| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Klebonas, dekanas, kapelionas
Gruodžio 14 dieną Marijampolėje gyvenantis garbės kanauninkas Juozas BARKAUSKAS švęs savo gyvenimo 80-metį. 1955 m. gruodžio 18-ąją kunigu įšventintas jubiliatas buvo Žemosios Panemunės, Kaimelio, Leipalingio klebonu, Marijampolės dekanu, yra išleidęs keliolika knygų. Šiuo metu kanauninkas yra Marijampolės specialiųjų globos namų kapelionas tarnauja čia senatvę leidžiantiems šių namų gyventojams kunigams ir Bažnyčios tarnams, kasdien jiems aukoja šv. Mišias. Su juo kalbasi XXI amžiaus korespondentas Romas BACEVIČIUS.
Iš kur esate kilęs, ar gausioje šeimoje augote, kokie prisiminimai iš vaikystės? Mano tėviškė Radiškės kaimas, anksčiau priklausęs Punsko parapijai. Kai Lenkija okupavo jos dalį, Lietuvos pusėje likusieji kaimai sudarė Sangrūdos parapiją. Augome keturi broliai, tėvai buvo žemdirbiai, turėjo 10 ha žemės, todėl nuo mažens talkinome žemės ūkio darbuose. Prisimenu, kaip kiekvieną sekmadienį visas kaimas eidavo į bažnyčią vieni į Votyvą, kiti į Sumą. Tėvai ir vaikus vesdavosi. Mums būdavo netoli apie 4 kilometrai. Pilna bažnyčia prisirinkdavo. Tuometinis klebonas kun. Kazimieras Tumosa rūpinosi pabaigti statyti savo pirmtako pradėtą bažnyčią. Tačiau vaikystėje išgyvenau ir sunkius laikus vyko karas, frontas ėjo tai pirmyn, tai atgal, aplink gaisrai, žūtys, skausmas. Nors daug kas nukentėjo, mes išlikome. Kaip nusprendėte stoti į Kunigų seminariją, kas turėjo įtakos šiam pasirinkimui? Mano mintis apie kunigystę atėjo ne iškart. Dar mokydamasis Kalvarijos mokykloje dažnai pagalvodavau, ar ta ideologija, kurią mums piršo, yra vienintelė. O gal pabandyti paieškoti kito kelio, sužinoti įvairesnių nuomonių, susipažinti su skirtingais požiūriais? Bet juk niekur kitur viso to nesužinosi tik Kunigų seminarijoje. Apie tai galvodamas, niekam nespaudžiant, pabandžiau laimę stoti į Kauno kunigų seminariją. Beje, tėtė man patarė rinktis mediciną. Sakė, kad tokiais sunkiais laikais, nors ir lageryje atsidurtum, turėsi darbą, o mama liko patenkinta, kai pasakiau, kad stosiu į Kunigų seminariją. Taigi, norėdamas gauti kuo platesnį išsilavinimą, išlaikiau egzaminus į Kunigų seminariją, nors mano charakteristika buvo rašyta Mokytojų seminarijai. Ten paminėta, kad esu gabus, bet labai religingas. Taigi mane iš pradžių paliko kandidatu. Tada, nenorėdamas praleisti metų veltui, nusprendžiau laikyti egzaminus ir į Marijampolės mokytojų seminariją. Jei nepriims vienur, tai galėsiu studijuoti kitur. Per stojamuosius egzaminus teko spręsti matematikos uždavinį, susodino visus stojančiuosius po vieną. Aš greitai išsprendžiau uždavinį, atidaviau dėstytojui ir išėjau. Kai patikrino, mane pakvietė vėl atvykti. Sako, arba aš nusirašęs nuo ko nors, arba pataikė duoti tokį uždavinį, kurį buvau sprendęs gimnazijoje, nes viską atlikau be jokios klaidos. Tada davė kitą uždavinį, o dėstytojas sėdėjo šalia manęs ir žiūrėjo, kaip sprendžiu. Ir vėl gerai viską atlikau. Kitų dalykų egzaminus laikyti net teko dėstytojų po namus ieškoti. Visus egzaminus išlaikiau ir buvau priimtas į Mokytojų seminariją, bet tada gavau kvietimą atvykti į Kunigų seminariją, nes esą atsirado vieta, galiu studijuoti. Taigi pasirinkau pagal savo paties norą. Kunigų seminarijoje buvo atėjusių iš Mokytojų seminarijos, universiteto, visi jautėsi sugaišę be reikalo ten metus. Kaip sekėsi Kunigų seminarijoje? Man labai patiko filosofiniai dalykai. Džiaugiausi išmintingais dėstytojais, profesoriais, daktarais. Vien Grigaičiai ir Pranas Kuraitis ką reiškė! Turėdavom neprivalomų paskaitų, bet ir į jas klierikai užsirašydavo. Tomistika, estetika, gnoseologija, teodicėja, moralinė teologija dalykai, kurie man buvo labiausiai patrauklūs ir svarbūs. Bet man nepatiko dogminė teologija, nes tai panašu į tam tikrą ideologiją. Kiekvienoje dogmoje yra ideologinis rinkinys. Jaunystėje aš to nemėgau. Vis dėlto galiu tvirtai pasakyti, jog ko nemėgau jaunystėje, vėliau labai pravertė. Taigi jaunas būdamas kartais gali labai apsirikti. Pavyzdžiui, kai Marijampolės laikraščiuose rengiau religinius puslapius, dogminės teologijos labai reikėjo. Prisimenu, kaip mes gimnazijoje su bendraklasiais visiška kvailybe vadinome reikalavimą išmokti abėcėlę. Juk raides pažįstame, jas perskaityti mokame koks skirtumas, kokia raidė po kurios eina. Įsivaizduokim, kaip mes naudotumėmės žodynais, enciklopedijomis, jei nemokėtume abėcėlės. Nieko tose storose knygose nesurastume. Taigi kol gyvenime nesusiduri, jaunystėje gali klaidingai pagalvoti, kad kokio nors dalyko niekada nereikės. 1955 metų gruodžio 18 dieną buvote įšventintas kunigu. Kur teko vikarauti? Pirmoji mano darbo vieta buvo Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčia, paskui dar vikaravau Ukmergėje, Kelmėje. Bet labai norėjau grįžti į Vilkaviškio vyskupiją. Kai jaunas Leipalingio klebonas metė kunigystę, aš jį pakeičiau ir taip atsidūriau savo vyskupijoje. Ar nesunku buvo ateiti į tokią vietą? Istorijoje būta visokių atvejų. Pasitaiko kunigų, kurie veda, bet vėliau grįžta į kunigystę. Aktyviam, norinčiam daug bendrauti jaunam kunigui, ypač dirbančiam kaime, atlaikyti vienatvę gali būti labai sunku. Tokius palaužia ne įsitikinimai, bet polinkis turėti antrą pusę, kuris būna stipresnis. Be to, sakoma, kad moters plaukas traukia kaip 100 jaučių. Žinau, kad prieš mane dirbęs klebonas verkė išvykdamas iš Leipalingio ir guodėsi parapijiečiams negalįs pakelti vienatvės. Džiaugiuosi, kad tolesnis šio žmogaus gyvenimas parodė kunigišką jo laikyseną. O aš tada suvokiau jo lūžio esmę ir neišsigandau. Bet trumpai ten buvau. O kur teko dirbti vėliau? Į Leipalingį dar grįžau vėliau, o tada gavau paskyrimą klebonu į dvi parapijas prie Nemuno. Gyvenau Žemojoje Panemunėje, kartu aptarnavau ir Kretkampį. Sekmadieniais turėdavau dvejas šv. Mišias Žemojoje Panemunėje, vakarais dar eidavau į Kretkampį. Būna, eini vakare jau pavargęs, tylu, o žiemą jau ir tamsu. Su žmonėmis sutariau gerai. Jie gausiai lankydavo bažnyčią. Kretkampio gyventojai vėlyvą rudenį su valtimis perkeldavo į Nemune buvusią salą ganytis savo ožkas. Paleisdavo jas kelioms dienoms, tos ganydavosi laisvos, žmonės tik pamelžti atplaukdavo. Vieną rytą, atplaukę į salą, rado visas ožkas sudraskytas. Iš pėdų nustatė, kad šeši vilkai atplaukė į salą, išpjovė ožkas ir perplaukė į kitą Nemuno pusę. Tada pagalvojau, jog ir aš galėjau pakliūti