Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Ko bijo mūsų prezidentai?

Perskaičiau N. Sadūnaitės ir kitų straipsnį („XXI amžius“, 2009 10 30), kuriame rašoma. „Kadenciją baigęs Lietuvos vadovas kratėsi visuomenės paramos, kai buvo raginamas ką nors daryti. Darydavo užuominas apie kažkokius „anuos“, kuriems jis neva negali atsispirti ar net jų prisibijo“. Kas tie „anie“? Finansiniai rėmėjai, o gal net priešiškos valstybės slaptosios tarnybos, kurių bučiuje prezidentas galėjo atsidurti? O jei „šeimininkams“ nepaklusi, aureolė nulėksi ir viešumoje pasirodys tam tikri dokumentai ir šalies vadovą ištiks tai, kas nutiko R. Paksui ar V. J. Čepaičiui… Spėlioti galima visaip. Ypač po to, kai  atsisakyta suteikti Lietuvos pilietybę čiuožėjo D. Stagniūno partnerei amerikietei. Juk suteikiant pilietybę maskvietei M. Drobiazko nekilo jokių abejonių. Bet Stagniūno partnerė – ne maskvietė! Vėl kyla spėlionės. gal pilietybę tvarkantys pareigūnai, taip pat V. Adamkus ir D. Grybauskaitė tarsi kokie talibai neapkenčia amerikiečių? Gal jie jaučia malonumą ardydami jaunų sportininkų karjerą? Bent man atrodo įtikinamiausias paaiškinimas, kad pilietybės klausimas yra labai svarbus ardant Lietuvos valstybę, todėl Lietuvos priešai stengiasi jį ypač kontroliuoti, nedarydami nė mažiausios nuolaidos. Tai mano spėjimas. Juk išvaikant iš Lietuvos veiklų jaunimą, menininkus, mokslininkus ir sportininkus šalis stumiama į atsilikimą – kaip XVIII amžiaus Žečpospolita. Lieka tik senukai, invalidai ir alkoholikai, ant kurių tvirtai sėdi buvusių komunistų ir vagių blokas. Kuo ilgiau šalis bus tamsi ir atsilikusi, tuo ilgiau ir tvirčiau jie sėdės mums ant sprando. Faktas, kad Lietuvos prezidentai bijo „kažką“ užkabinti, iškelia klausimą. ar tikrai mūsų šalis nepriklausoma?

Gal verta pamąstyti?

Seku žiniasklaidoje pasirodančią informaciją ir galvoju, kad ne viskas taip daroma, kaip reikėtų, norint gyventi gražiau. Žinau, kiek dvarų dvarelių Lietuvoje atstatinėjama už ES lėšas, žinau, kiek lėšų gauna apylinkių bendruomenių centrai, žinau kiek kokiam laikraščiui valstybė skiria pinigų.

Dvarai ir dvareliai ruošiami už mokesčių mokėtojų ir ES skirtas lėšas. Mano galva, užtektų apskrityje atstatyti ir paruošti susipažinimui po vieną dvarą, kad būtų galima parodyti, kaip gyveno dvarų savininkai ir ką jie nuveikė žmonėms, kaip žmones gerbė, koks materialinis skirtumas buvo tarp dirbančiųjų ir naudojančių uždirbtas lėšas. Manau, kad didelė dalis dvarų atstatymui panaudotų lėšų vargiai kada grįš. Turtingesni žmonės atostogauti vyksta į tūkstantmečių istoriją turinčias Viduržemio jūros šalis arba ten, kur viduramžiais Europoje sukurti architektūros ir kitų sričių meno kūriniai. O kas atvyks į mūsų pastarųjų šimtmečių atstatytus dvarelius? Manau, dalis jų bus panaudota kaip poilsinės sodybos, konferencijų salės, kaip patalpos, kuriose galima kelti vestuves, švęsti gimtadienius. Reikia nuspręsti, kiek tokių turizmo sodybų ir atstatytų dvarelių Lietuvoje reikės.

Iš vienos pensijos gyvename trise

Seimūnai, vadovaujami A. Kubiliaus, nusprendė. Lietuvos pensininkai gyvena labai gerai, nuo sausio 1-osios jiems reikia sumažinti pensijas. O kaip mes su bedarbe dukra ir sūnumi, dirbančiu tik atsitiktinius darbus, išgyvensime? Visi trys gyvename iš mano gaunamos 810 litų pensijos. Mokesčiai už butą, elektrą, dujas suryja beveik visą pensiją, valgymui beveik nelieka. Darbo užsienyje dukra negavo, nenorėjo „dirbti“ prostitute. Kalbama, kad tuo „pelningu“ verslu jau beveik trečdalis Lietuvos studenčių užsiima – savaitgaliais važinėja į Londoną ir kitur, gaudamos didelius pinigus. Bet ar tokiu keliu eiti mūsų merginoms siūlo dabartinė valdžia? Nejaugi mano dukra vėl turės išvažiuoti iš tėvynės, ieškoti kokio nors menko darbelio Airijoje ar Anglijoje?

Joniškio „Aušros“ gimnazijos jubiliejus – be valstybės himno

Nuo Joniškio „Aušros“ gimnazijos 90-ties metų jubiliejaus minėjimo praėjo nemažai laiko, tačiau nelinksmos mintys kirba galvoje ir veržiasi į viešumą.

Spalio 17 dieną minėjimas prasidėjo rytinėmis pamaldomis Joniškio bažnyčioje, į kurią susirinko gausus būrys buvusių ir esamų gimnazijos auklėtinių. Centrinėje navoje priešais didįjį altorių linksmai plaikstėsi trispalvės, bažnyčios klebonas kunigas Eduardas Semaška, aukojęs šv. Mišias, susirinkusiems kalbėjo apie stebuklingą mokslo galią, remdamasis Šventojo Rašto žodžiais apmąstė esmines žmogaus gyvenimo  tiesas. Mišių  metu nuo vargonų sklido maldai nuteikiančios operos solistės Sofijos Jonaitytės atliekamos giesmės.

Įdomiausia nuotrauka iš mano albumo

Iš kairės. Jonas Povilaitis, svečias iš Sibiro Vytas Jurgilas ir Stasys Povilaitis. Romainių sanatorija

Apie 1977–1981 metus trumpam į Lietuvą atvyko Altajaus tremtinys Vytas Jurgilas. Jis aplankė Romainių sanatorijoje besigydžiusį dėdę Joną Povilaitį. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos J. Povilaitis ilgus metus dirbo Šakiuose fotografu. Vytas Jurgilas netrukus po šio apsilankymo grįžo į Sibirą. Jis sirgo sunkia širdies liga, ten jį slaugė sesuo Aldona. Apie 1981–1983 metus V. Jurgilas mirė. Aldona netrukus grįžo į Lietuvą.

Atviras laiškas Seimo nariui Mantui Adomėnui

Nebesulaukusi Jūsų atsakymo nė į vieną iš mano drauge su kitais rinkėjais siųstų trijų registruotų laiškų, adresuotų konkrečiai ir asmeniškai Jums (š. m. liepos 2 d., rugpjūčio 21 d. ir spalio 9 d.) noriu viešai ir atvirai priminti Jums, kad esate mūsų rinkimų apygardoje išrinktas Seimo narys, mes už Jus balsavome, išreikšdami pasitikėjimą bei pagarbą Jūsų asmeniui.