vaisieta,
Vengrijos Respublikos ambasadorius
Peteris Noško-Horvatas su žmona,
1956 metų Vilniuje įvykių
dalyvis Zigmas Tamakauskas
|
1956 metų spalio mėnesio pabaigoje, prasidėjus Vengrijoje sukilimui prieš sovietinį okupantą, Visų Šventųjų dienos išvakarėse organizavome Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto auditorijoje studentišką vakaronę. Į ją susirinko daugybė studentų. Kaip visada, čia liejosi šokių muzika ir lietuviška daina su poezijos ar kalbų intarpais. Tuo laiku neseniai buvo išėjęs Maironio Raštų dvitomis. Antrame tome išspausdinta poema Jaunoji Lietuva. Nieko kito geresnio ir negalėjo būti simboliškai ir lyg gana natūraliai pasveikinti Vengrijos sukilimą. Mūsų lituanistų kurso aktyvas tam iš anksto ruošėsi. Stabtelėjo muzika ir pasigirdo Adolfo Gurskio skaitoma Jaunosios Lietuvos penktosios giesmės ištrauka: Laimėkite, jaunos pakylančios šalys! Už laisvę kariauti padės Visagalis!... Toliau sekė poemos šeštosios giesmės žodžiai: Jau slavai sukilo... Visi supratome šių drąsiai perskaitytų žodžių reikšmę. Kilo dideli plojimai. Susikibę rankomis, visi sugiedojome Lietuva brangi. Tai buvo mūsų rengtos vakaronės lyg ir finalinė dalis, nebyliai paskatinusi kitą dieną dalyvauti Rasų kapinių sueigoje.
Visų Šventųjų dienos pavakarys. Sostinės aukštųjų mokyklų studentai ir šiaip miestiečiai, vieni organizuotai, kiti pavieniui, vyko į Rasų kapines, kuriose palaidotas tautos laisvės šauklys dr. Jonas Basanavičius ir kiti kraštui nusipelnę žmonės. Prie J. Basanavičiaus kapo susirinko daugybė žmonių, ypač gausu buvo jaunimo. Sklido lietuviškos dainos, giesmės, tuomet uždraustas tikrasis Lietuvos himnas, eilėraščių posmai, kalbų žodžiai, susiję su Lietuvos laisvės atgavimo viltimi, sveikinimai Vengrijos revoliucijai. Visos kapinės mirgėjo žvakučių liepsna. Ypač daug jų degė prie kryžiaus Nežinomam kareiviui Čiurlionio amžinojo poilsio kalnelyje, prie dėl Vilniaus žuvusių lietuvių karių kapų. J. Basanavičiaus kapas net švytėjo. Liepsnos šviesa buvo apgaubti ir viduryje kapo mano iš akmenėlių sudėti Gedimino stulpai, margaspalviai gėlių žiedai, tautiniai kaspinėliai. Niekas nekreipė dėmesio į tarp susirinkusių šlitinėjančius, tarpusavyje besišnabždančius ilgais juodais paltais apsirengusius vyrus. Paskui sugiedoję giesmę Marija, Marija visi tvarkingai pasukome vartų link. Čia mus pasitiko sovietų milicininkai ir kareiviai ir kreipėsi į mus rusiškais keiksmažodžiais ir užgauliais grasinančiais žodžiais. Į tai atsakėme lietuviška patriotine daina ir šūkiais: Laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai , skanduodami žodžius Lietuva, Vengrija... Vis gausėjo kareivių pirmąsias jų užtvaras visi susikibę rankomis pralaužėme gana lengvai. Netoli Aušros Vartų rusiškai į mus kreipėsi generolas, išmokęs net du lietuviškus žodžius Eikite namo! Į jo šūksnius atsakėme lietuviška daina. Prie Aušros Vartų įvyko kulminacija: kelią į miestą pastojo dideli kariuomenės ir milicininkų būriai, čia pat stovintys dengti sunkvežimiai ir vadinamieji voronokai. Į juos buvo sugrūsti keli priekinėje eilėje ėję studentai. Visų pareikalauta, kad išsiskirstytų. Supratome iškilusią grėsmę pavienius bus galima greičiau suimti. Pareikalavome, kad ateitų atstovas iš Vykdomojo komiteto. Kai vis dėlto atėjo, prasidėjo derybos. Jas laimėjome: buvo paleisti suimtieji, o mes tesėdami duotą pažadą tvarkingai išsiskirstėme. Tačiau tai buvo tik laikina pergalė. Tuometinis Lietuvos kompartijos vadovas Antanas Sniečkus pareikalavo pašalinti iš Vilniaus aukštųjų mokyklų apie du šimtus studentų, dalyvavusių Rasų kapų susibūrime. Toks pašalinimas reiškė realią tremtį atidavimą į sovietinės kariuomenės nasrus. Aš tuometinio Filologijos fakulteto partokrato Jono Bielinio buvau apšauktas kontrrevoliucionieriumi, sienlaikraštyje pasirodė straipsnis Tegul tokiems dega po kojomis žemė... Tačiau ta pati žemė, jos idėjinių šaknų syvai, gyvas krikščioniškas tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu mus stiprino ir laikė. Tikėjimu motyvavau ir savo ėjimą į Rasų kapines sovietinio saugumo tardytojams jau vėliau, būdamas jų naguose. Universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų vadovybės tada, vykstant vadinamajam chruščioviško atšilimo procesui, išdrįso nepaisyti Sniečkaus reikalavimo. Ypač mus gynė nuo čekistinių žnyplių Universiteto prorektorius, tuomet žinomas filosofas, garsėjęs savo demokratinėmis pažiūromis ir tautinėmis aspiracijomis Eugenijus Meškauskas.
© 2009 XXI amžius
|