į vilkų dantis. Po šio įvykio bijojau eiti į Kretkampį. Dėl tokios įtampos labai susilpnėjo regėjimas. Ėmiau važinėti gydytis į Šakius. Gydė, gydė, bet man vis blogyn. Siuntimo į Kauną nedavė. Tačiau aš vis dėlto nuvykau į Kauną, nuėjau pas gydytoją ir pasakiau, kad jei nepriims, neisiu iš kabineto, nes nebematau. Gydytoja apžiūrėjo ir paguldė į ligoninę. Tuo metu į Žemąją Panemunę laikinai atvyko gyventi kunigas iš Kauno. Ilgokai gulėjau ligoninėje, paskui dar kelis mėnesius sanatorijoje. Lyg ir apgydė akis, išleido, bet liepė būti arčiau medikų, nes reikės leistis vaistus. Žemojoje Panemunėje nebuvo nei medicinos įstaigų, nei medikų, todėl paprašiau, kad mane perkeltų. Tada iškėlė vikaru į Vilkaviškį, o netrukus gavau paskyrimą į Rumbonis. Tačiau man reikėjo tęsti gydymą. Rumbonyse aš to negalėčiau. Tada nuvažiavau į Kauną ir kurijoje kanclerio nustebęs paklausiau, kaip čia išeina juk man reikia tęsti gydymą. Tas liepė neprieštarauti ir užimti vietą Rumbonyse, nes juk gavau paskyrimą, o pas vyskupą neleido. Aš vis tiek nuėjau pas vyskupą Juozapą Matulaitį-Labuką ir papasakojau jam apie savo bėdas. Šis mane suprato, liepė važiuoti namo ir laukti naujo paskyrimo. Netrukus gavau paskyrimą į naują parapiją prie Nemuno Kaimelį. Čia buvo ir ligoninė, ir gydytojai, ir Jurbarkas šalia. Nuolat vartojau vaistus ir regėjimas pamažu pasitaisė. Septyniolika metų čia dirbau. Girdėjau, kad berniukams, besiruošiantiems Pirmajai išpažinčiai ir Komunijai, leisdavote pasėdėti klausykloje, sakydamas, kad gal kuris būsiąs kunigu. Ar kuris nors iš jų tapo kunigu? Ar anais laikais toks vaikų ruošimas nebuvo pernelyg pavojingas? Kunigais iš šių berniukų niekas netapo. Bet kiek netradicinis vaikų ruošimas mane išgelbėjo. O buvo taip. Kažkas paskundė, kad mokau vaikus. Bet aš mokiau įvairiais būdais. Pavyzdžiui, vykdamas pas ligonį aplankydavau ir jo kaimynus ar to kaimo žmones. Jei rasdavau vaikų, palikdavau katekizmą, liepdavau tėvams juos pamokyti. Sakydavau, kad vaikai patys skaityti moka, tegul tik užduoda ir patikrina. Be abejo, mokydavau ir bažnyčioje. Pasakydavau kada ateiti, vaikai susirinkdavo į bažnyčią ir mokydavau. Ir štai kažkas įskundė. Vieną dieną gal 40 vaikų buvo bažnyčioje, kai pasakiau jiems, kad mokysiu, kaip eiti išpažinties. Aš atsisėdau į klausyklą, o vaikai sustojo į eiles iš abiejų pusių. Matau, kad į bažnyčią įėjo trys nepažįstami žmonės. Priėjo prie manęs ir sako norį pasikalbėti. Vaikams pasakiau palaukti. Atvykėliai manęs klausia, kodėl mokau vaikus. Aš jiems sakau, kad aš sėdžiu klausykloje ir klausau vaikų. Tie man priekaištauja, o kodėl ne po vieną. Atsakau, kad čia po du neina juk patys matėt. Taigi viskas taip juokais ir praėjo. Atvykėliai lyg ir teisinosi, kad esą gautas skundas, jie privalo patikrinti, bet neturi ką parašyti. Bet paskui šventoriuje pamatė stovint naują kryžių. Iškart prisipažinau, kad pastačiau vietoj senojo. Paklausė, ar už senąjį aukštesnis? Ne, sakau, šiek tiek mažesnis. Senąjį nugrioviau, nes buvo supuvęs, galėjo žmogų užmušti. Jei mažesnis, tai taip ir parašykit, kad buvo supuvęs, tai mažesnį pastatė, liepė vienas atvykėlių kitam. Tada draugiškai atsisveikinom. Daugiau panašių pavojų