| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Diplomatinę karjerą sužlugdė į valdžią atėjusi LDDP
Sigitas Kudarauskas profesorius, habilituotas daktaras, mokslininkas, išradėjas, visą gyvenimą domėjęsis specialiųjų elektros mašinų gamyba, jų tobulinimu bei pritaikymu visuomenės poreikiams. Prof. S. Kudarauskas mokėsi, dirbo, stažavosi Kauno politechnikos, Klaipėdos universitetuose, paskaitas skaitė Vokietijos, Prancūzijos, Suomijos, Čekijos universitetuose. Tačiau pedagoginė veikla, išradimai, mokslinių straipsnių rašymas tai tik viena jo turiningos, prasmingos veiklos krypčių. Atgimimo pradžioje prof. S. Kudarauskas atliko kai kuriuos slaptus ar pusiau slaptus nepriklausomybę atkūrusios valstybės pavedimus. Pavyzdžiui, prof. S.Kudarauskas sumanė tuometiniam Prancūzijos prezidentui Fransua Miteranui parašyti laišką, kodėl Lietuva sieks atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Šiandien akivaizdu, kad būtent tas diplomatiniais kanalais nusiųstas laiškas kardinaliai pakeitė tuometinio Prancūzijos vadovo skeptišką požiūrį į lietuvius, ir oficialusis Paryžius po Kovo 11-osios tapo kur kas didesniu mūsų draugu, nei tikėjosi Michailas Gorbačiovas... Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad 1989-aisiais prof. S. Kudarauskas buvo išrinktas į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, kur jis su kitais bendražygiais itin narsiai grūmėsi, kad Kremlius oficialiai pripažintų buvus slaptus Molotovo-Ribentropo protokolus. Juk dauguma tuometinių SSRS deputatų smerkė ir priešinosi tokiems siekiams. Prof. S. Kudarauskas trejetą metų ėjo oficialaus Lietuvos Vyriausybės atstovo pareigas Estijoje. Jo diplomatinė laikysena Taline buvo principinga ir kieta. Jis rėmė tuos, kurie siekė visiškos, o ne dalinės ekonominės nepriklausomybės nuo SSRS. Būtent S. Kudarauskas informavo Lietuvą, kad ekonominės nepriklausomybės šalininkas estų politikas Edgaras Savisaras nėra tikras estas, mat jo motina rusė. Todėl ši lyg ir nereikšminga aplinkybė gali turėti didelės įtakos E. Savisaro sprendimams derantis su Maskva. Tačiau 1992-aisiais į valdžią atėjusi LDDP be skrupulų S. Kudarauską išstūmė iš diplomatinės tarnybos. Atėmė diplomato rangą vien dėl to, kad dirbdamas Estijoje S. Kudarauskas kai kuriuose priėmimuose bei susitikimuose su estų žiniasklaida drįso pasakyti manąs, kad prof. Vytautas Landsbergis yra kur kas geresnė kandidatūra nei komunistų funkcionierius Algirdas Brazauskas. Apie įspūdingai prasidėjusią ir brutaliai nutrauktą diplomatinę karjerą su prof. Sigitu Kudarausku kalbasi XXI amžiaus žurnalistas Gintaras Visockas.
Gūdžiu sovietmečiu Jūs keletą kartų važiavote į užsienį kaip mokslininkas ir išradėjas. Būsiu tiesmukas: ar teko rašyti ataskaitas KGB atstovams? O gal turėjote slaptų Prancūzijos žvalgybų pasiūlymų? Pirmą kartą į užsienį išvažiavau 1969-aisiais metais į Rumuniją. Mane pakvietė į mokslinę konferenciją, kuri truko keliolika dienų. Į ją buvau išleistas be jokių vargų. Tačiau maždaug po metų pas mane į Klaipėdą, kur tuo metu gyvenau ir dirbau, atėjo žmogus iš KGB. Tas vyriškis, neslėpdamas, kad yra iš sovietinio saugumo, pasiūlė maždaug pusantro mėnesio trukmės stažuotę į Prancūziją. Sutikau. Labai norėjau pamatyti tikrą kapitalistinę šalį, be kita ko, rūpėjo sužinoti apie prancūzų mokslininkų kolegų pasiekimus švytuojamųjų mašinų tyrimuose. Ar po stažuotės Prancūzijoje buvote verčiamas rašyti ataskaitą KGB analitikams? Taip, 1971-aisiais sugrįžus iš stažuotės reikėjo pateikti ataskaitą, kurioje privalėjau papasakoti apie visus savo susitikimus su prancūzų mokslininkais ir Prancūzijoje gyvenančiais lietuviais. Ataskaitą parašiau. Tačiau joje sąmoningai nutylėjau apie pažintį su Grenoblio atominių tyrimų centro darbuotoju, kuris kvietė aplankyti jų itin slaptą įstaigą. Taip pat nieko nerašiau apie bendravimą su Prancūzijos lietuviais. Nors KGB puikiai žinojo, jog Prancūzijoje bendravau su savo tautiečiais. Netoli manęs Prancūzijoje nuolat sukinėjosi ten stažavęsis ponas Tvarijonavičius, kuris, mano supratimu, į užsienį buvo išvykęs turėdamas visai kitus tikslus. Žodžiu, mano ataskaita apie išvyką į Prancūziją vyrams iš KGB tikriausiai nepatiko, ir daugiau manęs neišleido nė į vieną kapitalistinę šalį. Į sovietinio lagerio valstybes suteikdavo galimybę išvykti, o į kapitalistines ne. Net jei važiuodavau į tuometinę Čekoslovakiją, man draudė važiuoti per Lenkiją, nes Lenkijoje tuomet jau įsisiūbavo Lechos Valensos Solidarumas. Apie pasiūlymą svečiuotis slaptame Grenoblio atominių tyrimų centre KGB nesužinojo? Manau, kad nesužinojo. Beje, vykti į Grenoblį nerodžiau didelio noro. Juk toks vizitas būtų reiškęs, jog priartėju prie objekto, kuris negali nedominti KGB, todėl įtariau, jog tokį žingsnį žengęs galiu būti įpainiotas į žvalgybines ir kontržvalgybines operacijas. Pastebėjau, jog prancūzams patiko mano abejonės dėl išvykos į Grenoblį gal ir jie mane tyrinėjo. Jei būčiau parodęs didelį norą važiuoti į Grenoblį, greičiausiai jie būtų mane identifikavę kaip KGB agentą, apsimetantį mokslininku. Juk vienas jų atstovas pastebėjo: O, jūs esate labai įdomus mokslininkas, jūs produktyviai ginčijatės su mūsų mokslininkais, iki tol sutikti jūsų kolegos mums tik pritardavo. Kaip kilo mintis parašyti laišką tuometiniam Prancūzijos vadovui Fransua Miteranui? Kokį įspūdį prancūzų žurnalistams paliko Jūsų žodžiai apie visišką Lietuvos nepriklausomybę? Prancūzai tada baiminosi, kad mes su savo laisve galime pakenkti perestroiką Sovietų Sąjungoje įgyvendinti bandančiam Gorbiui? Prancūzai, išgirdę apie ruošiamą pasirašyti Kovo 11-osios aktą, sušukdavo: O lia lia. Ir čia pat paklausdavo: o kas tada ištiks SSRS ir Gorbį? 