| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tikėk, tobulėk, ieškok, kurk, dirbk! Dail. Stasys Povilaitis
2010 m. vasario 9 dieną žinomam rašytojui, poetui, vertėjui Vytautui Petrui Bložei sukaks 80 metų. Jis yra 1991 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius, devyniolikos knygų autorius, tremtinių į Sibirą vaikas, vertėjas, redaktorius. Keletas V. Bložės knygų buvo išversta į anglų, lenkų, rusų kalbas ir išleista užsienyje. Nors ir ne su visomis V. Bložės mintimis sutinku, tačiau, pažindamas jį asmeniškai jau beveik 30 metų, žaviuosi jo originalumu ne tik mene, literatūroje, moksle, politikoje, poezijoje, bet ir tikėjimo srityje. Ar sunku būti 80-mečiu? paklausiau Vytauto. Ir sunku, ir nelabai Neseniai parduotuvėje kelios moterys gerokai mane pajaunino: sakė, kad man 55 metai. Stengiuosi mąstyti, dirbti, kurti ir gyventi kaip 55-metis, o ne kaip 80-metis. Esu dėkingas už Dievo man suteiktą didžiulę malonę ilgą amžių ir gausų kūrybinį derlių. Dievas mane lyg vaiką už rankos vedžioja štai jau aštuoni desėtkai metų Tikiuosi, kad Viešpats ir toliau apsaugos, kaip saugojo ligi šiolei V. P. Bložė yra maištininkas ir maksimalistas, stengiasi išgelbėti žūstantį, kaip jam atrodo, pasaulį Tai daro per uolią religinę praktiką, kūrybą, jogą, meditaciją, neišmanėlių skatinimą gyventi amžinųjų vertybių dvasioje. Visiems sutiktiems žmonėms jis aiškina apie vegetarizmo naudą, skatina tapti abstinentais, nerūkyti. Jo nuomone, kas mėsą valgo daugiau nei du kartus per savaitę, būna piktas, neramus, konfliktiškas. O mūsų tautiečiai, deja, mėsa valgo kone kasdien ir net po tris kartus, riebiai, gausiai Vytautas jau ne vieną dešimtmetį visiškai nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių. Juk yra tiek daug skanaus, naudingo augalinės kilmės maisto, sako jis, be to, gaila ir kiekvienos žudomos gyvybės... Poetas kalba ir apie katalikybę. Jis sako, kad susipažinęs ir pabandęs praktikuoti kitus tikėjimus senąjį lietuvių ikikrikščionišką tikėjimą, budizmą, induizmą, Krišnos sąmonę, dabar drąsiai ir tvirtai teigia, kad geriausias pasaulyje yra katalikų tikėjimas. Deja, krikščionys per daug iš Dievo prašo, reikalauja ir per mažai dėkoja už tai, kas yra, ką turi. Daugelis katalikų geria, rūko, nesaikingai maitinasi, yra godūs Štai krišnaitai Dievą garbina linksmai, net šokiais. Būtų gerai, kad ir mūsų bažnyčiose šv. Mišių metu būtų galima pašokti, pajudėti. Mes posėdžiaujame Vytauto bute, Raudondvario plento daugiabutyje, Kauno pakraštyje. Už jo kambario lango pasigirsta girtais balsais dainuojama primityvi dažnutė. Pokalbis grįžta prie mūsų laikų skaudžiausios piktžaizdės girtuokliavimo. Anksčiau poetas irgi garsėjo kaip siautulingos bohemos liūtas. Bet... paskutinį kartą gėrė 1965 metais kaimyninėje Latvijoje, kur vyko kažkurio rašytojų jubiliejinės iškilmės. Kas dieną buvo vaišės ir išgėrimai. Po tokio maratono pasakė sau, kad užteks. Prisiekė, kad nebegers nuo 1965 m. gruodžio 23 dienos. Tačiau neištvėrė ir nustojo girtuokliauti savaite anksčiau. Pastaruoju metu Vytautas nebegali keliauti nebeleidžia regėjimas, nusilpusi klausa. Vargina dar ir kitos sveikatos problemos. Kad ir kiek braškėdamas, sveikatą jis stiprina pasivaikščiojimais gamtoje, sveika mityba, meditacija, joga. Ant Vytauto stalo didelė pinta lėkštė su vaistais. Pasidomėjus sveikatos gerinimo balzamais, rašytojas parodo pilną stalčių vaistų, antrą namų vaistinėlę. Vaistų daug ir kur kitur lentynose, virtuvėje. Mano tėvas Petras buvo vaistininkas. Pokary jis turėjo dvi vaistines vieną legalią, antrą slaptą. Slaptosios vaistais gydė partizanus. Būdavo, kad tėvą, skarele užrišę jam akis, nusiveždavo į savo bunkerius miške. Ten tėvas perrišdavo partizanų žaizdas, duodavo vaistų pasakoja poetas. Žaviuosi, kaip lengvai V. Bložė keičia gyvenamąją vietą. Iš Druskininkų, mirus jo žmonai Nijolei Miliauskaitei, nuo nostalgijos ir depresijos bėgo į Palangą. Atrodė, kad šiame pajūrio kurorte jis apsistojo visam laikui. Po kelerių metų ėmė dūsauti: Čia aš vienas, nėra kolegų menininkų. Keisiu butą į Klaipėdą Apsigyveno Klaipėdoje. Ir ten neilgai pabuvo. Dabar jau Kaune, čia lyg ir gerai jaučiasi, tačiau svajoja apie Vilnių. Vytautas Petras Bložė unikumas. Bendraudamas su juo Palangoje, Klaipėdoje ir Kaune, užrašiau daugiau kaip 200 puslapių jo minčių, ekspromtų, išminties Esu užrašęs ir prognozes, kad jis gyvens net 180 metų. Kiek žmogui metų dabar, tiek jis gyvens po 100, kalba jis. Man 80, tad gyventi reiks 180! Nuostabiame Dievo pasaulyje daug visokių netikėtumų, visko būna. Sakoma, kad žmonijos istorijoje vienas kitas laimingasis lyg ir tokio ar beveik tokio amžiaus sulaukė. Tepasidžiaugs ilgu gyvenimu ir Vytautas Petras Bložė. Tai gražu, sveikintina, sektina, siektina Bene visuose pokalbiuose su V. Blože jaučiau jo norą, siekimą daug dirbti, tikėti, tobulėti, kurti. Palinkėkime jam pagyventi dar bent iki 111 metų ir išleisti dar bent dešimt knygų. Beje, šiuo metu Vytautas rašo jau 20-tą ir 21-ą savo knygas.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |