| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Patyrusi našlaitėlės dalią Palydėjus poetę Ramutę Vaičiūnaitę-Kurienę (1941 04 06 2009 10 14)
Spalio 14 dieną mirė poetė Ramutė Vaičiūnaitė-Kurienė. Ji gimė 1941 m. balandžio 6 dieną Šakių rajono Žvirgždaičių parapijos Tupikų kaime. Šeimoje augo keturi vaikai. Justinas, Jonas, Vytautas ir Ramutė. Mažiausiai motiniškos meilės kūdikystėje teko patirti Ramutei. Dar nesulaukusi nė vienerių metukų Ramutė patyrė skaudžią našlaitėlės dalią. Pamotėlės šeimoje augo brolis Jonas ir Ramutė. Jautrios sielos Ramutė iš pamotės nejautė motiniškos meilės, patirdavo užgauliojimus, net vardu nebuvo vadinama... Brolius Justiną ir Vytautą našlaičių likimas privertė ieškoti duonos kąsnio ir prieglobsčio kitur. Dievo Apvaizdos lydimi, jie prieglobstį rado saleziečių vienuolijos pradininko ir patriarcho Lietuvoje kunigo Antano Skelčio 1934 metais įkurtame pirmame saleziečių veiklos centre Vytėnuose, Jurbarko rajone. Okupacijos metais broliai Justinas ir Vytautas pogrindžio sąlygomis tapo kunigais. Brolis kun. Justinas Vaičiūnas jau atgulė amžinojo poilsio Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčios šventoriuje, o kan. Vytautas Vaičiūnas apaštalauja Šlienavos parapijoje ne tik dvasinėje plotmėje, bet ir puošdamas šventovę bei jos aplinką. Ramutė lankė pradinę mokyklą prie Novužės krantų, paskui Žvirgždaičiuose. Eilėraščius ji pradėjo rašyti dar besimokydama pradinėse klasėse. Deja, jos vaikystės ir jaunystės metų kūriniai neišliko... Baigusi pradžios mokyklą, Ramutė tęsė mokslus Kudirkos Naumiestyje. Tolimesnių mokslų siekti galimybės nebuvo. R. Vaičiūnaitės-Kurienės eilėraščiuose atsispindi skaudi našlaitėlės dalia, patirti išgyvenimai ir skriauda, jautri siela, meilė gėriui, tiesai, gamtai. Ko jai pačiai neteko patirti kūdikystėje ir vaikystėje, ji nuoširdžiai, su skausmo gaida išsako poezijoje. Atvirai ir nuoširdžiai išsakomi nusivylimai, tiesos ir gėrio ieškojimai, meilė artimui, išreiškiama pagarba Kūrėjui. Iš jos poezijos trykšta jautrios, mylinčios tiesą ir gėrį sielos aidai, paprastumas, nuoširdumas, artimo meilė. Išminties ir kūrybos talentai kartais taip ir lieka pilkoje kasdienybėje nepastebėti, nežinomi ir neįvertinti... Man ir mano artimiesiems teko artimai bendrauti su Ramute, lankytis pas ją namuose Kudirkos Naumiestyje, išgirsti skaudžius jos kūdikystės ir vaikystės dienų prisiminimus, gyvenimo vingius. Ji lankydavosi ir mūsų šeimoje, jausdavome jos prielankumą, tarsi seserišką meilę, paprastumą... Savo dėkingumą ir meilę mums, mūsų šeimai Ramutė išreiškė ir eilėraštyje Gerajai sesutei Genovaitei. Aš turėjau laimės surinkti jos poezijos kūrinius pirmajai poezijos rinktinei Našlaitės dalia, kurią 2007 metais išleido leidykla Naujasis amžius. Gaila, kad ši poezijos rinktinė nebuvo pristatyta net Kudirkos Naumiestyje. Staigi ir netikėta mirtis nutraukė poetės Ramutės Vaičiūnaitės-Kurienės gyvenimo kelią. Skaudi netektis prislėgė ne tik Ramutės artimuosius, giminaičius, bet ir mus, jos kraštiečius. Sunku apsiprasti su mintimi, kad Ramutės jau nėra tarp mūsų, kad ji jau mūsų neaplankys, neatveš naujų poezijos kūrinių. Spalio 17 dieną Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje gedulingas šv. Mišias aukojo jos brolis kan. Vytautas Vaičiūnas. Jis su brolišku nuoširdumu prisiminė savo vienintelę sesutę Ramutę paprastą, susimąsčiusią, su pilnai neatsiskleidusiu talentu. Homilijos metu kan. Vytautas citavo Ramutės kūrybą apie skaudžią našlaitės dalią, apie gyvenimo prasmę ir amžinąsias vertybes, gyvenimo kovą, motulės ilgesį. Eilėraštyje Prašymas Tėvui išreikšta skaudi našlaitėlės dalia ir viltis pavirsti laukų baltąja ramune. Kan. Vytauto homilijoje buvo apžvelgtas sesers nueitas gyvenimo kelias, jos paprastumas, jos poezija, tiesos ir gėrio bei amžino gyvenimo viltys. Maldauju Dievo atleidimo (Gyvenimo prasmės ieškojimas) Prie poetės Ramutės karsto laidotuvių apeigas atliko Kudirkos Naumiesčio klebonas kunigas kan. Donatas Jasulaitis. Man teko tarti atsisveikinimo žodį. Žmogaus gyvenime yra dvi pagrindinės stotelės. lopšinė nerūpestinga kūdikystė ant motulės kelių, prigludus prie jos mylinčios širdies, ir karstas kapo duobė... Jei jau teko gimti, tai teks ir mirti. Prie kapo duobės visi žemės keleiviai padeda savo gyvenimo palydovę lazdelę, pasaulio nuopelnus ir insignijas. Vyskupai čia padeda savo mitras, karaliai vainikus, poetai, rašytojai savo kūrybos lobynus, o vargšas bedalis savo gerų darbų bei artimo meilės kraitį... Rodos, dar būtų prasmingiau, kad poetė Ramutė būtų atgulusi greta savo gerosios mamytės Žvirgždaičių kapuose, kurios kapelį ji kūdikystėje ir vaikystėje taip dažnai lankydavo. Gailestingasis Viešpatie, priimk Ramutę, patyrusią skaudžią našlaitėlės dalią bei per gyvenimo vingius kantriai nešusią pilką kasdienybės kryžių, į Amžinojo Tėvo prieglobstį bei suteik amžiną ramybę ir šviesą... Prie kapo duobės paskutines laidojimo apeigas atliko poetės Ramutės brolis kan. Vytautas Vaičiūnas, metų ir sveikatos negalių varginamas, žengiantis jubiliejinių savo amžiaus metų keliu. Ilsėkis ramybėje, brangi Ramute, gimtojo krašto lakštingala!... Stanislovas Eugenijus Poniškaitis
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |