|
Liublino unija: lietuvių kova dėl valstybingumo
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Šią vasarą suėjo 440 metų nuo Liublino unijos pasirašymo. Ši data Vilniuje pažymėta dviem kultūriniais įvykiais: lapkričio 18 dieną Taikomosios dailės muziejuje atidaryta paroda Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje, o lapkričio 1920 dienomis vyko tarptautinė mokslinė konferencija Liublino unija: idėja ir tęstinumas, kurioje pranešimus skaitė Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos mokslininkai. Daugelyje pranešimų įvairiais aspektais buvo apžvelgtas ryškus politinis Vidurio ir Rytų Europos regiono įvykis, kalbėta apie lietuvių pastangas žūtbūt išsaugoti valstybingumą.
Livonijos karas sekino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) jėgas, stiprėjanti Rusija siekė užgrobti kuo daugiau žemių ir įsitvirtinti prie Baltijos jūros; Vilniaus karas su Maskva dėl rytinių LDK teritorijų, prarastas Polockas ir kitos žemės, didėjanti Krymo totorių ir Turkijos grėsmė tai priežastys, dėl kurių LDK ir Lenkija brandino unijos (susivienijimo sąjungos) idėją. Be to, tuometinis Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, menui atsidavęs žmogus, nebuvo karvedys iš pašaukimo (karo laukuose jis pasirodė tik keletą kartų), neturėjo įpėdinių (po jo mirties Lenkijos bajorai nebūtų galėję įsigyti geidžiamų LDK žemių, užimti pelningų tarnybų postų, nes to neleido Lietuvos Statutas); LDK bajorai tikėjosi paramos kare su Maskva, puoselėjo viltis turėti lygias teises su lenkų bajorais.
Derybos dėl unijos prasidėjo 15631964 metais Varšuvos Seime. Lenkijos ponai LDK norėjo prijungti prie Lenkijos kaip paprastą provinciją, nors, anot dr. Dariaus Vilimo, Liublino uniją LDK pasitiko būdama jau modernizuota valstybė, savo valstybine sąranga beveik nesiskirianti nuo Lenkijos. Lietuvos bajorija tikėjosi lygiateisės dviejų valstybių sąjungos. Dėl skirtingų pozicijų derybos nutrūko. 1569 m. sausį Liubline sušauktame Lenkijos ir LDK atstovų Seime vėl bandyta derėtis, bet nesėkmingai. LDK delegacija, vadovaujama Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo, vėl reikalavo lygiateisių sąlygų. Lenkijos senatoriai ir Seimo nariai toliau siekė LDK inkorporavimo. Žygimantas Augustas palaikė lenkų pusę. LDK delegacijos nariai įsižeidę paliko Liubliną. Lenkija ėmėsi prievartos: LDK priklausančios Kijevo Podolės, Voluinės, Palenkės vaivadijos Žygimanto Augusto įsakymu buvo prijungtos prie Lenkijos. Šiuo veiksmu valdovas sulaužė savo įsipareigojimą nemažinti LDK teritorijos. Be to, 1569 m. balandį Lenkija paskelbė karinį šaukimą, kurio tikslas buvo nesunkiai numanomas uniją įgyvendinti ginklu. Dėl vykstančio karo su Rusija LDK neturėjo jėgų ginklu priešintis Lenkijai, todėl teko atnaujinti derybas. 1569 m. birželį LDK delegacija, vadovaujama Žemaitijos seniūno ir Livonijos valdytojo Jono Jeronimo Chodkevičiaus (Mikalojus Radvila Rudasis atsisakė dalyvauti derybose), vėl išvyko į Liubliną. Abi pusės darė nuolaidas ir sutartis buvo pasirašyta 1569 m. liepos 1 dieną. Ši prievarta kilusi sąjunga nebuvo palanki lietuviams. Tačiau didelėmis pastangomis pavyko išsaugoti valstybės pavadinimą, herbą, teritoriją, sienas, kariuomenę, teismus, iždą, visą vykdomąją valdžią. 1588 metais buvo priimtas III Statutas, gynęs LDK teises. Pvz., Lenkijos bajorai LDK negalėjo gauti valstybinių tarnybų, lietuviai gavo teisę vadovauti kas trečiam Seimo posėdžiui, delegacijose ir t. t. Prof. habil. dr. Andžėjus Rachuba (Andrzej Rachuba, Lenkijos mokslų akademijos Istorijos institutas) pastebėjo: Gindami savo tapatybę, iš esmės suvokiamą kaip poreikį išsaugoti savarankiškumą valstybinių, statutinių teisių ir unijinių nutarimų srityje, lietuviai turėjo daug kartų stoti į kovą.
Unija truko per 200 metų. Tai ilgas laikotarpis, per kurį kovą už savo teises lietuviai buvo priversti nuolat tęsti. Pvz., 1766 metais Stanislovas Augustas ketino likviduoti lietuvių savarankiškas iždo ir kariuomenės komisijas ir panaikinti Karūnos ir lietuvių kanclerių kompetencijos padalijimą, bet lietuviams pasipriešinus savo ketinimų atsisakė. Lietuviai vis dar turėjo stiprų savarankiškumo jausmą, teigė Varšuvos universiteto prof. habil. dr. Andžėjus B. Zakrevskis. Nepaisant lietuvių pastangų, ilgainiui LDK valstybingumas silpnėjo. Tarptautinei politikai ėmė vadovauti Lenkija. Sustiprėjo lenkų kalbos ir kultūros veržimasis į LDK.
1795 metais Abiejų Tautų Respublika nustojo egzistavusi: ją pasidalijo kaimyninės valstybės. Lietuva ilgam atiteko carinei Rusijai.
Habil. dr. Janušas Ikesas (Janusz Ikes, Lenkijos mokslų akademijos Istorijos institutas) sakė: Europos dabartinės dvasinės situacijos realijos tokios, kokiose Lenkija ir Lietuva gyvena objektyviai ir kokiose yra išbandoma jų dvasinės ir politinės tapatybės jėga. Matyt, ginti savo tapatybę lietuviams prisieis dar ne kartą. Atkaklumo galime pasimokyti iš unijinio laikotarpio.
Vilnius
© 2009 XXI amžius
|