Žodžiai į širdį
Benjaminas ŽULYS
|
Lietuvos nacionalinės kultūros
ir meno premijos laureatė,
rašytoja Vanda Juknaitė
|
Jau ne pirmą mėnesį šalyje vyksta kultūrinių renginių ciklas Nacionalinės premijos laureatės: kūrybos alchemija. Spalio mėnesį Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje kauniečiai susitiko su aktore Rūta Staliliūnaite, dainavo su lietuvių liaudies dainų atlikėja Veronika Povilioniene. O štai neseniai šios bibliotekos viešnia buvo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, rašytoja, dramaturgė, eseistė Vanda Juknaitė. Susitikime buvo kalbama apie literatūrą, tikrąsias vertybes, socialines problemas. Pokalbyje dalyvavo rašytoja Dovilė Zelčiūtė, filosofė, literatūros kritikė profesorė Jūratė Baranova, aktorė Doloresa Kazragytė. Rašytoja V. Juknaitė, pasak pašnekovių, palyginti su kitais vadinamaisiais produktyviais plunksnos meistrais rašanti nedaug, bet jos kūriniai tiesiog spinduliuoja gyvenimo tikrumu, žodžio ir dvasios gyvumu. Rašytoja prieš daugelį metų debiutavo apysaka Ugniaspalvė lapė, vėliau sekė ypač gerai įvertintas romanas Šermenys, apysaka Stiklo šalis, knyga Formulė, eseistikos knyga Išsiduosi. Balsu.
V. Juknaitė yra pedagogė, dirbo mokytoja, dėstė Klaipėdos konservatorijoje, dabar dirba Vilniaus pedagoginiame universitete. Gal ši veikla ją paskatino ypatingą dėmesį skirti vaiko pasauliui, ypač nelaimingo, likimo nuskriausto, kenčiančio įvairias negalias ar tėvų neglobojamo, leidžiančio dienas gatvėje. Knygos, kuriose giliai paneriama į vaiko pasaulio gelmes ne vienam jautresniam skaitytojui spaudžia ašarą.
Susitikime Kauno kolegijos dramos studijos auklėtiniai parodė ištrauką iš V. Juknaitės kūrinio Tariamas iš tamsos, aktorė D. Kazragytė paskaitė ištraukas iš rašytojos kūrybos. Taupus V. Juknaitės rašymo stilius bei trumpi tekstai pasako kur kas daugiau nei storiausios knygos. Lengviau rašyti meilės, nuotykių romanus negu psichologinius kūrinius. V. Juknaitė sakė, kad rašydama ji aptinka tylą tai tarsi pauzė, kuri būna iškalbingesnė už žodį, ji tarsi pasilieka už žodžio ribų. Rašytoja sakė, niekad neužmiršianti, kaip Vilniaus Lukiškių kalėjime susitiko su nuteistaisiais iki gyvos galvos. Vadinkime tikruoju vardu žmogžudžiais. Jų buvo nemažas būrys. Kažkodėl apsauga pasišalino, teliko pora merginų savanorių nebuvo jokių grotų, užtvarų, rašytoją nuo kalinių teskyrė vienas žingsnis. Ir jų akys susitiko. Tai buvo nevilties ir skausmo akys. Ir tarp mūsų griuvo tariamos grotos ir pertvaros. Supratau, kad tie žmonės buvo išbadėję nuoširdaus, geranoriško bendravimo, jie buvo vieniši
, sako rašytoja. Tad ir jos kūryboje apstu žmoniško jautrumo, paguodos nuskriaustajam. Kas iš tų gal šimto nuteistųjų Niurnbergo teisme, jie neatstos ir neatpirks keliasdešimt milijonų žuvusių kare, dar daugybę suluošintų, paliktų be tėvų, motinų, brolių, sesių, sako rašytoja. Bet ir toliau blogis keliauja per pasaulį, nors jį įvardinti nelengva. Knyga yra dialogas tarp autoriaus ir skaitytojo, apie tai, kas gera ir bloga. V. Juknaitė kalbėjo ir apie motinystę, mokytojo darbą, sakydama, kad jokiais žodžiais nepakeisi rūpesčio, netapsi mokytoju. Rašytoja Anykščių rajone, Inkūnuose, su kunigu Salvijumi Pranskūnu įsteigė Tikėjimo ir pedagogikos jaunimo bendriją Verus, daugiau nei dešimtmetį organizuoja vasaros stovyklas vadinamiesiems gatvės vaikams. Gerumas veikia giliai ir prasmingai.
Kaunas
© 2009 XXI amžius
|