nepatyriau. O vasaromis man padėdavo klierikai Eugenijus Bartulis (dabar Šiaulių vyskupas), Antanas Urbanavičius (dabar Plokščių klebonas) ir Deimantas Brogys (dabar Aukštosios Panemunės klebonas, Aleksoto dekanas). Bet paskui vėl buvote perkeltas į kitą parapiją. Vėl atsidūrėte prie Nemuno, Leipalingyje, kur jau buvote jaunystėje. Taip, 1985 metais vėl atsidūriau Leipalingyje. Bet jau šįkart buvau klebonu. Įdomiausia, kad parapijiečiai mane pažino. Taigi Jums vis pasitaikė vietos prie Nemuno. Žemoji Panemunė, Kretkampis, Kaimelis, Leipalingis. Turbūt ir žveju tapote? Tikrai nuostabiose vietose dirbau. Dėkoju Dievui už tokią galimybę. Žemojoje Panemunėje nuo šlaito atsiveria nuostabus vaizdas, iš vienos vietos matai kelių bažnyčių bokštus. Kaimelis irgi pasakiška vietelė. Kartais ir kitapus Nemuno į Jurbarką nuvykdavau. Leipalingyje dažnai kalbėdavausi su poilsiautojais. O žvejoti man nesisekė. Turėjau spiningą, kartais nueidavau prie Nemuno. Bet kai kabliukas už ausies užsikabino, mano žvejyba baigėsi. Bet žuvies turėdavau. Mat vieną kartą užmetęs spiningą pajutau, kad kažkas užsikabino. Traukiu ir pamatau pilną bučių žuvies. Bet nejaugi imsiu, jei ne mano. Palikau. Vakare visa tai matę vyrai man prinešė daug žuvies ir paskui visada žuvies turėdavau. Tai gal darbas tokiose gražiose vietose turėjo įtakos Jūsų kūrybai? Rašinėti pradėjau dar gimnazijoje. Buvusi auklėtoja sesuo Albina subūrė literatų būrelį. Mokėmės kūrybos dalykų, leidome sienlaikraštį. Pirmuosius eilėraščius perskaičiau literatų būrelio susirinkimuose. Paskui rašiau ir deginau. Tik vienas kitas iš senų laikų išliko, šiek tiek pataisytas įdėtas pirmojoje mano knygoje. O vėliau, jau būdamas kunigu, be abejo, jaučiau tam tikrą aplinkos įtaką. Atėjus rudeniui ar žiemai kartais apimdavo tokia nuotaika, kad besėdint atsirasdavo kokia nors mintis, aš ją pagaudavau ir užrašydavau. Būdavo, net lovoje gulint ateidavo mintis ir aš ją, kad nepamirščiau, tuoj pat atsikėlęs užrašydavau. Aš nesivaikau jokių estetinio grožio formų, mano eilėraščiai nėra lyriški. Pirmosios knygos net nevadinau eilėraščiais, o mintimis eiliuota proza. Rašyti proza ilgai užtruktų, neturėčiau tiek laiko, o čia minčių greitai susikaupia, todėl ir išėjo jau keliolika mano knygelių. O Kaimelio parapijiečiams vis dar rašote sveikinimus švenčių proga? Anksčiau rašydavau, klebonas perskaitydavo, bet šiemet per Šv. Roko atlaidus buvau nuvykęs, nuvežiau savo knygelių, atsisveikinau, sakydamas, kad baigėsi mano laikas Jums daug padėdavo tėvai ir klebonaudamas kartu gyvenote. Du mano broliai mirė jauni, todėl tėvai tėviškę pardavė. Mama anksčiau išėjo į pensiją, todėl dar man dirbant Žemojoje Panemunėje šeimininkavo. Kai į pensiją išėjo tėtė, pardavė tėviškę ir nusipirko namelį Marijampolėje, bet abu tėvai gyveno kartu su manimi Kaimelyje. Mama šeimininkavo, tėtė tvarkė ūkio reikalus. Kai dirbau Leipalingyje, tėvai pasiligojo, tada netrukus mudu su broliu, pardavę Marijampolėje turėtą tėvų namelį, nusipirkome didesnį ir gyvenome visi kartu iki tėvų mirties. Ir dabar čia su broliu tebegyvenu. Ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu mokėte, kaip reikia mylėti tėvus. Kaip Jūs manote, kodėl pasitaiko atvejų, kai, atrodo, rūpestingai auginti, dorai auklėti vaikai tėvams senatvėje tampa priešais? Juk būna, kad vaikai nekenčia nusenusių tėvų, ne tik nenori jų prižiūrėti, bet net siekia neveiksniais pripažinti, kad galėtų perimti paskutinį jų likusį turtą, o paskui dar ir broliai dėl jo nesutaria. Šitą ir man sunku suvokti, nesuprantu, kaip žmogaus sąmonė gali keistis. Į ką vertingesnio žmogus gali atsigręžti, jei ne į tėvus, brolius, seseris. Suprantama, visi norime gyventi geriau, turėti turtingesnę buitį, skalsesnės duonos. Bet nesuprantamas troškimas visko kuo daugiau pasiglemžti sau. Nežinau, kur slypi to priežastys. Gal vis dėlto tų žmonių vaikystėje buvo kažkas ne taip? Vertybių hierarchija turi būti. Tik tada esame ramūs ir laimingi, o visuomenė klesti. Žemojoje Panemunėje ateistų klestėjimo laikais sekmadieniais aukodavote dvejas šv. Mišias ir žmonių į jas prisirinkdavo. Kas atsitiko dabar laisvoje Lietuvoje, kad ir gerokai didesniame miestelyje į vieninteles sekmadienio šv. Mišias menkai žmonių teateina? Turbūt žmonės neturi laiko. Buities reikalai sudėtingesni, nieko negalima atidėti. Vis pinigai pirmoje vietoje. Be to, daug žmonių emigravo ar išvyko gyventi į miestus. Yra daug priežasčių, bet kuri svarbiausia, turbūt ne aš vienas nežinau. Nors nebuvote klebonu, bet ėjote Marijampolės dekano pareigas. Tai retas atvejis. Iš tiesų tada buvusį dekaną marijoną iškėlė į Vilnių, o vyskupui atrodė, kad šioms pareigoms labiausiai tikčiau aš. Kai paklausė, ar sutikčiau, neprieštaravau. Man patinka bendrauti su kunigais, įdomu pamatyti klebonų nuveiktus darbus, bažnyčias. Teko lankytis parapijose, domėtis, kas jose padaryta, rašyti ataskaitas. Džiaugiuosi, kad nė vieno kunigo neįskundžiau, nė vienam nepakenkiau. Laikiausi tokio principo, kad svarbiausia pamatyti tai, kas gražaus, gero padaryta, o ne ieškoti klaidų. Jei iš tiesų kas bloga buvo, su žmogumi dviese galima draugiškai pasikalbėti. Jis tada pats kitaip savo klaidas suvokia. Vis prisimenu atvejį, kurį patyrė palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Per vienas jo rekolekcijas prie Vilniaus Arkikatedros gulėjo girtas kunigas. Arkivyskupui kažkas pranešė ir jis tą kunigą pasikvietė. Paklausė, ar pavargęs buvai, o gal nevalgęs, truputį išgėrei ir susuko galvą ateityje būk atsargesnis. Minėtas kunigas vėliau tapo blaivininku. Taigi nusidėjusio žmogaus tolesnis elgesys priklauso ir nuo to, kaip su juo apie tai kalbiesi. Bene pirmasis Vilkaviškio vyskupijoje pradėjote dėstyti tikybą. Kaip Jums atrodo, kodėl dabar tikybą lanko vis mažiau vaikų? Gal mokytojai blogi, o gal kunigams vėl reikėtų pradėti dėstyti? Iš tiesų pradžioje daug mokinių lankė tikybą, turėdavome rekolekcijas. Man atrodo, kad reikėtų derinti visų katalikiškų organizacijų, susijusių su tikybos dėstymu, tarpusavio ryšius taip, kad svarbiausia būtų jauno žmogaus tikėjimo ugdymas. Dabar tos organizacijos dirba padrikai, nemoka susijungti dėl vienos krypties, o kartais net skaldosi tarpusavyje. Tai pakenkė bendram nusiteikimui. Be abejo, neigiamą poveikį daro ir pasaulis. laikraščiai, žurnalai ir televizija su savo interpretacijomis. Be to, visuomet tuštybė mokinius labiau žavi, negu turiningas gyvenimo būdas. Visa tai turbūt stiprina ir piktoji dvasia. Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje ir Marijampolės kolegijoje dėstėte lotynų kalbą. Kaip tapote šios kalbos mokytoju? Tada buvau Šv. arkangelo Mykolo Bazilikos altaristu. Mirus Rygiškių Jono gimnazijos lotynų kalbos mokytojui, jos direktorius Vincas Peckus manęs paprašė pagelbėti, nes nenorėjo nutraukti dėstymo. Nors nebuvau toks specialistas, kaip buvęs mokytojas, bet pagrindinius gramatikos dalykus žinojau. To užteko. Pradėjau dėstyti gimnazistams ir pats gilinau savo žinias. Kai tapau Šv. Vincento Pauliečio parapijos altaristu, gavau pasiūlymą dėstyti lotynų kalbą Marijampolės kolegijoje. Ten jau aukštesnis lygis. Kitus mokydamas ir pats mokiausi. Kiekvienai paskaitai kruopščiai ruošdavausi. Kai valdžia uždraudė pensininkams dirbti, pasitraukiau. Mane pakeitė jaunesni. Per kunigystės metus pasakėte daugybę pamokslų. Kaip jiems ruošdavotės? Kai buvau Kėdainių vikaru, iš pradžių šiek tiek bijojau, kad nesugebėsiu deramai prabilti į bažnyčią susirinkusiems tikintiesiems. Todėl žinodamas, kaip turiningai pamokslus sako kunigas Tėvelis, prašiau jo pagalbos. Jis man davė pamokslų sakymo pagrindus. Vėliau, kai buvau Kaimelio klebonu, tuometinis Plokščių klebonas kun. Juozas Adomaitis man padovanojo keturis tomus vokiečių kalba. Tai tikra pamokslų sakymo enciklopedija, kuria naudojuosi iki šiol. Ten galima rasti išsamią informaciją apie Kristaus gimimą, Šventojo Rašto, Bažnyčios tėvų ir žymių žmonių mintis, net literatūrinius pavyzdžius atitinkama tema. Nustebau radęs ir Napoleono pasisakymus. Iki šiol džiaugiuosi šia Plokščių klebono dovana. Ar daug esate keliavęs? Kurios kelionės paliko didžiausią įspūdį? Mėgau keliauti po Lietuvą, esu aplankęs gražiausias vietas. Buvau Baltarusijoje, lietuvių gyvenamose žemėse. Daug įspūdžių patyriau lankydamasis Ukrainoje ir Moldovoje. Su bičiuliais kunigais svečiavomės pas kurso draugą ukrainietį Kamenec Podolske, domėjomės religine padėtimi, bendravome su žmonėmis. O Moldovoje užsukę į katalikų katedrą radom senutėlį kunigą, kuris apsiverkė mus pamatęs. Jis sakė tik sėdėdamas šv. Mišias galėjęs aukoti. Žmonių pilna katedra, darbo daug, sakė iš Popiežiaus gavęs leidimą bendrai atgailai. Turbūt dabar ten padėtis geresnė. O 1987 metais įvyko įsimintiniausia kelionė į Romą. Dalyvavau Lietuvos krikšto jubiliejaus minėjimo iškilmėse, kurių metu arkivyskupas Jurgis Matulaitis paskelbtas palaimintuoju, buvau susitikęs su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Kaip Jums sekasi eiti kapeliono pareigas Specialiuosiuose globos namuose? Kasdien 10 valandą aukoju šv. Mišias. Galėčiau ir aš čia gyventi, bet turiu savo kampelį pas brolį, yra daug knygų, jas vis skaitau. Manau, kad žmogus, kuris mėgsta skaityti, net ir būdamas vienui vienas nebus vienišas. Dėkoju Jums už pokalbį. Linkiu dar ne vieną knygą išleisti ir dar daug perskaityti. Norėčiau visiems padėkoti už sveikinimus ir linkėjimus mano 80-mečio proga. Tačiau iš tiesų mano gimimo metai yra 1927-ieji. Taigi, man jau 82-eji. Taip išėjo dėl klaidingai įrašytų gimimo metų mano dokumentuose. Marijampolė
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |