Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Retro
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Ganytojai apie naują Europos integracijos etapą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI priima Europos Komisijos ambasadoriaus Vatikane Yveso Gaco skiriamuosius raštus

Lisabonos sutartis patvirtina dialogą su Bažnyčia

Gruodžio pradžioje įsigaliojo Lisabonos sutartis – neįgyvendinto Europos Sąjungos Konstitucijos projekto pakaitalas, kuris apibrėžia europinių institucijų veiklos teisinius rėmus ir sustiprina Europos parlamento, vienintelės tiesiogiai visų 27 ES valstybių piliečių renkamos struktūros, vaidmenį. Nustatomos naujos Europos Tarybos pirmininko (ES prezidento) pareigos, kurioms pirmą kartą dvejų su puse metų kadencijai paskirtas Belgijos premjeras Hermanas van Rompėjus. Europos Sąjunga pirmą kartą turės ir savo „tikrą“ užsienio reikalų ministrę (vyriausiąją atstovę užsienio politikai ir saugumui), kuria minėtoji Europos Taryba paskyrė britų baronienę Katriną Ašton.

Bažnyčia, žinoma, didžiausią dėmesį kreipia į Lisabonos sutarties straipsnį, kuriame patvirtintas ES ir religinių bendruomenių bendradarbiavimo siekis. Šis straipsnis skelbia, kad Europos Sąjunga pripažįsta tą tvarką ir tuos nacionalinius įstatymus (o jie yra labai skirtingi), kurie apibrėžia Bažnyčių statusą kiekvienoje valstybėje, ES narėje. Čia pat nurodoma, jog Europos Sąjunga gerbia statusą, kurį valstybių narių įstatymai suteikia kitoms pasaulėžiūrinėms (taigi, ateistų, agnostikų, humanistų, racionalistų, masonų ir pan.) organizacijoms. Pripažindama Bažnyčių ir pasaulėžiūrinių organizacijų svarbą ir ypatingą indėlį Europos Sąjunga įsipareigoja palaikyti su jomis atvirą, skaidrų ir nuolatinį dialogą.

Bažnyčių sugretinimas su pasaulėžiūrinėmis (filosofinėmis ir nereliginėmis) organizacijomis Lisabonos sutartyje gali pasirodyti abejotinas, o tikintiesiems netgi papiktinantis. Tačiau žinant dabartinį Europos sekuliarizmą (jo negalima pavadinti „sveiku“) ir Lisabonos sutarties rengėjų, atmetusių siūlymus pripažinti mūsų žemyno civilizacijos krikščioniškąsias šaknis, nuostatas, vargu ar ko nors kito buvo galima tikėtis.

Belieka džiaugtis, kad Lisabonos sutarties preambulėje pripažįstamas Bažnyčių įnašas europiniam paveldui, ir viltingai laukti pažadėto dialogo. Jis, žinoma, bus nelengvas, prisiminus nesenus ES institucijų antikrikščioniškus sprendimus dėl gyvybės ir šeimos, kurie sukėlė Bažnyčios protestus.

Nepaisant šių kontraversijų Katalikų Bažnyčia yra pasirengusi bendradarbiauti su ES struktūromis. Apie tai skelbiama Europos Bendrijos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) komunikate. Bažnyčia, vadovaudamasi katalikiškojo socialinio mokymo principais ir istoriniu patyrimu, ves „konstruktyvų ir kritinį dialogą“ su ES politiniais lyderiais, kurio pagrindinis tikslas yra žmogiškojo orumo apsauga ir solidarumas su silpniausiais visuomenės nariais. Europos vyskupai taip pat atkreipė dėmesį į Bažnyčiai rūpimus klausimus – kartų bendrystę, paramą besivystančioms šalims, ekologiją, tarpkultūrinį dialogą ir migrantų priėmimo sąlygas. Šioje partnerystėje bus siekiama, kad Europos Sąjunga „taptų tikra tautų ir vertybių Bendrija, suvokianti savo atsakomybę, vieninga ir svetinga“, – teigiama COMECE pareiškime.

Dvasiniai reikalai kontinento pažangos strategijoje

Lisabonos sutarties įsigaliojimo sąlygos bei naujos galimybės Bažnyčiai buvo aptartos lapkričio 18–20 dienomis Briuselyje vykusioje COMECE rudens sesijoje. Joje dalyvavo ir Lietuvos episkopato nuolatinis delegatas Europos Sąjungos teritorijoje veikiančių nacionalinių vyskupų konferencijų struktūroje, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Susitikime apžvalginį pranešimą perskaitęs COMECE pirmininkas, Roterdamo (Olandija) vyskupas Adrianas van Lojnas pažymėjo, kad „praktiniame dialoge“ su Europos Sąjungos institucijomis Bažnyčia rūpinasi pirmiausia ne savo privilegijomis, bet evangelizacija. „Reikia stengtis į politinį procesą produktyviai įterpti Jėzaus Kristaus Evangeliją“, kurios socialinėje plotmėje ryškūs du bruožai: žmogaus orumas ir bendrasis gėris“, – kalbėjo hierarchas.

Jis pasirėmė naująja popiežiaus Benedikto XVI socialine enciklika „Caritas in Veritate“, kurioje pabrėžiama, kad visuomenės reiškiniais Bažnyčiai reikia užsiimti kompetentingai ir visapusiškai. Kartu yra privalu laikytis neginčytinų krikščioniškojo mokymo nuostatų, pavyzdžiui, Dievo pradėtos kiekvieno žmogaus gyvybės aukščiausios vertės, kuri turi būti saugojama nuo pradėjimo iki natūralios mirties. Taip pat ir šeima, kaip vyro ir moters sąjunga, visam gyvenimui yra esminė sąlyga žmogiškojo gyvenimo pilnatvei. Tokioje krikščioniškojo humanizmo sintezėje reikia svarstyti ir dabartinės ekonominės recesijos problemas, sakė vyskupas A. van Lojnas.

Ekonomikos ir finansų krizę didele dalimi lėmė „klaidingas paties žmogaus įvaizdis“. Pastaraisiais dešimtmečiais vyravo materialistinė žmogaus – „homo oeconomicus“ koncepcija, kurioje sutelktas dėmesys į medžiaginės naudos gavimo optimizavimą, į antrą planą nustumiant dvasinius reikalus. Tačiau pelno siekimas nėra ekvivalentiškas žmogaus esmės patenkinimui ir reikia tik džiaugtis, kad vis stiprėja iniciatyvos, keliančios abejones dėl „ekonominės naudos gavimo bet kokia kaina“ principo. COMECE tikisi, kad ateinančiais mėnesiais sudarant naują dešimties metų strategiją ekonominei ir socialinei pažangai Europos Sąjungoje (sprendimas šiuo klausimu bus priimtas 2010 metų kovą įvyksiančioje Madrido konferencijoje) bus atsižvelgta į Bažnyčios pastabas.

COMECE rudens sesijoje buvo aptartas religijos laisvės, kaip esminės, nuo kurios priklauso visos demokratijos praktinė realizacija, klausimas. Religijos laisvė, ypač tikinčiųjų mažumų gerove, reikia rūpintis ne tik Europos Sąjungos teritorijos, bet ir pasaulinės politikos mastu. Europinės institucijos turi jautriai reaguoti į diskriminavimą religijos pagrindu Indijoje, Kinijoje, Sudane, Irake ir kitose šalyse. Kitas svarbus klausimas yra branduolinis nusiginklavimas, kurį nuolat skatina Bažnyčia. COMECE teigiamai įvertino Vokietijos vyriausybės sprendimą atsisakyti jos teritorijoje dislokuotų taktinių branduolinių raketų ir tikisi, kad į šį procesą įsijungs kitos Europos Sąjungos valstybės narės.

Popiežius pabrėžia antgamtinę žmogaus viziją

Daugelį kartų įvairiomis progomis (pavyzdžiui, rugsėjo mėnesį vykusio vizito į Čekiją metu) kalbėjęs apie Katalikų Bažnyčios santykių su Europos Sąjunga aktualumą, popiežius Benediktas XVI dar kartą tai patvirtino spalio 19 dieną priimdamas Europos Komisijos nuolatinio atstovo prie Šventojo Sosto ambasadoriaus Yveso Gaco skiriamuosius raštus. Jis priminė, kad Europos žemynui atgauti savo integralumą ir vienybę tapo įmanoma tik išsivadavus iš ateistinio komunizmo „skausmingos ideologijos jungo“, už ką reikia dėkoti Dievui ir dėl laisvės kovojusiems žmonėms.

Nurodęs į ambasadoriaus Y. Gaco paminėtą faktą, kad Europos Sąjunga dabar yra „taikos stabilumo zona, kuri jungia 27 šalis su tomis pačiomis pamatinėmis valstybėmis“, Šventasis Tėvas pažymėjo, kad pati organizacija sau nesuteikė šių vertybių. Šias vertybes, įgalinusias vieningos Europos formavimąsi ilgaamžėje istorijoje, atnešė būtent krikščionybė – to niekas negali paneigti. „Bendras visų žmonių orumas, tikėjimo laisvė, kaip visų kitų pilietinių laisvių versmė, taika, kaip lemiamas bendrosios gerovės elementas, žmogaus intelektualinis, socialinis, ekonominis vystymasis, kaip dieviškasis pašaukimas ir istorijos samprata, kuri seka iš krikščioniškojo Apreiškimo, toliau modeliuoja Europos civilizaciją“, – sakė popiežius Benediktas XVI.

Jis pažymėjo, kad Bažnyčia, primindama Europos krikščioniškąsias šaknis, nesiekia kokių nors privilegijų, bet nori, kad ši istorinė tiesa nebūtų nutylėta, kaip dabar vis dažniau pasitaiko sekuliarizuotoje visuomenėje. „Ji nori parodyti, kad iš krikščioniškojo paveldo atėjusios vertybės ir šiandien stiprina Europą“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Jis perspėjo, kad tos vertybės nebūtų supriešinamos ir kad netaptų instrumentu atskirų individų ar grupių interesams. Įsivyravus individualizmui bei perdėtam utilitarizmui palaipsniui gali subyrėti daugelį šimtmečių kurtas didysis europinės civilizacijos modelis.

Tačiau jeigu bus išsaugota antgamtinė žmogiškojo asmens vizija, sukaupti milžiniški kontinento intelektualiniai, kultūriniai ir ekonominiai ištekliai – visa tai bus vaisingai panaudojama visų tautų gerovei. Tik taip Europa pajėgs atsiliepti į šiandienos ir rytojaus iššūkius, patenkindama žemyno piliečių svarbiausius poreikius. „Europa liks iš tikrųjų savimi, tik tada, jeigu gebės išsaugoti savo originalumą, kuris jai leido tapti didžia ir kuris gali ją ateityje padaryti vienu svarbiausių veikėjų skatinant integralią individų pažangą“, – pažymėjo popiežius Benediktas XVI. Dėl to Šventasis Sostas dėmesingai stebi ES institucijų veiklą, linkėdamas, kad jos gerbtų kontinento, kaip „dvasinių namų“ egzistenciją. Katalikų Bažnyčia yra pasiryžusi „lydėti“ tokią vertingą Europos integraciją visų labui.

© 2009 „XXI amžius“