Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Pilietiškumo ir vertybių kelias

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Metų pabaigoje daug svarstoma apie Lietuvos politines realijas. Vertinimai įvairiausi – nuo optimistinių iki visai juodomis spalvomis piešiamų politinio gyvenimo įvertinimų ir prognozių. Nors pasitaiko bandymų visiškai sumenkinti Seimo darbą (tuo tikslu panaudojamos ir tamsiosios politinės technologijos), bet tokie bandymai nėra konstruktyvūs ir negali nieko vertingo pasiūlyti. Lietuvos Seimo veikla ir parlamentinių tradicijų vystymas yra didelis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiekimas. Šios kadencijos Seime dirba A. Stancikienė, R. Kupčinskas, P. Saudargas, K. Uoka, G. Songaila, A. Kašėta, V. Kurpuvesas ir kiti, daug naudingų įstatymų projektų pateikę su korupcija aktyviai kovojantys politikai. Ir už parlamento ribų dirba nemažai aktyvių ir patriotiškų politikų. Tad politinės padangės neverta piešti vien tamsiomis spalvomis. Mūsų valstybėje regime vis daugiau ryžto, pilietiškumo ir pastangų pažaboti korupciją bei atkurti teisinę valstybę.

Su konkrečiais žingsniais įtvirtinant teisinę valstybę susijęs ir pereitos savaitės pabaigoje priimtas teismo sprendimas. Gruodžio 18 dieną Vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį nušalinti Panevėžio merą Povilą Vadopolą. Teigiama, kad 2008 metų birželį, nušalinant buvusius miesto vadovus V. Matuzą ir P. Luomaną bei renkant naująjį merą, buvo padaryta grubių įstatymų pažeidimų. Po švenčių bus renkamas naujas Panevėžio meras, jau svarstomos konkrečios kandidatų į merus kandidatūros. Tarp jų – žinomo sportininko, trenerio Vidmanto Urbono ir patyrusio Panevėžio politiko, tikybos mokytojo Vitalijaus Satkevičiaus pavardės.

Žvelgdami į besibaigiančius metus galime konstatuoti, kad šiais metais kilo pilietinio aktyvumo banga. Tai sutampa ir su kai kuriomis politinėmis permainomis – jau blėsta šešėlinio „valstybininkų“ klano įtaka. 2002–2008 metais šis klanas buvo įkūręs alternatyvius valdymo centrus ir faktiškai kontroliavo svarbiausių politinių ir ekonominių procesų eigą. A. Januška, R. Stonys, A. Pocius ir kiti „valstybininkai“ faktiškai buvo galingesni už daugelį ministrų. Jau yra vilčių, kad šie Maskvos valdžios vaikinai galutinai nužengs nuo politinės arenos. Dar 2006–2007 metais Lietuvoje pradėjo kurtis pilietinės visuomenės židiniai – susikūrė Piliečių santalka, „Kitas pasirinkimas“ ir kiti pilietiniai judėjimai. Piliečių santalkos branduolį suformavo žinomi visuomenės veikėjai: D. Kuolys, J. Kronkaitis, A. Navickas, A. Veryga, J. Dvarionas ir kiti. „Kitą pasirinkimą“ įkūrė V. Radžvilas, V. Daujotis ir kiti žinomi mokslininkai. Šių metų pradžioje susikūrė Jungtinis demokratinis judėjimas (JDJ). Jį įkūrė teisininkas K. Čilinskas, pareigūnų profsąjungų lyderis V. Bakas ir kiti visuomenės veikėjai. Šis judėjimas pradėjo plisti po visą Lietuvą (šiuo metu jau egzistuoja apie keturiasdešimt judėjimo skyrių). Judėjimas organizavo daug įvairių akcijų prieš „Leo LT“ veiklą, o šių metų rudenį organizavo piketus, kuriuose buvo reikalaujama generalinio prokuroro A. Valantino atsistatydinimo. Nuo spalio pabaigos iki gruodžio vidurio JDJ organizavo ir antioligarchinių mitingų ciklą, parengė rezoliucijas, kuriose reikalaujama imtis konkrečių žingsnių piliečių teisėms ir laisvėms Lietuvoje atkurti. JDJ veikloje aktyviai dalyvauja vilniečiai akademikas A. Kudzys, pareigūnų profsąjungų aktyvistas R. Armaitis, aktorius R. Adomaitis. Labai aktyviai JDJ veikloje dalyvauja ir kauniečiai R. Zabielienė, V. Anankienė, V. Kuprys, J. Baltušis, R. Didžiūnaitis ir kiti Kauno JDJ skyrių aktyvistai.

Įdomu pažvelgti į teiginius, kuriuos prieš ketverius metus, 2005 metų gruodį išsakė advokatas, dabartinis Jungtinio demokratinio judėjimo lyderis K. Čilinskas: „Visuomenėje paplitusi nuostata, kad teisingumą lemia ne teisinė sistema, o gera pareigūnų valia. Tuo tarpu ES nuostata labai  aiški: pirmiausia turime rūpintis teisinės valstybės kūrimu ir puoselėjimu. O mūsų šalyje klestintis laukinis kapitalizmas remiasi ne sąžininga konkurencija ir rinkos dėsniais, o korupciniais santykiais ar tiesioginiu politinės veiklos ir verslo susiliejimu. Tada grupuočių interesai kertasi su pilietinės visuomenės interesais. Sutinku su tais, kurie tvirtina, kad realus pasipriešinimas bandymams įtvirtinti oligarchinę valdžią gali kilti ne tik iš pilietinių organizacijų, bet ir iš civilizuotos verslo bendruomenės. Iš tų verslininkų, kurie nori ir gali sąžiningai konkuruoti tarpusavyje, jei pavyktų išguiti korupciją, jei valdžia vadovautųsi visuomenės interesais“.

