|
Bažnyčios dėmesys Kopenhagos konferencijai
Mindaugas BUIKA
Vyskupai rūpinasi ekosistemos saugumu
Kopenhagoje (Danija) vykstanti Jungtinių Tautų Organizacijos surengta pasaulinė konferencija klimato kaitos klausimu susilaukė ir Katalikų Bažnyčios dėmesio. Savo delegacijas į susitikimą atsiuntė Šventasis Sostas, tarptautinė katalikiška paramos organizacija Caritas Internationalis ir kitos religinės grupės. Svarbų ekumeninį laišką dėl gamtos apsaugos ta proga paskelbė Europos katalikų vyskupų taryba (CCEE) ir Europos Bažnyčių Konferencija (KEK), kuriai priklauso žemyno stačiatikių ir protestantų bendruomenės. Laiške, pavadintame Bažnyčių atsakas į klimato kaitą, pažymima, kad šis kontraversinis žmonių veiklos nulemtas gamtos reiškinys paliečia kiekvieno iš mūsų gyvenimą ir yra viena svarbiausių dabarties problemų.
Ganytojai primena, kad planeta ir jos ekosistemos yra brangi iš Dievo gauta dovana, todėl kiekvienas žmogus turi rodyti pagarbą ir saugoti šią kūriniją. Pasaulio gamtiniai resursai yra riboti, todėl reikia skatinti kuklesnį gyvenimo būdą, kad nebūtų piktnaudžiaujama beatodairiškai eikvojant Dievo sukurtus turtus, kurių globėjais mums Kūrėjo įsakyta būti. Kaip tik toks atsakingas gyvenimas ir yra tikriausias Tikėjimo, Vilties ir Meilės liudijimas. Žvelgiant iš ekologinės perspektyvos, pirmiausia reikia sumažinti priklausomybę nuo vis didėjančio energijos vartojimo, nes daugelis energetinių resursų nėra atsinaujinantys.
Europos katalikų vyskupai ir ekumeniniai vadovai savo laiške pažymi, kad iniciatyvą turi rodyti industrinės šalys, kurios yra atsakingos už klimato kaitą sukėlusį vadinamąjį šiltnamio efektą. Kad būtų sumažinta žemės atmosferos tarša, reikia tiek politinių sprendimų, tiek ir individų bei bendruomenių kasdienio gyvenimo modifikacijos. Tam turi pasitarnauti ir gruodžio 718 dienomis Kopenhagoje vykstanti konferencija, kurios konkretūs rezultatai turėtų pasirodyti po 2012 metų, kai pasibaigs vadinamojo Kioto protokolo galiojimo laikas. Joje svarbu nagrinėti ne tik klimato kaitos technines ypatybes, bet ir etikos, kultūros ir religijos aspektus, kurie labiausiai veikia kasdieninį gyvenimą.
CCEE ir KEK laiške greta pasiūlymų politiniams vadovams Bažnyčios irgi yra raginamos dalyvauti energijos taupymo iniciatyvose bei atsinaujinančiais šaltiniais paremtos energetikos vystyme. Jos kviečiamos įsijunti į bendrą maldą ir solidarumo akcijas remiant tuos, kurie labiausiai kenčia dėl neigiamų klimato kaitos pasekmių. Bažnyčios turi rodyti pavyzdį ieškant būdų pakeisti netinkamą gyvenimo būdą ir energetinių resursų eikvojimą.
Caritas klimatą sieja su badu
Didelę delegaciją į Kopenhagą pasiuntusi Caritas Internationalis federacija irgi paskelbė dokumentą, kuriame perspėjo, kad dėl klimato kaitos badas gali dar labiau padidėti. Dokumente Klimato kaita, maistinis nesaugumas ir badas pažymima, kad negatyvūs ekologiniai pokyčiai žlugdo pastangas aprūpinti maistu jau daugiau kaip milijardą badaujančių pasaulio gyventojų. Dėl šios skaudžios nelaimės kasmet žūsta 3,5 milijono žmonių (daugiau nei Lietuvoje yra gyventojų!) ir didžioji jų dauguma yra neturtingiausių šalių vaikai. Iki 2050 metų, jeigu klimatas toliau nekistų, badaujančiųjų skaičius gali išaugti nuo 10 iki 20 proc., o vaikų badavimas padidėti penktadaliu, teigiama Caritas Internationalis ataskaitoje.
Kaip pavyzdį dokumente pateikiamos prognozės, kad jei nesikeistų dabartinė padėtis, iki 2020 metų temperatūra tropikų ir subtropikų regionuose gali padidėti 23 laipsniais. Dėl to dirbamos žemės sausringuose Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos regionuose produktyvumas sumažėtų nuo 40 iki 90 proc. Jau per pastaruosius du dešimtmečius tokių dėl klimato kaitos kylančių stichinių nelaimių paliestų žmonių skaičius išaugo tris kartus. 2007 metais stichinių nelaimių sukeltų humanitarinių krizių aukomis tapo daugiau kaip 74 milijonai žmonių. Per pastarąjį dešimtmetį potvyniai Afrikos kontinente padarė keturis kartus daugiau žalos nei ankstesnį dešimtmetį, kuris buvo vadinamas rekordiniu. Caritas Internationalis ragina Kopenhagos konferencijoje priimti teisingą, efektyvų ir visoms šalims privalomą susitarimą, kuris būtų grindžiamas aiškiais kriterijais. Tarp konkrečių siūlymų raginama, kad industrinės valstybės įsipareigotų iki 2020 metų skirti papildomus 195 milijardus dolerių (130 milijardų eurų) paremti besivystančias šalis, kad jos, realizuodamos atitinkamus projektus, galėtų adaptuotis prie klimato pasikeitimų. Turi būti priimtas tarptautinis įsipareigojimas palaikyti klimato šilimą mažesnį nei 2 laipsniais, pasiekiant šiltnamio dujų emisijos piką 20132017 metais.
Industrinės valstybės turi susitarti, kad iki 2020 metų šiltnamio dujų emisija turi būti mažesnė bent 40 proc., palyginus su 1990 metais, ir už tai turi būti atsakingos nacionalinės vyriausybės. Be to, Kopenhagos konferencijos nutarimai turi būti iš karto paskelbti, kaip teisiškai privalomi. (Kioto protokolui nepritarė Jungtinės Valstijos ir kai kurios kitos šalys.) Šių sprendimų įgyvendinimas kai kam gali pasirodyti skausmingas. Tačiau skausmingiausia būtų nieko nedaryti, žinant esamos ir prognozuojamos ekologinės katastrofos pasekmes.
Verta prisiminti, kad popiežius Benediktas XVI savo socialinėje enciklikoje Caritas in Veritate nemažą dėmesį skyręs gamtosaugos klausimams pabrėžė, kad būtent šioje srityje yra neatidėliotinas moralinis poreikis solidarumo atnaujinimui. Tai liečia ne tik santykius tarp valstybių, bet ir tarp atskirų individų, kadangi gamta yra Dievo suteikta kiekvienam, o mūsų asmeninės atsakomybės įnašas svarbus visai žmonijai.
Gruodžio 6 dieną susitikęs su piligrimais Šv. Petro aikštėje sekmadienio vidudienio Viešpaties Angelo maldai Šventasis Tėvas vylėsi, kad Kopenhagos konferencija padės identifikuoti veiksmus kūrinijos naudai ir solidariai pažangai, grindžiamai pagarba žmogui ir bendrojo gėrio siekiui. Jis patvirtino, kad galvojant apie ateities kartų likimą reikia atsakingesnio ir nuosaikesnio gyvenimo būdo.
© 2009 XXI amžius
|