Vengrijos sukilimą prisiminus
Zigmas Tamakauskas,
Kauno savivaldybės Švietimo tarybos narys,
Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininko pavaduotojas
|
Iš kairės: Kauno tremties
ir rezistencijos muziejaus
direktorius Darius Juodis,
aktorius Tomas Vaisieta,
Vengrijos Respublikos ambasadorius
Peteris Noško-Horvatas su žmona,
1956 metų Vilniuje įvykių
dalyvis Zigmas Tamakauskas
|
1956 metų spalio mėnesio pabaigoje, prasidėjus Vengrijoje sukilimui prieš sovietinį okupantą, Visų Šventųjų dienos išvakarėse organizavome Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto auditorijoje studentišką vakaronę. Į ją susirinko daugybė studentų. Kaip visada, čia liejosi šokių muzika ir lietuviška daina su poezijos ar kalbų intarpais. Tuo laiku neseniai buvo išėjęs Maironio Raštų dvitomis. Antrame tome išspausdinta poema Jaunoji Lietuva. Nieko kito geresnio ir negalėjo būti simboliškai ir lyg gana natūraliai pasveikinti Vengrijos sukilimą. Mūsų lituanistų kurso aktyvas tam iš anksto ruošėsi. Stabtelėjo muzika ir pasigirdo Adolfo Gurskio skaitoma Jaunosios Lietuvos penktosios giesmės ištrauka: Laimėkite, jaunos pakylančios šalys! Už laisvę kariauti padės Visagalis!... Toliau sekė poemos šeštosios giesmės žodžiai: Jau slavai sukilo... Visi supratome šių drąsiai perskaitytų žodžių reikšmę. Kilo dideli plojimai. Susikibę rankomis, visi sugiedojome Lietuva brangi. Tai buvo mūsų rengtos vakaronės lyg ir finalinė dalis, nebyliai paskatinusi kitą dieną dalyvauti Rasų kapinių sueigoje.
|