Pilietinė branda artimai siejasi su viešojoje erdvėje vykstančiais procesais. Žiniasklaida turi didelę įtaką politinių procesų formavimui ir visuomenės nuostatoms. Štai dar 1999 metų birželį tuometinis Seimo pirmininkas prof.V. Landsbergis teigė: „Žurnalistikos tema man visada labai rūpi. Visada mėgdavau rašyti, stengdavausi veikti ir per spaudą. Kalbu ne tik apie žurnalistiką, kalbu ir apie visuomenę. Manau, kad čia yra tie nepaprastai svarbūs poliai: žiniasklaida, daranti didelę įtaką visuomenės dabarčiai ir ateičiai, ir jaunimas, kuris galbūt yra pavojaus zonoje, žiniasklaidos paveiktas. Žurnalistinis jaunimas auga idealizmo dvasioje, nori ieškoti teisybės, nori rašyti apie kultūrą, bet dažnai atsiduria tokioje terpėje, kurioje jam būna įrašomas melas, pyktis, klasta. Ir jaunam žmogui tenka susitaikyti su tuo, priimti tokias žaidimo taisykles. Čia yra ir žmonių išmėginimas, perėjimas per ugnį, vandenį ir varinius vamzdžius. Ar tie žmonės pajėgs išlikti padorūs profesijoj, ar tai įmanoma? Visada būdavo išmėginimų. Kai kurie žmonės nepasiduoda netiesai, nepasiduoda degradacijai. Kiti priima kitokias nuostatas – kad viskas yra puvėsiai, visi taip gyvena, ir blėniai visokios kalbos apie vertybes, apie idealus. Ir Maironis kadaise sakė: „Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo, žemės išmintį gilią suprato...“

Krikščioniškų vertybių plitimo ir visuomenės raidos temas XX amžiaus 6–8 dešimtmečiuose svarstė teologai ir krikščionybės filosofai Tomas Mertonas, Karlas Raneris, Antonis De Mello, Jozefas Ratcingeris (2005 metų balandį tapęs popiežiumi Bnenediktu XVI). Visi jie pabrėžė glaudų ryšį tarp vertybių pasirinkimo ir gyvenimo kokybės – tiek atskiro individo, tiek visuomenės gyvenime. 1965 metais amerikiečių rašytojas ir teologas Tomas Mertonas rašė: „Mūsų idealai dažnai būna patikrinami pačiu griežčiausiu būdu. Negalime išvengti šio patikrinimo, todėl tenka peržiūrėti ir atnaujinti savo krikščioniškos brandos sampratą. Krikščionis privalo drąsiai sutikti problemas, nuoširdžiai remdamasis tiesa ir Dievo Bažnyčios garbe. Ir nepulti į įnirtingą įkarštį. Įžūlumas ir pasipūtimas niekuomet nėra malonės ženklai. Krikščioniška dvasia visuomet yra meilės dvasia, nuolankumo ir švelnumo dvasia, o ne smurto, ginant absoliutizmą ir priespaudą. Tobulumas nėra moralinė puošmena. Tobulumas – tai paties Kristaus, gyvenančio mumyse per tikėjimą, darbas. Kad galėtume siekti krikščioniško tobulumo, Kristus mums paliko savo mokymą, bažnyčios sakramentus, ir visus patarimus, kuriuose nurodė, kaip tobuliau gyventi. Neturime laikyti Bažnyčios vien institucija. Ji tikrai atpažįstama iš savo mokymo, struktūros, vyresnybės. Tai išoriniai skiriamieji bruožai, per kuriuos galime matyti vidinį jos sielos spinduliavimą. Ši siela ne vien žmogiška, ji yra dieviška. Tai pati šventoji Dvasia. Taigi mes esame suvienyti su Kristumi per krikštą, tikėjimą ir meilę, bet vis dėlto gali būti likę daug blogų mūsų kūno ir sielos polinkių – „mirties“ sėklų ir šaknų, paveldėtų iš mūsų aplinkos. Bet Šventoji Dvasia suteikia malonę priešintis jų augimui. Tikėjimas nėra vien tylus proto sutikimas su tam tikromis tiesomis, jis yra visos mūsų būties dovanojimas pačiai Tiesai, Dievo žodžiui“. Iš tiesų lietuvių tautai visais laikais būtent tikėjimo vertybės padėjo ištverti sunkius istorijos periodus. Tai liečia ir permainingą XX amžiaus Lietuvos istorijos raidą. Ir šiuo metu, XXI amžiaus pradžioje, būtent tikėjimo tiesos ir etninės vertybės padeda formuotis tikroms pilietinėms nuostatoms. Būtent romantinis požiūris į mūsų garbingą istoriją ir palaiko žmones, padeda ištverti išmėginimus, išlaikyti viltį. Štai ką rašo kunigas Edmundas Rinkevičius eilėraštyje „Amžinai gyva“: „Legendas saugo samanotos pušys, krauju aplaistyti grumsteliai ir takai, ne vienas vyko čia lemtingas mūšis, skambėjo riterių išblizginti kardai. Tačiau išseko ordos tūkstantinės, kaip dūmai išsisklaidė jų galia, tiktai prie Nemuno, Neries Tėvynė išliko amžinai žaliuojanti, gyva“...

© 2009 „XXI amžius“