|
Ko bijo mūsų prezidentai?
Perskaičiau N. Sadūnaitės ir kitų straipsnį (XXI amžius, 2009 10 30), kuriame rašoma. Kadenciją baigęs Lietuvos vadovas kratėsi visuomenės paramos, kai buvo raginamas ką nors daryti. Darydavo užuominas apie kažkokius anuos, kuriems jis neva negali atsispirti ar net jų prisibijo. Kas tie anie? Finansiniai rėmėjai, o gal net priešiškos valstybės slaptosios tarnybos, kurių bučiuje prezidentas galėjo atsidurti? O jei šeimininkams nepaklusi, aureolė nulėksi ir viešumoje pasirodys tam tikri dokumentai ir šalies vadovą ištiks tai, kas nutiko R. Paksui ar V. J. Čepaičiui
Spėlioti galima visaip. Ypač po to, kai atsisakyta suteikti Lietuvos pilietybę čiuožėjo D. Stagniūno partnerei amerikietei. Juk suteikiant pilietybę maskvietei M. Drobiazko nekilo jokių abejonių. Bet Stagniūno partnerė ne maskvietė! Vėl kyla spėlionės. gal pilietybę tvarkantys pareigūnai, taip pat V. Adamkus ir D. Grybauskaitė tarsi kokie talibai neapkenčia amerikiečių? Gal jie jaučia malonumą ardydami jaunų sportininkų karjerą? Bent man atrodo įtikinamiausias paaiškinimas, kad pilietybės klausimas yra labai svarbus ardant Lietuvos valstybę, todėl Lietuvos priešai stengiasi jį ypač kontroliuoti, nedarydami nė mažiausios nuolaidos. Tai mano spėjimas. Juk išvaikant iš Lietuvos veiklų jaunimą, menininkus, mokslininkus ir sportininkus šalis stumiama į atsilikimą kaip XVIII amžiaus Žečpospolita. Lieka tik senukai, invalidai ir alkoholikai, ant kurių tvirtai sėdi buvusių komunistų ir vagių blokas. Kuo ilgiau šalis bus tamsi ir atsilikusi, tuo ilgiau ir tvirčiau jie sėdės mums ant sprando. Faktas, kad Lietuvos prezidentai bijo kažką užkabinti, iškelia klausimą. ar tikrai mūsų šalis nepriklausoma?
Gal mažiausiai bijojo A. Brazauskas. Apie jo tarnybą iki Nepriklausomybės beveik viskas buvo žinoma. Nebuvo įmanoma ką nors naujo pasakyti, kaip, pavyzdžiui, V. J. Čepaičiui. V. Adamkus jau kandidatuodamas į prezidentus privalėjo kažkam įsipareigoti. Juk buvo kilę abejonių dėl jo stažo Lietuvoje, ir pilietybės tvarkytojai jam lengvai būtų užkirtę kelią prezidentūron. Vis dėlto išeidamas šiemet jis galėjo mesti iššūkį šeimininkams suteikti pilietybę D. Stagniūno partnerei. Bet V. Adamkus ir šį kartą pasielgė nevyriškai.
Buvusieji kompartijos sekretoriai, sovietiniai saugumiečiai ir agitpropo tarnautojai ligi šiol užima daugelį atsakingų pareigų. Abejotina, ar jiems Lietuva labai brangi. Nebent kaip nuosavas dvaras, kurį jie neatsisakytų išparduoti, jei iš to gerai uždirbtų. O marionetiniams prezidentams prezidentūra tėra tuščios karjeros, pasipūtimo objektas. Todėl visi buvę komunistai, gobšūs karjeristai baisiai nekenčia tų lietuvių, kurie nuoširdžiai myli savo tėvynę: patriotiškai nusiteikę buvę Sąjūdžio nariai, pradedant 1990 metais, buvo pašalinti iš darboviečių įmonėse ir valstybinėse įstaigose. Dabar, siekiant valstybinės tarnybos, būtina atitikti tris kriterijus. sovietizmas, rusicizmas arba nešvarūs pinigai. Neatitikęs šių trijų reikalavimų negausi nė valytojos vietos
Šių trijų reikalavimų neatitiko ir D. Stagniūno pora. Ir nėra nė mažiausios vilties, kad Lietuvos valdininkai praleistų juos į olimpiadą. Na, o keli amerikonai, tarp jų ir V. Adamkus, Lietuvoj visiškai neblogai įsitaisė vien todėl, kad klusniai sutiko šokti ir čiuožti pagal anų muzikėlę. Galima spėti, kad šitaip jie darė jau senokai
O varge! Nejaugi mes dar kokį šimtą metų teturėsime ministrus pirmininkus, sugebančius kurti tik visokius leo, ir prezidentus, kuriuos anie tampo už virvučių?..
Aleksandras JAKUBONIS
Marijampolė
© 2009 XXI amžius
|