Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežius padrąsino menininkus

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su meno pasaulio atstovais garsiojoje Siksto koplyčioje Vatikane

Grožis parodo prasmę ir tikslą

Pabrėždamas Bažnyčios ir meno pasaulio santykių reikšmę, popiežius Benediktas XVI kvietė kūrėjus būti vilties žmonijai liudytojais ir skelbėjais. Grožis, kaip ir tiesa, yra ypač svarbūs žmogaus sielai, todėl menininkai turi būti atsakingi už autentiško grožio saugojimą. Šventojo Tėvo kalba buvo skirta į Vatikaną suvažiavusiems žymiausiems daugelio šalių dailininkams, skulptoriams ir architektams, rašytojams ir poetams, kompozitoriams ir atlikėjams, kino, teatro ir fotografijos atstovams. Lapkričio 21 dieną garsiojoje Siksto koplyčioje prisimintas 1964-ųjų gegužės 7 dieną vykęs pirmasis susitikimas, į kurį menininkus buvo sukvietęs popiežius Paulius VI. Taip pat pažymėta 10 metų sukaktis, kai 1999-ųjų balandžio 4 dieną buvo paskelbtas popiežiaus Jono Pauliaus II „Laiškas menininkams“.

Kalbėdamas naujojo susitikimo dalyviams, kurių iš skirtingų kontinentų susirinko per 260, popiežius Benediktas XVI pirmiausia patvirtino neabejotiną Bažnyčios draugystę su menu, kuri laikui bėgant vis stiprėjo. „Ši bičiulystė turi būti toliau nuolat skatinama ir remiama, kad taptų vis autentiškesnė bei vaisingesnė, pritaikyta skirtingiems istoriniams etapams ir dėmesinga socialinei bei kultūrinei įvairovei“, – sakė Šventasis Tėvas. Būtent turtinga išraiškos priemonėmis meno kalba išmintingai ją naudojant turi neišsemiamas galimybes krikščioniškosios Išganymo žinios perteikimui. Bažnyčios dialogas su menu, be abejonės, tuo (sakykim, liturgijos poreikiais) neapsiriboja (tai patvirtino ir susitikime dalyvavusių menininkų tikybinių pažiūrų įvairovė). „Kai kurie iš jūsų galbūt atitolę nuo religinės praktikos, bet vis dėlto esate suinteresuoti palaikyti bendravimą su Katalikų Bažnyčia“, – pažymėjo Popiežius, nurodydamas, kad tikras meno žmogus niekada neužsisklendžia materialios egzistencijos rėmuose.

Priminęs savo pirmtako Pauliaus VI istorinį 1964 metų susitikimą ir siekį atnaujinti santykius su menininkais, jis atkreipė dėmesį į faktorius, kurie naujaisiais laikais tuos ryšius yra pažeidę. Šis svarstymas išliko reikšmingas, kaip ir kiekvieno individuali atsakomybė dialogo stiprinimui. Tik taip gali būti „pasiektas meno renesansas naujojo humanizmo kontekste“, aiškino popiežius Benediktas XVI. Nurodydamas į Siksto koplyčios freskas, ypač į Mikelandželo genialųjį „Paskutiniojo teismo“ paveikslą, jis pabrėžė, kad menas mums primena žmonijos istorijos ištakas ir galutinį tikslą – kovą su blogiu bei neteisybe. „Mikelandželo tapybos dramatiškas grožis, jo spalvos ir formos skelbia viltį ir kviečia pakelti žvilgsnį į galutinį horizontą“, – sakė Šventasis Tėvas. Tikintiesiems tai prisikėlęs Kristus, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, vedantis į betarpišką susitikimą su Dievu, iš kurio trykšta beribės ir pilnutinės laimės versmė.

Tokio tiesos skelbimo su genialiam menui būdinga išraiška reikia ir šių dienų prieštaringam gyvenimui, kad jis nepasiduotų desperacijai, agresyvumui ir netikrumui. „Kas gali atstatyti entuziazmą ir pasitikėjimą, kas gali padrąsinti žmogaus dvasią atrasti savo kelią, pakelti akis į horizontą, svajoti apie pašaukimo vertą gyvenimą – jeigu ne grožis?“ – klausė popiežius Benediktas XVI. Bet šis grožis turi būti autentiškas ir gilus, o ne paviršutiniškas ir laikinas. Kita vertus, grožis neatitraukia nuo kasdieninės gyvenimo realybės ir jo problemų, bet suteikia jėgų iš esmės jas spręsti. Tarp kai kurių kitų žymių kūrėjų Šventasis Tėvas pacitavo ir rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio žodžius, kad „žmogus gali gyventi be mokslo, jis gali gyventi be duonos, tačiau be grožio jis nebegali gyventi, kadangi jis nebegalėtų nieko daugiau duoti pasauliui“.

Kad menas netaptų sau priešingybe

Grožis pripildo žmogaus širdį ilgesio, uždega troškimą pažinti, mylėti ir tarnauti, taip pat skatina ir gilesnius apmąstymus apie jo ryšį su antgamte. Iš tikrųjų, kalbėjo popiežius Benediktas XVI, grožis, kurį matome gamtoje bei meno kūriniuose, gali tapti keliu į galutinį Slėpinį, keliu į Dievą, nes tikrasis menas kelia didžiuosius egzistencijos klausimus, „fundamentalias gyvenimo prasmės temas, kurios gali įgyti religinį pobūdį“, nes skatina vidinį apmąstymą ir dvasingumą. Tokia tikėjimo kelionės ir menininko kūrybinio kelio darna atsispindi daugybėje meno kūrinių. Šie genialūs darbai ir toliau kreipiasi į kiekvienos kartos tikinčiųjų širdis, ypač kai juose kalbama Šventojo Rašto temomis.

Šis tikėjimo kelias su būdingais meno bei estetikos bruožais skatino ir gilesnę teologinę analizę, aiškino popiežius Benediktas XVI, kuris kaip teologas ir artimas menui (klasikinei muzikai) žmogus, neretai vadinamas teologijos Mocartu. Jis priminė, kad žymiausias praėjusio XX amžiaus antros pusės teologas Hansas Ursas fon Baltazaras vieną savo didžiųjų darbų taip ir pavadino „Viešpaties garbės skelbimas – Teologinė estetika“. Jame aiškiai parodoma, kad grožis yra savęs ir Dievo supratimo pagrindas, be kurio pasaulis neišvengiamai atsiduria  aklavietėje. „Galima su pajuoka kalbėti, kad religija yra tik buržuazinės praeities dekoracija, bet, norime mes to ar ne, tas, kuris daugiau nesimeldžia, netrukus negalės ir mylėti“, – rašė šis jėzuitas teologas.

Taip pat yra prasminga Simono Vailio raštuose Šventojo Tėvo pateikta citata: „Visame, kas mumyse žadina gryną ir autentišką grožio pojūtį, tikrai dalyvauja Dievas. Tai yra savotiškas Dievo įsikūnijimas pasaulyje, kurio ženklas yra grožis. Kaip tik grožis yra eksperimentinis įrodymas, kad įsikūnijimas yra įmanomas. Dėl šios priežasties visas menas savo prigimtimi pirmiausia yra religinis.“ Kaip tik dėl to popiežius Jonas Paulius II 1999 metų „Laiške menininkams“ dar kartą patvirtino Bažnyčios troškimą bendrauti ir bendradarbiauti su meno žmonėmis. „Kristaus patikėtos žinios skelbimui Bažnyčiai reikia meno, – rašė Dievo tarnas Jonas Paulius II ir tuoj pat uždavė klausimą: – Ar menui reikia Bažnyčios?“

Tai visiškai natūralus klausimas, žinant, kad dabartinėje sekuliarizuotoje aplinkoje dažnai mums brukamas vadinamasis iliuzorinis, lėkštas, apgaulingas „menas“, kuris stebėtoją ir vartotoją siekia tik priblokšti. Užuot gavęs tikrąją laisvę ir pakylėtas, žmogus yra dvasiškai įkalinamas savyje, pavergiamas, atitraukiamas nuo tikrosios vilties ir džiaugsmo. „Tai viliojantis, bet veidmainingas menas, kuris žadina geismus, siekimą valdyti, turėti ir dominuoti kitiems, tai menas, kuris netrukus tampa sau priešingybe – nepadorumu ir nuodėmingumu“, – perspėjo popiežius Benediktas XVI. Jis kvietė menininkus iš naujo atrasti gaivinantį ir pagrįstą įkvėpimą religiniame patyrime, krikščioniškame apreiškime ir didžiajame kodekse – Biblijoje.

Baigdamas kalbą Šventasis Tėvas aiškino, kad kūrėjai neturi bijoti artintis prie Dievo, kuris yra „pirmasis ir svarbiausias grožio šaltinis“. Jie taip pat drąsiai turi kalbėti su tikinčiaisiais, kurie, kaip ir patys menininkai, tėra šiame pasaulyje ir istorijoje tik piligrimai kelionėje į begalinį Grožį. Tikėjimas neatima iš menininko nei talento, nei kūrybos, tik sustiprina ir padrąsina galutinio tikslo kontempliavimą.

© 2009 „XXI amžius“