Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Permainų koalicija žengia į dvasinę krizę

Ši savaitė tapo įspūdinga „politinėmis“ batalijomis: valdančioji Permainų koalicija žūtbūt siekė Seime patvirtinti Vyriausybėje „pagamintą“ biudžeto darinį, kartu mažindama įvairias socialines išmokas, pirmiausia pensijas. Kartu Seime buvo paminėta ir Vyriausybės vienerių metų sukaktis, įspūdingai pasveikinant premjerą: gėlėmis – Seime, kopūstu – už Seimo ribų. Matyti, kad politikams ir Vyriausybei dirbti yra sunku – juk dažniausiai jie sėdi tarp keturių sienų.

Apžvelgdamas Vyriausybės vienerių metų darbą, premjeras Andrius Kubilius sakė, kad Vyriausybė per pirmuosius veiklos metus darė viską, ką galėjo, bet padarė ne viską, ką reikėjo. Didžiausia jos klaida buvo nesusikalbėjimas su opozicija, o piliečiai, pasirodo, premjerui ne taip svarbūs. O juk piliečiams, gelbėjant valstybę nuo bankroto, tenka didžioji našta už politikų ir oligarchų vykdomas vagystes, apgaudinėjimus. Ypač kai valdžia nori išlaikyti naujus milijoninius asignavimus ir ministerijų ar jų padalinių pastatams, ir kompiuterinei įrangai, ir seimūnų „parlamentinėms“ išlaidoms (pavyzdžiui, automobilio nuomai po 3000 litų per mėnesį). Gavęs savo koalicijos palaiminimą „tvarkant finansų sistemą“ (kurios svarbiausiu dėmeniu tapo sumažintos pensijos, ypač dirbantiems pensininkams, ir sumažintos įvairios socialinės išmokos) premjeras galvoja jau atlikęs svarbiausius šių ir kitų metų darbus, pamiršęs, kad užkrautus mokesčius ir sumažintas socialines išmokas bei pensijas piliečiai jaus kitąmet ir dar kitąmet. Ir vargu ar tie piliečiai pajus pagerėjimą po premjero išvardintų darbų, kurių imtis jis žada kitais metais: „nedarbo“ ir „naujų darbo vietų“, „nedarbo mažinimo“ ir „darbo vietų išsaugojimo“, „struktūrinės pertvarkos“. Šią savaitę premjero kalbose, kaip pastebi kai kurie apžvalgininkai, liko tik dvi temos – apie tai, kad krizė baigėsi, ir apie tai, kaip Lietuvai būtų nenaudinga, jei prasidėtų socialiniai neramumai, piliečių manifestacijos ir galimos riaušės. Kaip tokius du vienas kitam prieštaraujančius teiginius suderinti – paaiškinti labai sunku. Seime A. Kubilius, minėdamas savo Vyriausybės pirmuosius metus, džiaugėsi, kad bendrasis vidaus produktas (BVP), šių metų viduryje rekordiškai smukęs iki 2006 metų lygio, po truputį ima augti. Premjero įsitikinimu, kitąmet BVP turėtų ūgtelėti 5 proc. Tačiau eksporto apimtys ir toliau traukiasi, nors kai kuriose kaimyninėse šalyse jis pradeda atsigauti. Nemažėja ir nedarbas. Aišku, premjeras konkrečių nedarbo rodiklių neįvardijo – jie pernelyg badytų akis. Kaip neįvardijo ir daugybės kitų ekonominių rodiklių. Taigi per metus, kuriais valdė A. Kubiliaus vyriausybė, bedarbių skaičius išaugo beveik tris kartus ir siekia 250 tūkst. Bet tai tik skaičiai oficialiai registruotų darbo biržoje. O kur dar per šiuos metus į kitas šalis ieškoti darbo išvažiavusieji – juos reikėtų pridėti ir tada susidarytų apie 300 tūkst. bedarbių. Tad kam su džiaugsmu skaičiuoti mobiliuosius telefonus, esą šimtui gyventojų pirmaujame (nusileidžiame tik „plepiesiems“ italams), kam taip labai iškelti Lietuvoje pasiektą interneto spartą (nusileidžiame Pietų Korėjai, Japonijai ir Švedijai) – šie „ekonominiai“ rodikliai neišgelbės mūsų apgriautos ekonomikos. Gal neverta girtis ir dideliu, net 40 proc. gyventojų turinčiu aukštuoju universitetiniu išsilavinimu, net 90 proc. mokančių „bent vieną“ užsienio (gal rusų?) kalbą, o pusė gyventojų – bent dvi kalbas. Turbūt tokie pagerinti, iš piršto laužti šalies gyventojų rodikliai geresni net už Seimo narių duomenis. Bet ar jie realūs? (Nevertėtų grįžti prie sovietų gyrimosi laikų, kad Lietuvoje viskas gerai.) Premjero parodyti grafikai teigė, kad Lietuvos ūkis atsigauna žymiai geriau, nei Vokietijos. Tik pamiršta pasakyti, kad Vokietija tikrai kentėjo nuo pasaulio bankų sukeltos krizės, o Lietuvoje krizę įaudrino naktiniai mokesčių sistemos perversmai.

Seime Premjero sumaniai valdoma Permainų koalicija sėkmingai vykdė numatytas „permainas“: mažino bedarbių pašalpas, pensijas, motinystės pašalpas bei kitas socialines išmokas, nustatė, kad mirusiųjų palikuonims bus mokamos ne trys pensijos, o dvi, dar vieneriems metams atidėjo datą, nuo kurios pensijos gavėjai galėtų rinktis palankesnę pensijos skaičiavimo tvarką (t.y. paliko sovietiniams pareigūnams palankesnę pensijų skaičiavimo normą), bei įtvirtino galimybę mažinti senatvės, našlaičių ir invalidumo pensijas, mat anksčiau įstatymai jas leido tik didinti. Seimas taip pat sutarė iki 2011 metų liepos atidėti neišmokėtų pensijų dirbusiems pensininkams mokėjimą. Iš šio sprendimo tikimasi sutaupyti 255 mln. Lt. Palankesnės pensijų skaičiavimo tvarkos atidėjimas, remiantis premjero skaičiavimais, sutaupys 130 mln. Lt, o vienos mirusiojo senatvės ar valstybinės pensijos bei šalpos išmokos neišmokėjimas – 34 mln. Lt. Neišmokėtų pensijų turės palaukti ir 1995-2002 m. dirbę, bet pagal tuometinius sprendimus dalies pensijos negavę pensininkai. Nors anksčiau buvo numatyta, kad neišmokėta pensijų dalis turi būti mokama 2008-2010 m., tačiau valdantieji pasiūlė šį terminą atidėti iki 2011 m. liepos. Atidėdamas skolos mokėjimą, A. Kubilius sako sutaupysiąs 255 mln. Lt. Išties nemažai. Tik kam tie milijonai atiteks?..

Taigi, pagal šią savaitę Seime priimtus įstatymus senatvės pensijos, jeigu jos didesnės nei 650 litų, nuo kitų metų mažinamos vidutiniškai 5 proc., valstybinės pensijos – 10 proc., našlių pensijos – 5 proc., paskirtos slaugos ar priežiūros išlaidų ar šalpos kompensacijos – 15 proc. Maksimali bedarbio išmoka nuo 1,04 tūkst. Litų mažinama iki 650 litų. Taip pat, priklausomai nuo gaunamo atlygio, bus mažinamos pensijos dirbantiems pensininkams.

Nesuprantamas ir biudžeto sudievinimas, nenutylantis žodžių, gąsdinančių apie valstybės bankrotą, kartojimas. Atrodo, kad Seime nepatvirtinus finansų ministerijos ir kitokių klerkų sudaryto valstybės biudžeto, ir būtent tokio, o ne kitokio, su didžiuliu 5 mlrd. litų deficitu („skyle“), su tokiomis „eilutėmis“, kokias mato kai kurie klerkai, dažnai „paskaičiavę“ iš akies ir sumažindami ar padidindami pernykštį rodiklį, – valstybę ištiks katastrofa. Net ir Prezidentė trečiadienį dar pagąsdino besipešančius seimūnus: „Jeigu dabar visos politinės jėgos negebės susitarti ir biudžetas nebus priimtas, Lietuva grims į didžiulį ir gilų ekonominį nuosmukį, kuomet negalėsime nei atlyginimų, nei pensijų mokėti. Turime pasirinkimą – arba turime truputį mažiau, bet turime, arba neturime išvis nieko“, – lankydamasi uždaroje Specialiųjų tyrimų tarnyboje, tariamas valstybės žlugimo pasekmes aiškino Prezidentė. Bet argi neaišku, jog nepriklausomai nuo „patvirtinto“ ar ne biudžeto į valstybės iždą ir Sodros fondą pinigus sunešame mes, dirbantys žmonės, o jie, valdžios žmonės, tik paskirsto suneštą gėrį, prisidurdami sau ir nuimdami nuo mūsų? Prezidentė ragino priimti pateiktą biudžetą, nors prieš dieną buvo sakiusi nepasirašysianti kitų metų biudžeto, jei jis bus nepagrįstai išpūstas, o jo išlaidos bus dar labiau didinamos. Bet juk Seimo priimtame biudžete taip ir liko didžiulė „skylė“. Kitų metų valstybės pajamų ir išlaidų plane – 5 mlrd. litų deficitas. Vyriausybės pasiūlytos valstybės biudžete pajamos, palyginti su pirminiu variantu, padidintos 226 mln. litų (iki 13,378 mlrd. litų), o išlaidos – 18,308 mlrd. litų. Taigi, numatomas valstybės biudžeto deficitas – 4,929 mlrd. litų, arba 5,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), fiskalinis deficitas – 9,5 proc. BVP. Su Europos Sąjungos paramą 2010 metų valstybės biudžeto pajamos bus beveik 21,27 mlrd. litų, o išlaidos – 26,2 mlrd. litų.

Gaila, kad Permainų koalicija nekreipia dėmesio į kylantį nepasitenkinimą valdžios daromais „nacionaliniais“ susitarimais ir pamažu skinasi kelią į kairiųjų (tiksliau pasislėpusių komunistų, tarp kurių pirmu smuiku gali imti griežti atvirai prorusiška K. Prunskienės partija) sugrįžimą. Darbo neturintį ir alkaną žmogų sunkoka įtikinti kalbomis apie šviesią ateitį. „Kairieji“ lūkuriuoja savo laiko: kol kas „imti valdžią“ jiems neapsimoka, jie tikisi sulauksią paramos iš įpykusios tautos tada, kai didėjantys nauji mokesčiai, jau suplanuoti įvesti 2010 metais, dar labiau sumažins sumažintus atlyginimus ir pensijas. Žiovaujanti koalicija (juk vis tiek viskas nulemta) abejingai nubalsuoja už pensijų, išmokų mažinimą, už kelių milijardų deficitą siekiantį valstybės ir „Sodros“ biudžetus, už daugelio milijonų litų skyrimą ministerijoms ir įvairiems jų padaliniams. Atrodo, kad ministerijų pastatai griūva, kažkur dingo kompiuteriai, išparduoti automobiliai. (Gal taip išties ir yra – juk ne veltui krizė, kad ir sumaniai „suvaldyta“.) Taigi atrodo, kad mūsų valstybė – tai tik ministerijų kilnojamas ir nekilnojamas turtas, bet ne žmonių padėtis, jų dvasinė laikysena, patriotizmo žadinimas. Tai – nieko nereiškiantys dalykai. Todėl ne tiek liūdna, kiek apmaudu, kai į pagrindinį Kariuomenės dienos minėjimą Šv. Ignoto bažnyčioje susirinko tik keli žilagalviai partizanai ar šauliai ir pora karininkų, o prieš 55 metų okupantų nužudytą partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą prisiminti atvyko dar mažiau kariškių – ir niekas nepasirodė iš trijų aukščiausių valstybės vadovų. Taigi kurią krizę išgyvename – ekonominę, o gal greičiau – dvasinę?.. Tik šiandien visi politikai, padarę susirūpinusius veidus, metasi gelbėti valstybę iš ekonominės krizės, dvasinė krizė jiems visiškai nerūpi. Dar daugiau – jie ją su kiekviena diena tik didina.

© 2009 „XXI amžius“