|
Joniškio Aušros gimnazijos jubiliejus be valstybės himno
Nuo Joniškio Aušros gimnazijos 90-ties metų jubiliejaus minėjimo praėjo nemažai laiko, tačiau nelinksmos mintys kirba galvoje ir veržiasi į viešumą.
Spalio 17 dieną minėjimas prasidėjo rytinėmis pamaldomis Joniškio bažnyčioje, į kurią susirinko gausus būrys buvusių ir esamų gimnazijos auklėtinių. Centrinėje navoje priešais didįjį altorių linksmai plaikstėsi trispalvės, bažnyčios klebonas kunigas Eduardas Semaška, aukojęs šv. Mišias, susirinkusiems kalbėjo apie stebuklingą mokslo galią, remdamasis Šventojo Rašto žodžiais apmąstė esmines žmogaus gyvenimo tiesas. Mišių metu nuo vargonų sklido maldai nuteikiančios operos solistės Sofijos Jonaitytės atliekamos giesmės.
Gražiai suremontuotame ir atnaujintame gimnazijos pastate vyko jubiliejiniai renginiai klasių susitikimai, gimnazijos istorinės medžiagos apžiūra, L. Karaliūno įkurto Joniškio krepšinio, gimnazijos istorijos muziejų lankymas, kraštiečių draugijos Sidabra dovanotos fotografijų parodos Joniškio gimnazijos auklėtiniai atidarymas (parodos iniciatorė Giedrė Lastauskienė, fotografijų autorė Taurė Zastarskytė).
Minėjimo kulminacija tapo šventinis koncertas, vykęs Joniškio kultūros centro didžiojoje salėje. Daug kuo jame buvo galima džiaugtis ir gėrėtis (talentingais moksleiviais, A. Raudonikio muzika, S. Jonaitytės dainomis, koncerto vedėju J. Šalkausku, koncerto režisierės N. Stirblienės išmone ir pan.), jei ne koncerto užsakytojo gimnazijos akivaizdi pilietiškumo stoka. Renginio metu visai nebuvo sugiedota Tautinė giesmė, scenoje neišvydome valstybės vėliavos, neišgirdome nė vienos lietuvių liaudies dainos. Aušros gimnazija koks iškilus ir prasmingas pavadinimas ir kaip toli jai iki aušrininkų pamatinių idealų!
Prieš dvidešimt metų, dar sovietinės okupacijos sąlygomis, į minėjimą susirinkusi bendruomenė renginio pradžioje sugiedojo Lietuvos valstybės himną, o paskui buvo apžvelgiamas gimnazijos nueitas kelias, kalbėjo mokytojai, buvę gimnazijos mokiniai mokslininkai, menininkai, politiniai kaliniai, tremtiniai. Tuomet jau laisvai ir drąsiai sklandė Atgimimo vėjai. Dabar, dvidešimtaisiais atkurtos nepriklausomos valstybės metais, slogi tyla. Ir dar valstybinėje gimnazijoje, kuri, kaip rašoma jos koridoriuje esančioje paminklinėje lentoje, įsteigta tautinės vyriausybės.
Nereikėtų stebėtis, jei po tokio pilietinio ugdymo nemaža dalis gimnazijos auklėtinių lengva širdimi palieka tėvynę ir išvyksta gyventi ir dirbti į kurią nors svetimą šalį. Apleidus tautinį ir pilietinį ugdymą, moksleiviai yra ruošiami tremčiai tik šį kartą ne į Sibirą, kaip mano vaikystės laikais, bet į Vakarus sočiam ir dažnai bedvasiam gyvenimui. Jaunimas, neišmokytas branginti savo tapatybės, yra lengvas grobis kitoms, geriau save suvokiančioms tautoms ir kultūroms.
Taigi, pats laikas rimtai susimąstyti, kaip atitaisyti tai, kas buvo primiršta. Labai nesinorėtų, kad mūsų brangusis Joniškis pavirstų dvasine ir fizine lietuvybės dykra.
Povilas MATAITIS
Vilnius
© 2009 XXI amžius
|