| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kunigas ar šventasis žmogaus viršūnė? Apolonija NISTELIENĖ
Šie metai Popiežiaus paskelbti Kunigų metais. Lietuvoje būta (ir yra) labai šviesių, garbingų, pasišventusių Dievui ir Tėvynei dvasiškių. Deja, vyskupijų kurijos nerašė ir šiandien nerašo savo istorijos, nesididžiuoja savo asmenybėmis, o eilinių kunigų rašyti atsiminimai dingsta. Ne retoje giminėje Viešpats pašaukia darbininkais į savo Vynuogyną net po keletą asmenų. Ir Ulickų giminė apdovanota trimis kunigais. Pirmasis buvo Jonas Ulickas, gimęs 1866 metais Dvariškių k., Ančiškio parapijoje, valstiečių Jurgio Ulicko ir Apolonijos Kuto-Kutinskaitės šeimoje. Ūkis buvo 40 dešimtinių, gautas iš Pijorų dvaro. Siesikų didžponis Daugėla laikė mokyklą, kurią lankė Jurgis Ulickas. Jo draugas kun. Rimavičius prikalbino jį leisti vyriausią sūnų į kunigus. Ir Joną išvežė mokytis į Ramygalą, vėliau į Šiaulius, Vilnių, o 1889 metais jis įstojo į Kauno kunigų seminariją. Tame pačiame kurse mokėsi svėdasiškiai Tumas ir Vizbaras, darę didelę įtaką Ulickui. Su Tumu nenutrūko draugystė iki jo mirties. Didelių gabumų turėjęs Vizbaras mirė labai anksti. Seminarijoje jie įkūrė slaptą šv. Kazimiero draugiją, kurios tikslas žadinti lietuviškumą prolenkiškoje seminarijoje (nes iš valstiečių klierikų tada buvo mažuma) ir tą darbą tęsti tapus kunigais. Vikaraudamas Darbėnuose, kun. J. Ulickas buvo aktyvus uždraustos lietuviškos spaudos gabentojas ir platintojas. Tumo prašymu rašė į Tėvynės sargą informacinius vaizdelius Senelio slapyvardžiu. Tumas Ulicką supažindino ir su vyskupu be mitros A. Dambrausku-Jakštu. Su juo ir su Tumu Ulickas draugavo iki jų per ankstyvų mirčių susitikinėjo, susirašinėjo. Darbėnuose kun. Jonas nusipirko brangų fotoaparatą, su kuriuo nesiskyrė visą gyvenimą. Tuo metu Darbėnuose gyveno vėliau žinoma fotografė atvirukų leidėja Ona Vilkutytė. Nebesiaiškinsime, kuris kuriuo sekė, nes kun. Ulicko iki senatvės darytos nuotraukos buvo režisuotos, turėjo siužetą, kaip ir O. Vilkutytės atvirukai. Savo nuotraukas kun. Jonas siuntinėjo kaip atvirlaiškius. Darbėnuose kun. J. Ulickas vienas pirmųjų Žemaitijoje pradėjo pats katekizuoti vaikus ir juos egzaminuoti. 1901 metais iškeltas klebonu į Jonavą, įtikinęs arkivysk. L. Paliulionį, bažnyčioje įvedė lietuviškas pamaldas, sustiprino vaikų katekizaciją. Draugavo su graikų kalbos mylėtoju, vertėju, gydytoju Jaronimu Raliu. Nuo jonaviečių buvo išrinktas rinkėjų rinkiku į Dūmą. 1915 metais paskirtas klebonu į Debeikius. Čia Antano Smetonos, Nukentėjusių nuo karo šelpti komiteto pirmininko įkalbėtas, iš Vilniaus į Debeikius parsivežė 40 beglobių vaikų, apgyvendino juos parapijos salėje, rūpinosi jų maitinimu iki karo pabaigos. 1920 metais perkeliamas į Pušalotą. Parsivežė didelę knygų ir draustųjų laikraščių kolekciją-biblioteką, kuri sunaikinta 1944 metais, Pušalotą užėmus Raudonajai armijai. Nepriklausomybės laikais ypač rūpinosi vaikų katekizacija, pavasarininkais. Prenumeravo daug laikraščių ir žurnalų. Susirašinėjo su arkivysk. Karevičiumi, Tumu, Jakštu. 1923 metais su arkivysk. Jurgiu Matulaičiu visą mėnesį gydėsi Kisingeno kurorte. 1924 metais Pušalote šventė primicijas kun. Juozas Želvys. 1959 metais per Jono Ulicko laidotuves Pušaloto šventoriuje pamokslą sakė buvęs jo mokinys tėvas Pranciškus Masilionis SJ. Kun. Jonas Ulickas paliko įdomius memuarus, surašytus kun. Gedimino Blyno. Kun. Petras Ulickas gimė 1880 metais Dvariškių kaime. Per brolio Jono primiciją Petrui suėjo 13 metų. Buvo aukštas, liaunas berniukas, nestiprus prie ūkio. Kun. Jonas ėmė rūpintis broliuko mokslu atvežė į Šiaulius, vėliau į Palangą. 1901 metais Petras įstojo į Petrapilio kunigų seminariją. Ją baigęs ir įšventintas kunigu, buvo paskirtas į Sibirą į Abakanską, Jenisiejaus srityje. Ten būdamas be galo ilgėjosi Lietuvos. Revoliucijos metu patyrė daug patyčių ir gąsdinimų (pastatydavo prie sienos ir apšaudydavo). 1926 metais stebuklingai grįžo į Lietuvą, iškeistas į Lietuvos komunistą. Gavo paskyrimą į Vaškus vikaru, o netrukus į Grūžius klebonu baigti statyti medinę neogotikos stiliaus bažnyčią (tarybiniais metais sudegusią). Vėliau klebonavo Spirakiuose. Įvairiom progom parapijoje statydavo aukštus (kaip Rusijoje) kryžius, su meile rūpinosi jaunimu pavasarininkais ir angelaičiais. Pamokslus sakydavo iš Tiesos kelio žurnalo, daug fotografavo, pats ryškino stiklus, pats spausdino fotografijas pavasarininkų, Pirmąją Komuniją priėmusių, kryžių šventinimus. Lankėsi Italijoje, Romoje, buvo priimtas bendroje audiencijoje pas Pijų XI. Labai mėgo muziką. Važinėdavo į Kauną, į operas. Ilsėdavosi prie bitučių savo bityne. Prenumeravo daug periodikos. Buvo abstinentas ir didelis estetas. 1940 metai buvo tragiški Lietuvai, tragiški ir kun. Petrui. Nuo to laiko gyveno nuolatinėje bolševikų baimėje prieš akis vis kilo Rusijoje patirtos kančios. Nors buvo baikštus, ilgokai slapstė dukterėčios (išvežtos į Laptevus) vyrą, 1945 metais vokiečių parašiutu nuleistą pas partizanus. Abu broliai kunigai artimai draugavo ir su sesių bei brolio vaikais. Abu džiaugėsi trečiuoju kunigu Ulicku Albertu. Albertas Ulickas gimė 1919 metais irgi Dvariškiuose, toje pačioje sodyboje, Mykolo Ulicko ir Jadvygos Kupčinskaitės šeimoje. Anksti mirus tėvui, motinos pagalbininku tapo vyriausias brolis. Albertą ir jo seses į mokslus padėjo leisti dėdės. Jie lankė Ramygalos gimnaziją, vasaromis viešėdavo pas dėdes. Albertas buvo ramus, dievobaimingas jaunuolis, ateitininkas. Norėjo sekti dėdžių pėdomis. Pušalote susidraugavo su Laimučiu ir Gediminu Blynais. Ir 1938 m. rudenį visi trys išvyko į Kauno kunigų seminariją: Albertas su Laimučiu į pirmą kursą, Gediminas į trečią. Anuo metu seminarijoje reikėjo mokytis septynerius metus. 1942 metais vysk. M. Reinys kvietė iš Kauno klierikus savanorius mokytis atgautoje Sostinėje atsikūrusioje Kunigų seminarijoje. Joje reikėjo dar mokytis lenkų kalbos. Juk giedota: Mes be Vilniaus nenurimsim! Albertas ir dar keli pasiryžo važiuoti į sulenkėjusį Vilnių. 1945 m. ankstyvą pavasarį šiems klierikams šventimus rengėsi duoti vysk. M. Reinys, bet prieš pat pamaldas atvyko arkivysk. R. Jalbžykovskis ir pranešė, kad šventimus duosiąs jis. Vysk. M. Reinys susijaudino ir, pasimeldęs prie šv. Kazimiero, išėjo iš Katedros. Arkivyskupas sveikinimo kalboje pabrėžė, kad nemokantys gerai lenkiškai, nepadarys jokios karjeros. Nelinksma nuotaika kun. Albertas Ulickas pradėjo kunigystės kelią Tverečiuje vikaru prie lenkuojančio klebono. 1946 m. rudenį paskirtas klebonu į Linkmenis, čia slapstė iš dėdės kun. Petro atvykusį pusseserės vyrą. Išdraskius tėviškę Dvariškiuose, vieni artimieji išvežti, kiti glaudėsi Linkmenyse. Juose prie kapų buvo partizanų bunkeriai. Nuo stribų nebuvo ramybės. Prasidėjo persekiojimas. Buvo perkeltas į Ceikinius, slėpėsi Palūšėje, Likėnų kurorte. Vysk. K. Paltarokas skyrė į Ratnyčią, vėliau į Rudnią, Kabelius, Burbiškį. Čia su Dievo ir parapijiečių pagalba, žodiniu valdžios leidimu klojimą pavertė Dievo namais. Kun. Albertas bažnyčios šventinimui prašė parapijiečių atvežti kuo daugiau žalių berželių bažnyčios aptvėrimui. Tokios šventoriaus ribos išliko lig šiolei. Po Burbiškio klebonauta Rimšėje, 20 metų Dūkšte, 12 metų Švenčionyse. Nuo 1993 metų Palūšės klebonas. Palūšės bažnyčią Lietuvos architektūros paminklą prikėlė naujam gyvenimui, prie parapijiečių ir valdžios pinigų pridėdamas ir savuosius iš Amerikos gautą palikimą. Gražiai sutvarkė kapines, šventorių, kuriame atgulė amžinojo poilsio 2009 m. rugsėjo 2 dieną, sulaukęs 90 metų amžiaus ir 64 metų kunigystės. Kun. Albertas Ulickas, kaip ir jo dėdės kunigai, savo kelyje patyrė įvairiausių persekiojimų, baimių, nepriteklių, neteisybės, bet neišdavė nei Dievo, nei Tėvynės. Ligi pat mirties liko ištikimas Katalikų Bažnyčiai ir Lietuvai.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |