2009 m. gruodžio 11 d.
Nr. 88
(1780)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Ko bijo mūsų prezidentai?

Perskaičiau N. Sadūnaitės ir kitų straipsnį („XXI amžius“, 2009 10 30), kuriame rašoma. „Kadenciją baigęs Lietuvos vadovas kratėsi visuomenės paramos, kai buvo raginamas ką nors daryti. Darydavo užuominas apie kažkokius „anuos“, kuriems jis neva negali atsispirti ar net jų prisibijo“. Kas tie „anie“? Finansiniai rėmėjai, o gal net priešiškos valstybės slaptosios tarnybos, kurių bučiuje prezidentas galėjo atsidurti? O jei „šeimininkams“ nepaklusi, aureolė nulėksi ir viešumoje pasirodys tam tikri dokumentai ir šalies vadovą ištiks tai, kas nutiko R. Paksui ar V. J. Čepaičiui… Spėlioti galima visaip. Ypač po to, kai  atsisakyta suteikti Lietuvos pilietybę čiuožėjo D. Stagniūno partnerei amerikietei. Juk suteikiant pilietybę maskvietei M. Drobiazko nekilo jokių abejonių. Bet Stagniūno partnerė – ne maskvietė! Vėl kyla spėlionės. gal pilietybę tvarkantys pareigūnai, taip pat V. Adamkus ir D. Grybauskaitė tarsi kokie talibai neapkenčia amerikiečių? Gal jie jaučia malonumą ardydami jaunų sportininkų karjerą? Bent man atrodo įtikinamiausias paaiškinimas, kad pilietybės klausimas yra labai svarbus ardant Lietuvos valstybę, todėl Lietuvos priešai stengiasi jį ypač kontroliuoti, nedarydami nė mažiausios nuolaidos. Tai mano spėjimas. Juk išvaikant iš Lietuvos veiklų jaunimą, menininkus, mokslininkus ir sportininkus šalis stumiama į atsilikimą – kaip XVIII amžiaus Žečpospolita. Lieka tik senukai, invalidai ir alkoholikai, ant kurių tvirtai sėdi buvusių komunistų ir vagių blokas. Kuo ilgiau šalis bus tamsi ir atsilikusi, tuo ilgiau ir tvirčiau jie sėdės mums ant sprando. Faktas, kad Lietuvos prezidentai bijo „kažką“ užkabinti, iškelia klausimą. ar tikrai mūsų šalis nepriklausoma?

Gal mažiausiai bijojo A. Brazauskas. Apie jo tarnybą iki Nepriklausomybės beveik viskas buvo žinoma. Nebuvo įmanoma ką nors naujo pasakyti, kaip, pavyzdžiui,  V. J. Čepaičiui. V. Adamkus jau kandidatuodamas į prezidentus privalėjo „kažkam“ įsipareigoti. Juk buvo kilę abejonių dėl jo „stažo“ Lietuvoje, ir pilietybės tvarkytojai jam lengvai būtų užkirtę kelią prezidentūron. Vis dėlto išeidamas šiemet jis galėjo mesti iššūkį „šeimininkams“ – suteikti pilietybę D. Stagniūno partnerei. Bet V. Adamkus ir šį kartą pasielgė nevyriškai.

Buvusieji kompartijos sekretoriai, sovietiniai saugumiečiai ir „agitpropo“ tarnautojai ligi šiol užima daugelį atsakingų pareigų. Abejotina, ar jiems Lietuva labai brangi. Nebent kaip nuosavas dvaras, kurį jie neatsisakytų išparduoti, jei iš to gerai uždirbtų. O marionetiniams prezidentams prezidentūra tėra tuščios karjeros, pasipūtimo objektas. Todėl visi buvę komunistai, gobšūs karjeristai baisiai nekenčia tų lietuvių, kurie nuoširdžiai myli savo tėvynę: patriotiškai nusiteikę  buvę Sąjūdžio nariai, pradedant 1990 metais, buvo pašalinti iš darboviečių įmonėse ir valstybinėse įstaigose. Dabar, siekiant valstybinės tarnybos, būtina atitikti tris „kriterijus“. sovietizmas, rusicizmas arba nešvarūs pinigai. Neatitikęs šių trijų reikalavimų negausi nė valytojos vietos… Šių trijų reikalavimų neatitiko ir D. Stagniūno pora. Ir nėra nė mažiausios vilties, kad Lietuvos valdininkai praleistų juos į olimpiadą. Na, o keli „amerikonai“, tarp jų ir V. Adamkus, Lietuvoj visiškai neblogai įsitaisė vien todėl, kad klusniai sutiko šokti ir čiuožti pagal „anų“ muzikėlę. Galima spėti, kad šitaip jie darė jau senokai…

O varge! Nejaugi mes dar kokį šimtą metų teturėsime ministrus pirmininkus, sugebančius kurti tik visokius „leo“, ir prezidentus, kuriuos „anie“ tampo už virvučių?..

Aleksandras JAKUBONIS

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija