|
Vatikanas apie gyvybę kitose planetose
Mindaugas BUIKA
Dievo įsikūnijimas ir evoliucija
Romoje vykusi Popiežiškosios mokslų akademijos ir Vatikano observatorijos surengta Astrobiologijos studijų savaitė susilaukė ypatingo žiniasklaidos susidomėjimo. Lapkričio 610 dienomis vykusio tarpdisciplinarinio renginio pabaigoje Vatikano observatorijos direktorius jėzuitas kunigas Chozė Gabrielius Funezas paaiškino, kad Bažnyčia domisi mokslo apie gyvybės ištakas pasiekimais ir siekia sužinoti, ar yra gyvybės kituose visatos objektuose, kadangi tie klausimai gali turėti poveikio filosofijai ir teologijai. Jis priminė Vatikano miesto valdytojo kardinolo Dž. Lajolo teiginį susitikimo dalyviams teiginį, kad mums nereikia bijotis iš tyrimų gaunamos tiesos. Vienintelė, ko mes turėtume baimintis, tai klaida.
Žurnalistai tėvui Ch. Funezui uždavė provokuojantį klausimą: jeigu yra tikimybė, kad protinga gyvybė egzistuoja kituose dangaus kūnuose, vadinasi, yra įmanoma, jog ten taip pat galėjo įvykti Dievo įsikūnijimas. Jėzuitas atsakydamas patvirtino, kad Dievo įsikūnijimas Jėzuje Kristuje buvo vienintelis ir išskirtinis įvykis ne tik žmonijos, bet ir viso kosmoso istorijoje. Jis nurodė į Evangelijoje pateiktą palyginimą apie Gerąjį Ganytoją, kuris palieka kaimenę ir eina ieškoti paklydusios avies. Blogio ir pirmapradės nuodėmės egzistencija Žemėje iš begalinės meilės paskatino Dievą, Gerąjį Ganytoją gelbėjimo akcijai. Žmonija yra kaip ta paklydusi avis. Kad surastų šią vargšę avį Dievas tapo žmogumi Jėzuje, aiškino tėvas Ch. Funezas.
Spaudos konferencijoje dalyvavęs Romos Tor Vergata universiteto fizikos profesorius Džonatonas Luninas priminė, kad astrobiologija nagrinėja ne tik gyvybės ryšį su likusia kosmine erdve, bet ir gyvybės evoliuciją žemėje bei jos perspektyvas ir būtent dėl to reikia įvairių disciplinų mokslininkų. Juk iš tikrųjų dar nėra išsamaus mokslinio paaiškinimo, kodėl prireikė net kelių milijardų metų ląstelių kompleksui susidaryti ir kitų kelių milijardų metų, kad atsirastų gyvybė. Kitas svarbus klausimas yra gyvybės formacijos santykis su gamtos aplinkos kaita, kuri per tą laiką išgyveno daugelį krizių. Aiškinantis, kokiu būdu gyvybė į visa tai reagavo ir kokią reikšmę tai galėjo turėti kitose į Žemę panašiose planetose, kurios yra kituose žvaigždynuose, į astrobiologiją įeina daugelis disciplinų nuo astronomijos ir geologijos iki biologijos ir medicinos, pabrėžė profesorius Dž. Luninas.
Mokslo pažanga ir religija
Kitas žinomas astronomas ir populiaraus veikalo Gyvenimas kosmose (The Living Cosmos) autorius Arizonos (JAV) universiteto profesorius Krisas Impėjus sakė, kad jeigu nežemiškos gyvybės paiešką galima palyginti su detektyvine medžiokle, nusikaltimu, kuris turi būti išaiškintas, tai mes jau labai priartėjome prie atsakymo. Astronomas paaiškino, kad gyvybei susidaryti reikalingi trys elementai: anglies prisodrinta medžiaga, žvaigždžių teikiama energija ir vanduo, svarbiausias molekulių elementas. Nustatyta, kad visi šie dalykai yra daugelyje galaktikų. Visata yra kaip pietums parengtas stalas: visko čia yra, visų sudėtinių elementų, reikalingų gyvybės atsiradimui ir palaikymui, aiškino profesorius K. Impėjus.
Jis atkreipė dėmesį, kad iki 1995 metų buvo nedaug žinoma apie planetas, kurios sukasi apie milijardais skaičiuojamas visatos žvaigždes. Tačiau nuo to laiko planetų paieška gerokai pažengė į priekį. Mokslininkai jau atrado jų daugiau kaip 400, esančių už Saulės sistemos, ir kiekvienais metais vis atrandama po dešimtis naujų planetų. Kai kurios savo dydžiu yra gana artimos mūsų Žemei. Laboratorijose atliekamuose eksperimentuose padaryta didelė pažanga nustatant proceso detales, kaip iš paprastų cheminių elementų prieš maždaug keturis milijardus metų galėjo susidaryti ląstelės. Be to, mokslininkai atrado įvairias gyvybės formas labai nepalankiose jų egzistencijai žemės vietose (pavyzdžiui, mineralais besimaitinančius mikrobus vandenyno gelmėse, po augalijos sluoksniu).
Mes vis dar žinome tik vieną planetą, kurioje yra gyvybė, tai mūsų pačių Žemė. Bet yra apčiuopiamas lūkestis, kad kitur visatoje taip pat vyksta gyvenimas, ir viltis, kad tokie atradimai bus padaryti po kelerių metų, kalbėjo profesorius K. Impėjus. Be to, jeigu biocheminiu požiūriu kitur visatoje gyvybės versija gali skirtis nuo žemiškosios ir jeigu bus užmegzti galimi kontaktai su protingomis būtybėmis, gyvenančiomis visatos platybėse, šie atradimai turėtų įtakos ir mums. Štai kodėl svarbu, kad tokių paieškų pirmosiose gretose yra Popiežiškoji mokslų akademija, nes čia ypač svarbus religijos ir mokslo dialogas, dialogas tarp astrobiologijos ekspertų ir tų, kurie siekia suprasti mūsų egzistencijos prasmę visatoje. Profesorius pabrėžė, jog įmanoma, kad gyvybės nebus rasta už mūsų planetos ribų, kadangi jos gal ir nėra. Tačiau net ir toks atradimas bus prasmingas, nes primins žmonėms, kad ši planeta yra ypatinga, todėl reikia dar atsakingiau rūpintis tuo, kas vyksta aplink. Kiekvienu atveju svarbi Vatikano observatorijos direktoriaus tėvo Ch. Funezo pastaba, kad kūrinijos įvairovė Žemėje ar galima gyvybės egzistencija kitose visatos vietose yra Dievo kūrimo pasekmė. Tai nesikerta su krikščioniškuoju tikėjimu, nes mes puikiai žinome, kad negalima suvaržyti Dievo kūrybingos laisvės. Todėl perfrazuojant šv. Pranciškų, jeigu visi žemiškieji kūriniai yra mūsų broliai ir seserys, tai kodėl mes negalime kalbėti apie savo brolius kitose planetose?..
© 2009 XXI amžius
|