Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Ko mums iš tiesų reikia

Gintaras Visockas

Knygos „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ viršelis

Nereikšminga reklama

Kartais pašto dėžutėje aptinku itin geros poligrafinės kokybės žurnalą „Panorama“. Šio žurnalo nesu užsisakęs, bet jį kažkas įmeta į mano pašto dėžutę. Ar tikrai žurnalas, kviečiantis aplankyti Vilniaus centre esantį prekybos centrą, yra nemokamas?

„Panoramos“ generalinė direktorė Birutė Kalanovaitė vedamajame straipsnyje „Sveiki, atvykę į Svajonių miestą“ akcentuoja, kad šis prekybos centras – pats gražiausias, geriausias, nuostabiausias.

Puikiai suvokiu, jog šiais laikais be reklamos dar niekas neišsivertė, tačiau stengiuosi vadovautis kiek kitokiais principais, nei siekia reklamuotojai. Neinu į prekybos centrus vien dėl to, kad pavargau nuo įkyrios reklamos. Įsijungiu televizorių, bet negaliu ramiai pasižiūrėti nė vienos laidos. Kiekvieną filmą bjauroja ilgiausi, didžiausi, kvailiausi reklaminiai intarpai. Nusiperku laikraštį, o ten didžiausias pluoštas margaspalvių reklaminių žurnalų, lankstinukų, priedų, kuriuos čia pat išmetu į šiukšlių kibirą.

Štai kad ir dienraščio „Lietuvos rytas“ seniai nebeperku, nors jis storas, spalvotas, akį traukia sensacingos antraštės ir pavadinimai. O skaityti nėra ką. Mobilusis telefonas irgi kaista nuo reklaminių žinučių, kas, kur ir kada atpigo, elektroninis paštas užverstas reklaminiais pranešimais. Bet juk man viso to nereikia – vienu metu negaliu avėti dviem porom batų, vilkėti dviejų kostiumų bei dviejų paltų. Ar prisimenate, ką pasakė senovės filosofas, atvestas į vieną turtingiausių Azijos turgaviečių? Išminčius sušuko: „Kiek daug daiktų, kurie man nereikalingi!“

Knyga, demaskuojanti Lietuvos istorijos stribus

Šių metų pradžioje knygynuose pasirodė Vlado Terlecko knyga „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“. Šią knygą tikrai norėjau įsigyti bei perskaityti, nes ji turi išliekamąją, pažintinę, auklėjamąją, informacinę vertę. Joje į Lietuvos praeitį žiūrima su pagarba, meile, o Lietuvos istorijos niekintojai, menkintojai ištraukiami į dienos šviesą. Tokią knygą mielai būčiau priėmęs dovanų, jei tik kas būtų įmetęs į pašto dėžutę.

Ji padeda susigaudyti, kas šiandien yra mūsų priešai, o kas draugai, atskleidžia nepriklausomos Lietuvos bėdas – tai, kad lietuvybė vis dažniau išbraukiama iš brangintinų vertybių sąrašo.

V. Terlecko knyga „Iššūkiai“ yra 2007 metais jo išleistos knygos „Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu“ antrasis, papildytas, leidimas. Taigi ji padės dar giliau suvokti, kas, kaip, kodėl mums skiepija nepilnavertiškumo kompleksą. Visi esame girdėję šokiruojančių teiginių, esą mūsų kunigaikštis Vytautas Didysis – šunsnukis, partizanai – nuo tarnybos kariuomenėje besislapstę banditėliai, Jonas Basanavičius – primityvas, Adolfo Šapokos istorija – moraliai pasenusi, o pati Lietuva – barbarų kraštas. Tyliai mintyse priešinomės tokioms išvadoms, tačiau ne visiems užtekdavo drąsos viešai nesutikti su tokias išvadas skelbusiais istorikais. Juk šitas tezes mielai kartojo mokslinius laipsnius, svarbius postus užimantys istorikai – Alfredas Bumblauskas, Edvardas Gudavičius, Nerija Putinaitė, Alvydas Nikžentaitis, Darius Kuolys,  Česlovas Laurinavičius… (Aprašyti Lietuvą niekinantys pastebėjimai ir įžvalgos dažniausiai būdavo pasakomi populiariose, įtakingose televizijų laidose, didelius tiražus turinčiuose leidiniuose. Kaip su tuo nesutikti? Antraip būsi apšauktas diletantu ar primityviai į istoriją žvelgiančiu pseudopatriotu.)