1989 m. liepos 14-ąją Prancūzija šventė Bastilijos žlugimo dieną. Tąsyk Vaidotas Antanaitis pasiteiravo, ar nesutikčiau nueiti į Prancūzijos ambasadoje rengiamą priėmimą. Neatsisakiau. Susitikimas su Prancūzija mane visada viliojo. Taigi tame priėmime teko ilgai šnekėtis su prancūzų diplomatais, kurie reiškė didelį susirūpinimą dėl mūsų kardinalių reikalavimų. Tuomet aš puikiai supratau, kad visiškos nepriklausomybės siekiančios Baltijos valstybės yra tarsi skausminga rakštis didžiųjų valstybių žaidimuose. 1990-aisiais prof. V. Landsbergiui pasiūliau parašyti laišką F. Miteranui ir smulkiai išaiškinti, kodėl elgiamės taip, kaip nepatinka Gorbiui. Šiandien yra paskelbti buvusio Prancūzijos prezidento F. Miterano prisiminimai, kurie byloja: ponas F. Miteranas ilgą laiką mus, lietuvius, laikė karštakošiais, kurie gali viską sugadinti. Jis manė, kad mes niekad nebuvome laisvi, demokratiški, todėl jis nenustebs, jei M. Gorbačiovas bus priverstas prieš Lietuvą panaudoti jėgą. Maždaug taip manė F. Miteranas iki mūsų laiško. O po mūsų diplomatinių žingsnių F. Miteranas tapo žymiai lojalesnis Lietuvos nepriklausomybės idėjai. Šiandien visiškai akivaizdu, kad būtent po mūsų įsikišimo Prancūzijos prezidentas pasiuntė Gorbiui telegramas su reikalavimu Baltijos valstybių bylą spręsti tik derybų keliu, nenaudojant smurto ir jėgos. Šiandien akivaizdu, kad mūsų nepriklausomybę pirmoji iš didžiųjų valstybių pripažino būtent Prancūzija, kad F. Miteranas buvo pirmasis didžiųjų valstybių atstovas, aplankęs nepriklausomą Lietuvą. Beje, Prancūzija nuolat didžiavosi, kad, skirtingai nei kitos valstybės, ji išsaugojo prieškario Lietuvos aukso atsargas. Prancūzijoje tada vyravo nuomonė, kad išeidama iš SSRS sudėties Lietuva bus priversta Maskvai mokėti milžinišką kompensaciją už gamyklas, atomines elektrines, nutiestus kelius. Viešint Paryžiuje teko dalyvauti keliose spaudos konferencijose, kur šį klausimą man pateikė žymių Prancūzijos leidinių žurnalistai. Aš atsakydavau, kad nežinau, ar Kremlius mums pateks sąskaitą. Tačiau Lietuva iš Kremliaus tikrai pareikalaus mokėti skolas už nužudytus, suluošintus lietuvius, už jų vergišką darbą tremtyse, už išgrobstytus ūkius, sunaikintą kariuomenę, pramonę... Šie kontrargumentai prancūzams paliko didelį įspūdį. Estijoje jūs dirbote trejus metus. Tai pakankamai ilgas laiko tarpas, leidžiantis giliau pažinti šią šalį. Kaip apibūdintumėte estus? Ar tikrai estai pasipūtę ir į lietuvius žiūri iš aukšto? Lietuvoje buvo ir tebėra daug mitų, esą estai racionalesni, išmintingesni, sumaniau tvarkosi. Taip, šiuose žodžiuose tiesos esama. Bet tai tik nedidelė dalis tiesos. Estai tarpusavyje pjaunasi nė kiek ne mažiau už mus. Kai kurių ekonominių, politinių pasiekimų jie iš tiesų turi. Tačiau tas pergales pasiekti jiems padėjusi Suomija. Suomija labai puiki jų kaimynė, teikusi ne tik ekonominę paramą, bet ir daug neįkainojamų patarimų. Mes tokių kaimynų, kurie mums ne kenktų, o nuoširdžiai, neatlygintinai padėtų, neturėjome. Štai ir visa paslaptis. Taip pat nesutinku, jog estai pasipūtę, jog į mus žiūri iš aukšto. Estija nerodo mums jokio priešiškumo. Be kita ko, galiu pateikti daug pavyzdžių, kurie liudija, jog estai mums pavydi, stengiasi į mus lygiuotis, perimti mūsų patirtį. 1992-aisiais atėjusi į valdžią LDDP išstūmė Jus iš diplomatinės veiklos dėl politinių pažiūrų. Jūsų simpatijos krypo prof. V. Landsbergio link, ir dėl to Jūs netekote posto... Taip. Ir tada, ir anksčiau aš maniau, kad Lietuvai būtų geriau, jei prezidentu taptų ne A. Brazauskas, o V. Landsbergis. Ir šios savo nuostatos niekad neslėpiau. Bendraudamas su Estijos diplomatais ir Estijos žurnalistais nuolat dėstydavau savo motyvus, kokie skirtumai tarp šių dviejų politinių veikėjų. Kritikavau ir tada susikūrusį keistą darinį Lietuvos ateities forumą. 1992-aisiais atėjusi į valdžią LDDP mane pašalino iš diplomatinės tarnybos 1993 metų vasario 15 dieną. Sugrįžęs į Lietuvą bandžiau patekti pas tuometinį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Povilą Gylį. Bet jis net trumpam manęs nepriėmė į kabinetą. Beveik išvijo, pareikšdamas, kad jiems užtenka informacijos, kurią turi apie mane. Pokalbio pradžioje minėjote, kad po kelionių į užsienį gūdžiais sovietiniais metais Jums teko rašyti ataskaitas sovietų saugumui. Kodėl buvusi premjerė Kazimira Prunskienė taip atkakliai neigia rašiusi ataskaitas? Kad KGB kontroliavo visus, išvykstančius į užsienį, akivaizdu. Akivaizdu ir tai, kad išleisdama į Vakarus stažuotėms KGB siekė savo tikslų. Šiaip sau ši tarnyba nieko neišleisdavo. Tad ataskaitų rašymas natūralus dalykas. Be ataskaitų rašymo neapsieidavo nė viena bent kiek reikšmingesnė kelionė. Kodėl K. Prunskienė vengia pripažinti akivaizdžius dalykus, sunku pasakyti. Esu pastebėjęs, jog kagėbistas, kai nenori tiesiai atsakyti į klausimą, dažniausiai pareiškia neprisimenantis to dalyko. Viename teisme K. Prunksienė irgi yra teigusi, jog neprisimena. Galiu drąsiai tvirtinti: ataskaitos rašymas sovietų saugumui sudėtingas dalykas moraliniu požiūriu. Jis įsimena visam gyvenimui. Kiekvienas normalus žmogus iki gyvenimo pabaigos nepamirš, kokios mintys kamavo rašant ataskaitą į KGB. Ar Klaipėdos universitete patyrėte spaudimą? Kai Klaipėdos universiteto rektoriumi tapo Stasys Vaitiekūnas, jo išrinkimas sukėlė didelių įtarimų. Mat į rektoriaus postą kandidatavau ir aš pats. O kai šis žmogus pradėjo vadovauti universitetui, pamačiau daug savanaudiškumo, nesveikų asmeninių ambicijų, godumo. Negeroves kėliau į dienos šviesą. Tad buvau tarsi persona non grata. Kai baigėsi su universitetu pasirašyta darbo sutartis, tuometinis rektorius naujos sutarties nepasirašė. Žodžiu, mano tyrimų, mano energijos Klaipėdos universitetui nebeprireikė. Tačiau savo kaip mokslininko bei pedagogo veiklos nenutraukiau. Esu užpatentavęs kai kuriuos savo išradimus ir juos bandau pritaikyti realiam gyvenimui. Ieškau rėmėjų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Skaitau paskaitas Suomijos, Čekijos, Vokietijos, Prancūzijos universitetuose. Į Lietuvos ateitį žvelgiate optimistiškai ar pesimistiškai? Regiu daug negerų dalykų. Pirmiausiai dvasinių. Lietuvą ištikusi krizė ne ekonominė, o dvasinė. Šiandien Lietuva skęsta godumo liūne. Niekas nenori dirbti visi nori tik vogti. Bet dėl tokios padėties kalti ne tik konservatoriai, bet ir prieš juos buvusios valdžios bei rinkėjai, kvailai patikintys primityviais politikų pažadais. Mano supratimu, Lietuvą šiandien kamuoja praturtėjusio piemens sindromas. Ir vis dėlto aš tikiu Lietuvos ateitimi. Tikiu, kad paikos, kvailos, primityvios mados Lietuvoje neturi ateities. Autoriaus nuotrauka
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |