|
Atnaujinti dialogą su kūrybos pasauliu
Mindaugas BUIKA
Sąjunga su menu: istoriniai išbandymai
Pristatydamas popiežiaus Be-nedikto XVI susitikimą su pasaulio menininkais, jį rengusios Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas arkivyskupas Džanfrankas Ravazis aiškino, kad pagrindinis jo motyvas buvo siekis atkurti jau kuris laikas gerokai susilpnėjusią krikščionių tikėjimo sąjungą su menu. Ši sąjunga visada buvo neatskiriama nuo Bažnyčios identiteto. Senovėje judaizmas draudė sakralinius atvaizdus, tačiau tikėjimas į įsikūnijusį Dievą paskatino ankstyvąją Bažnyčią priimti antikinį Graikijos ir Romos meną kaip savo vaizduojamąją kalbą.
Taip formavosi turtinga Bažnyčios santykių su menu istorija, ypač išplitusi į liturgijos, šventovių architektūros sritį. Žinoma, istorijoje santuoka tarp Bažnyčios ir meno nuolat sutikdavo pasipriešinimą, pradedant nuo VIII amžiuje Rytų Bažnyčioje iškilusios vadinamosios ikonoklastinės krizės. (Tuomet senojoje Bizantijoje pradėta kovoti su šventųjų paveikslų kultu, kaip su stabmeldystės forma. Bet faktiškai tai buvo Bizantijos valdovų siekis sustabdyti pačios Bažnyčios stiprėjimą.) XVI amžiuje Vakarų Bažnyčioje kilusi reformacijos banga, kuri nepripažino Marijos ir šventųjų kulto, silpnino vaizduojamojo meno pozicijas. Galima teigti, jog tuo pačiu metu pradėjo silpnėti ir paties tikėjimo pozicijos visuomenėje. Čia verta prisiminti žymaus rytų krikščionių filosofo ir teologo šv. Jono Damaskiečio (675750), daug prisidėjusio prie ikonoklastikos sutramdymo, posakį: Jeigu pagonis ateina ir sako tau parodyk man savo tikėjimą, tai nuvesk jį į bažnyčią ir parodyk pagarbų išpuošimą bei paaiškink ten esančius sakralinius paveikslus. Aiškindamas naująsias tendencijas arkivyskupas Dž. Ravazis pripažino, kad šiuolaikinis menas gerokai nutolo nuo krikščioniškojo dvasingumo ir savo pašaukimo atspindėti gilųjį slėpiningumą ir neapčiuopiamumą, parodyti tai, kas gera ir gražu, kreipti į gyvenimo prasmės kelią.
Tačiau Bažnyčia ne visada įsiklauso į šiuolaikinio meno kalbą ir gerokai susilpnino pačių meno žmonių patronažą, kuo didžiavosi praeityje. Štai anglų dailininkas Maiklas Noksas, kuris yra nutapęs oficialų popiežiaus Benedikto XVI portretą, primena, kad būtent bažnytinis patronažas iškėlė tokius didžiuosius skulptorius ir dailininkus kaip Leonardas da Vinčis ir Mikelandželas. Be Bažnyčios paramos, jie nebūtų klestėję, o krikščionybė nebūtų turėjusi genialių meno kūrinių. Dabar Bažnyčia, deja, per mažai pinigų skiria meno projektams, nors šiuolaikinio meno pasaulio pasiūla yra didelė. Susidarė liūdnas vakuumas, ir neaišku, kada jis bus užpildytas, pripažino M. Noksas.
Bažnyčia prieš mirties kultūrą
Interviu Jungtinių Valstijų katalikų žinių agentūrai CNS susitikime su popiežiumi Benediktu XVI dalyvavęs žymus Čikagos skulptorius ir instaliuotojas Devidas Munis sakė, kad Bažnyčia teisėtai skundžiasi, kad menas tapo perdėtai sekuliarizuotas, tačiau užsakymus menininkams daugiausia pateikia sekuliarūs klientai korporacijos, fondai, valstybinės institucijos, o ne Bažnyčia. Krikščionys menininkai daro viską, ką gali, kad įneštų antgamtiškumo pojūtį visur, netgi į prekybos pasaulį, tačiau to nepakanka. Meno sekuliarizacijos problema nėra pačių menininkų tikėjimo santykis su jų kūryba ir ne pinigai, nes tikras menininkas nėra suinteresuotas tik pelningu sandėriu. Aš manau, kad tikroji problema yra komunikacijos stoka tarp Bažnyčios ir menininkų, aiškino D. Munis, kuris yra apipavidalinęs Vatikano observatoriją.
Muziejai, galerijos, kolekcionieriai turi nepasotinamą apetitą naujajam menui. O kur Bažnyčios kvietimas
garbinti Dievą naujais ir patraukliais būdais, kurie būtų susiję su šiuolaikine kultūra? klausė skulptorius. Jis pažymėjo, kad daugelis iniciatyvų šiuo atžvilgiu turi ateiti iš užsakovo. Kaip ir kiekvienam meno globėjui, taip pat ir Bažnyčiai reikia ugdyti vaizduotę ir drąsą prisiimant riziką, kai menininkas prašomas įgyvendinti projektą, kurio galutinis rezultatas nėra žinomas. Kai globėjas ir menininkas prisiima riziką, sėkmė iš tikrųjų galima ir ji kartais būna labai didelė, pabrėžė D. Munis, primindamas Mikelandželo freskas Šv. Petro bazilikos skliautuose.
Skulptorius nurodė, kad jis ir kiti menininkai, dalyvavę popiežiaus Benedikto XVI audiencijoje, buvo įkvėpti Šventojo Tėvo padrąsinimų bei jų darbo vertinimų. Ir šių dienų menas gali prisidėti prie Bažnyčios amžinųjų tiesų, Evangelijos žinios skelbimo. Ir vietinių Bažnyčių vadovai, sekdami šiuo Popiežiaus pavyzdžiu, turi rengti seminarus, diskusijas, susitikimus ir sukurti aplinką atnaujintai bendrystei su meno pasaulio asmenybėmis. Ir tai turi būti ne vien Bažnyčios statiniai, bet ir dvasingas menas, skirtas kiekvienam žmogui. Negalima turėti gyvosios kultūros be menininkų, kaip esminės tos kultūros dalies, pabrėžė D. Munis. Tačiau dabar, deja, menas tampa vis labiau pagoniškas ir atstovauja mirties kultūrai.
Kaip tik apie tai svarstė Škotijos didžiausios Glazgo diecezijos ganytojas arkivyskupas Marijus Kontis, kuris lapkričio 22-ąją atidarė Biblijai skirtą dailės ekspoziciją Šiuolaikinio meno galerijoje. Kalbėdamas apie mirties kultūros bruožus, kurie atsispindi ir dabartiniame mene, jis paminėjo beveidžio kūno, suprostitutinto santuokinio akto ir lyties skirtumų nuslėpimo vaizdavimą. Kai kuriose Didžiojoje Britanijoje ar Skandinavijos šalyse surengtose parodose Jėzus pavaizduotas kaip transseksualas ir vadinamas Dangaus Karaliene. Taip pat ekspozicijose pasirodė ir Biblija su papiktinančiais įrašais bei kiti krikščionybės išniekinimo atvejai. Arkivyskupas M. Kontis tokias apraiškas palygino su tikinčiųjų pasipiktinimą sukėlusiu Europos žmogaus teisių teismo sprendimu, kuris palaikė Italijoje gyvenančios suomės ateistės reikalavimą, kad iš šalies mokyklų būtų pašalinti kryžiai. Ganytojas citavo ta proga Vatikano laikraštyje LOsservatore Romano publikuotą redakcinį straipsnį, kuriame pranašaujama, jog gali ateiti toks laikas, kai bus uždrausti visi religiniai simboliai viešojoje erdvėje, nes gali trikdyti ateistų jautrumą. (Panašios nuostatos jau egzistavo buvusios Sovietų Sąjungos komunistinio režimo sąlygomis, nors ir tada dar ne visi kryžiai ir šventųjų skulptūros buvo sunaikintos.)
Sekuliarizuotoje Europoje, kur vis labiau ardomi krikščioniškosios civilizacijos pagrindai, visi šie procesai atsispindi šiuolaikiniame mene. Arkivyskupas M. Kontis kvietė krikščionis menininkus savo kūrybą panaudoti drąsiam Kristaus liudijimui ir priešintis viskam, kas stengiasi užtemdyti Jo grožį.
© 2009 XXI amžius
|