Prisimenu, vienas į atsargą išėjęs pulkininkas priekaištavo, kad neturėdamas nei specialių karinių žinių, nei specialaus išsilavinimo, galų gale – neturėdamas karinio laipsnio, viešai kritikuoju Lietuvos kariuomenės generolus. Tas atsargos pulkininkas bandė įpiršti nuomonę, girdi, generolą auklėti gali tik daugiau militaristinės patirties turintis kariškis. O kadangi, vaizdžiai tariant, nesu maršalas, todėl turėčiau kukliai prikąsti liežuvį. Žinoma, tokia pozicija – primityvi. Ir vis dėlto panašios nerašytos nuostatos greičiausiai egzistuoja ne tik tarp kariškių, bet ir tarp istorijos luomo specialistų. Laimė, V. Terleckas šią nerašytą taisyklę sulaužė. Ir tai padarė profesionaliai, įtaigiai. Knygos autorius puikiai įrodė, kad „Lietuvos istorijos mokslas sunkiai pasiligojęs, dalis istorikų atidirbinėja užsienio fondams, kupini cinizmo“.

Mano supratimu, knyga „Iššūkiai“ turėtų tapti bestseleriu. Jos autorius išdrįso stoti vienas „prieš profesorius ir ekspertus, prieš direktorius ir rektorius, prieš universitetus ir institutus, prieš katedras ir komisijas, prieš pažintimis ir įsipareigojimais susaistytą mokslo elitą, asmeninius ryšius branginantį labiau nei mokslinę tiesą“. Bent jau taip Petras Jonušas, knygos rėmėjas, rašo „Leidėjo žodyje“.

V. Terlecko knyga neabejotinai sudomins platųjį skaitytoją, nes ji parašyta įdomiai, įtaigiai, vaizdingai. Knygoje nepabijota Lietuvos istoriją niekinančius istorikus pavadinti „Lietuvos istorijos stribais“, nes „anie, tikrieji stribai, buvo Lietuvos žmonių, o šitie – Lietuvos tikrosios istorijos naikintojai“. Knygoje nepabijota A. Bumblausko veikalą „Senosios Lietuvos istorija 1009–1795“ pavadinti antilietuvišku bulvariniu skaitalu. Įžangos žodyje P. Jonušas rašo, kad V. Terleckas vienintelis iš visų recenzentų sukritikavo A. Bumblausko „vertybines nuostatas“, esą stačiatikių įtaka privertė lietuvius būti tolerantiškais, esą Lietuva lenkėjo ne todėl, kad krikštijosi, o dėl to, kad per vėlai krikštijosi, esą lietuviai – latvių ir estų žudikai, esą LDK raštinėse vartota senoji slavų kalba buvo tautos kalba.

Ypač įsiminė „Iššūkiuose“ sukritikuota istoriko A. Bumblausko analizė apie kates. (Tai galėtų tapti populiariu anekdotu.) Pasak A. Bumblausko, praeityje mes negalėjome būti turtingi, nes ūkiuose nelaikėme kačių. Štai tokie neginčijami istoriko A. Bumblausko argumentai. Džiugu, kad šis veikalas galų gale viešai pavadinamas taip, kaip iš tikrųjų ir turėtų būti vadinamas – „tautos dvasiniu nuodu“.

„Iššūkiuose“ kritikuojamas ir istorikas E. Gudavičius, ne sykį įkyriai kartojęs, kad Lietuvos teritorijoje niekad nebuvo jokios civilizacijos, kad lietuviai visą laiką buvo ubagai, o geriausiai gyveno Brežnevo laikais. „Visa Lietuvos istorija yra ubagiška“, – tokia garsioji istoriko E. Gudavičiaus frazė, kurią mielai citavo populiarių televizijos laidų vedėjai, didelį tiražą turintys leidiniai. Ir tik dabar galų gale pasakyta, jog „E. Gudavičiaus istoriosofija ir politinis tendencingumas – nostalgiškai prosovietinis, monarchistiškas, rusiškai imperialistinis“.

V. Terleckas savo knygoje kelia klausimą, ar pagoniškoji Lietuva atsiliko nuo artimiausių vakarinių kaimynų dėl to, kad buvo nekrikštyta, ar dėl to, kad ją ilgus dešimtmečius siaubė, plėšė, naikino rusėnai ir kryžiaus karų žygiai. Istorikai kosmopolitai bando įpiršti nuomonę, kad mes buvome atsilikę dėl savo nevalyvumo, apsileidimo. V. Terleckas neigia šias ideologines klišes. „Iššūkiuose“ įrodinėjama, kad Lietuva nebuvo atsilikusi, o jei kur nors ir nusileisdavo savo kaimynams, tai tik dėl to, kad jai ištisus šimtmečius teko kovoti keliais frontais – ir su kryžiuočiais, ir su slavais, ir su totoriais. Ši V. Terlecko nuostata paremta konkrečiais faktais, taip pat – ir iš užsienio šalių archyvų, kurių kažkodėl nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti mūsų istorikai kosmopolitai.

Įžangoje minimas taiklus istoriko Algimanto Liekio pastebėjimas, esą „kai kurie tituluotieji istorikai, ypač užimantys nomenklatūrinius postus, lyg pasamdyti stengiasi visuomenei įpiršti nuomonę, jog šiandien pažangūs visi tie, kurie neigia lietuvių tautą kaip istorijos kūrėją“. „Iššūkiuose“ argumentuotai, remiantis konkrečiais faktais, polemizuojama su tais, kurie Lietuvos tautines mažumas šiandien paverčia vos ne pagrindinėmis mūsų istorijos kūrėjomis, kurie tautinių mažumų interesus dabar linkę iškelti aukščiau lietuvių tautos interesų.

Galų gale būtina pabrėžti, jog knygos autorius – šviesi asmenybė. Štai kaip V. Terlecką pristato P. Jonušas: „Mums kalba žymios Lietuvių teisuolių ir patriotų šeimos atstovas, profesionalus ekonomistas, ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas ir mokslininkas dr. Vladas Terleckas, šios knygos išleidimo metais švenčiantis savo gražų gyvenimo ir kūrybos brandos 70-ies metų jubiliejų. Atkaklus, darbštus ir nepalenkiamas, bet mielas ir elegantiškas, visad išdidžiai iškėlęs savo šviesią galvą, gerokai paėjėjęs gyvenimo keliu, bet palikęs jaunatviškas idealistas, tuoj pat užsidegantis karštai Lietuvos gyvenimo diskusijai (...). Įsimylėjęs Lietuvos istoriją. Istorijos poetas“.

V. Terlecko „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ palieka ir daug neatsakytų klausimų. „Kodėl Lietuvos istorijai, vadinasi, ir Lietuvai priešiški žmonės užima aukštas profesines ir valstybines pareigas, yra visaip populiarinami visuomenėje, o mokslininkai Lietuvos patriotai, teisuoliai ir šviesuoliai yra menkinami ir slopinami? Kodėl ši būklė nekinta ištisus Nepriklausomybės dešimtmečius? Kodėl autorius nekviečiamas į televizijas, pažintines ar diskusijų laidas, nors išmano ir turi ką pasakyti? Kodėl jam nesiūloma skelbtis istorikų moksliniuose žurnaluose ir didžiuosiuose dienraščiuose? Kodėl neveikia demokratinės visuomenės viešumo ir savisaugos mechanizmai?“ – retorinis knygos rėmėjo Petro Jonušo klausimas.

Įsiminė ir dar viena jo pastraipa iš tos pačios įžangos. „Dešimtmetis tylos! Tyli oponentai, tyli istorikų luomas, intelektualioji, skaitančioji visuomenė, elitas, internetas. O kur visuomenę informuojanti žiniasklaida, televizijos, žurnalistai? Be to, tas negražus tylėjimas yra ne tik daugiametis, bet jau ir dvigubas: pirmą kartą nutylėta, kai nepasisakyta išgirdus prieš Lietuvos istoriją nukreiptus išpuolius, antrą kartą – kai nereaguota į V. Terlecko viešai paskelbtus tai demaskuojančius darbus. Net internetas, ir tas tuščias: nesunku įsitikinti, kad ir čia tarp pluoštelio padrikų anoniminių komentarų nėra nei specialistams, nei bent kiek išmanantiems priskirtinų pasisakymų“.

© 2009 „XXI amžius“