Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Berlyno siena – „mirties riba“

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas su Vokietijos prezidentu Horstu Kioleriu ir jo žmona Eva Luiza eina klausyti šventinio koncerto

Šventojo Tėvo ir VFR prezidento Horsto Kiolerio susitikimo akimirkos

Atsakomybė prieš Dievą

Vokietijos Federacinės Respublikos prezidento Horsto Kiolerio organizuotas koncertas popiežiaus Benedikto XVI garbei valstybės įkūrimo 60-ųjų metinių ir Berlyno sienos griuvimo 20-mečio proga suteikė galimybę Šventajam Tėvui įvertinti šių istorinių įvykių reikšmę savo tėvynei ir visai Europai. Gruodžio 4 dieną Siksto koplyčioje vykusiame koncerte Augsburgo katedros berniukų choras ir Miuncheno kamerinis orkestras, diriguojant Reinhardui Kamleriui, atliko Johano Sebastiano Bacho „Kalėdų oratoriją“.

Dėkodamas atlikėjams už nuostabią dovaną Popiežius koncerto dalyviams priminė 1949 metus, kada buvusioje Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos okupacinėje zonoje susikūrė nauja demokratinė valstybė – Vokietijos Federacinė Respublika. (Tais pačiais metais Sovietų Sąjungos okupacinėje zonoje buvo įkurta komunistinio totalitarizmo valdoma Vokietijos Demokratinė Respublika, kuri žlugo 1989-aisiais, po Berlyno sienos griuvimo.) Šventasis Tėvas sugriuvusią Berlyno sieną pavadino „mirties riba, kuri daugelį metų dalijo mūsų tėvynę ir prievarta atskyrė žmones, šeimas, kaimynus ir draugus“. Sienos nugriovimas buvo kaip laisvės aušra po ilgos ir skausmingos smurto nakties ir jis padarė galą Rytų Vokietijos totalitarinei sistemai. Benediktas XVI pažymėjo, kad komunistinės diktatūros sąlygomis „nebuvo veiksmų, kuriuos būtų galima laikyti blogais ar moraliai nepriimtinais. Viskas, kas tarnavo partijos reikalams, buvo gera, kad ir kaip nežmoniška tai galėjo būti“.

Komunistų valdytos Rytų Vokietijos žlugimas ir Vokietijos Federacinės Respublikos  suklestėjimas patvirtino, kad Vakarų santvarka socialiniu atžvilgiu yra geresnė bei žmogiškesnė, konstatavo Popiežius. Taikingai Vakarų Vokietijos pažangai tvirtą pagrindą padėjo 1949 metų gegužės 23 dieną priimta demokratinė Konstitucija. Ji ragino šalies piliečius „atsakomybėje prieš Dievą Kūrėją pirmumą teikti žmogiškajam orumui, gerbti santuoką ir šeimą, kaip visuomenės pamatą, ir nuoširdžiai gerbti visa, kas kitiems yra šventa“. Po Antrojo pasaulinio karo nelaimės ir nusikalstamo hitlerinio nacionalsocializmo subyrėjimo, toks dvasinis ir politinis atsinaujinimas vokiečių tautai buvo gyvybiškai svarbus, nes sudarė sąlygas sukurti laisvę ir socialiai atsakingą visuomenę.

Žvelgiant į pastarųjų šešiasdešimties metų Vokietijos vystymosi eigą, Šventasis Tėvas ragino suprasti, jog pažanga yra įmanoma tik veikiant su giliu krikščionišku įsitikinimu ir atsakomybėje prieš Dievą. XX amžiaus Europos istorija patvirtina, kad būtent ši atsakomybė yra teisingo ir sėkmingo politinio veikimo pagrindas. Bendrystė su Dievu, kurio slėpiningas artumas ypač juntamas Kalėdų iškilmėje, gali „pažadinti naujam mąstymui ir įlieti naują energiją į integralaus humanizmo tarnystę“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI.

Euforijos laikas praėjo

Kiek anksčiau duotame interviu tarptautinei katalikų žinių agentūrai „Zenit“ savo įspūdžiais apie Berlyno sienos nugriovimą dalijosi Vokietijos sostinės arkivyskupas kardinolas Georgas Maksimiljonas Štercinskis. Jis sakė, kad tuo metu buvo ką tik priėmęs vyskupišką konsekraciją ir lankėsi Romoje pas popiežių Joną Paulių II. Stebėdamas per Italijos televiziją, kaip Rytų Berlyno žmonės žengia per sieną, jis pradžioje negalėjo patikėti tuo, kas vyksta. Vėliau supratęs, pirmiausia dėkojo Dievui už pokyčius.

Tuo metu per pasaulį nuvilnijo ir informacija apie tragiškus įvykius Tiananmenio aikštėje Kinijos sostinėje Pekine, kur vietinis komunistų režimas žiauriai susidorojo su studentų demokratinėmis demonstracijomis. Visi baiminosi, kad ir Rytų Vokietijoje neprasidėtų į smurtiniai konfliktai, aiškino kardinolas G. Štercinskis. Jis taip pat pripažino, kad euforija, kurią vokiečiams sukėlė Berlyno sienos griovimas, jau senokai išnyko. „Neabejotinai daugelis į Vokietijos  susivienijimą sudėjo didelius lūkesčius, kurie, deja, nebuvo realizuoti“, – kalbėjo ganytojas, buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje 15 metų ėjęs klebono tarnystę Jenos miesto Šv. Jono Krikštytojo parapijoje.

Kardinolas G. Štercinskis pastebėjo, kad per pastaruosius du dešimtmečius Vokietijos vakarai ir rytai daugelyje sričių padarė bendrą pažangą (buvusiai Rytų Vokietijai suteikta trilijonų eurų vertės parama – M. B.), tačiau abiejose šalies dalyse išliko esminiai skirtumai. Ir tai liečia ne vien tik ekonominio išsivystymo lygį, bet ir visuomenės mentalitetą – Vakaruose jis yra labiau individualistinis, o buvusioje Rytų Vokietijoje žmonių mąstymas ir jausmai tebėra labiau kolektyviniai. Taigi, nors vokiečiai labai siekė vienybės, tačiau žmonės abiejose šalies dalyse išlaikė skirtingą gyvenimo skonį, sakė Berlyno arkivyskupas.

Jis pažymėjo, kad ir Bažnyčios lūkesčiai pilnai neišsipildė: buvo tikėtasi, kad atgavus laisvę šventoves užplūs tikintieji, bet taip neatsitiko. „Mes ir toliau Rytų Vokietijoje gyvename kaip diaspora (mažuma)“, – kalbėjo kardinolas G. Štercinskis. (Buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorija yra laikoma vienu labiausiai sekuliarizuotų Europos regionų. Joje daugiau kaip 70 proc. gyventojų yra netgi nekrikštyti.)

© 2009 „XXI amžius“