| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sudegti kaip žvakė ant altoriaus Genovaitė Baliukonytė
Per Kalėdas penkmetį švenčianti, o antrąją šv. Kalėdų dieną šventinanti ir savo naujuosius parapijos namus, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia tikinčiųjų nestokoja. Ją garsina ne tik bažnyčioje įsikūręs apžvalgos bokštas, nuo kurio kaip ant delno matyti visas miestas. Tikinčiųjų skaičius auga dekano, Kristaus Prisikėlimo parapijos klebono monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus pastangų dėka. Šioje Bažnyčioje, galbūt vienintelėje Lietuvoje, sekmadieniais ne tik aukojamos šv. Mišios, bet ir vyksta kultūriniai renginiai. Šiandien žmogui brukama negatyvi nuomonė, tamsa, o mūsų bažnyčioje jie gauna dvasinio peno visomis prasmėms ir namo išeina šviečiantys ir pakylėti, džiaugiasi monsinjoras V. Grigaravičius, sutikęs apie savo parapijos veiklą papasakoti ir XXI amžiaus skaitytojams.
Kodėl pasirinkote kunigystę? Pasirinkimui įtakos turėjo tai, kad savo gyvenime sutikau labai daug gerų žmonių. Pirmiausia tai buvo mano globėjai Grigaravičiai, kurie gyveno prie Kazlų Rūdos žuvininkystės ūkyje. Jie mane, našlaitį, priglaudė, o jų nuoširdus tikėjimas (mama giedojo bažnyčios chore, tėvelis irgi nebuvo abejingas tikėjimui) man davė pirmą stimulą. Antrą žingsnį link kunigystės nulėmė šviesaus atminimo kunigas Antanas Bakys. Tuo metu jis dirbo Kazlų Rūdos parapijoje klebonu ir pastebėjo manyje tūnantį dvasininko pašaukimą. Šis pastebėjimas buvo labai tėviškas. Gaila, kad jis netrukus mirė, todėl mūsų žemiškasis bendravimas baigėsi. Apsispręsti padėjo ir kunigas Juozapas Vaičeliūnas, pas kurį aš pradėjau dirbti vargonininku (šio meno mokiausi pas benediktinų vienuolę Birutę Širvinskaitę). Taip pamažu ir brendo mano noras tapti kunigu. Aišku, jis brendo ilgai, daug apie tai galvojau. Kai vis dėlto nutariau stoti į Kauno kunigų seminariją, man buvo per dvidešimt metų. Kunigų seminarijoje sutikau daug puikių dvasininkų, kurie davė dar daugiau impulsų kunigystei. Tai kunigai Vytautas Steponas Vaičiūnas, Vytautas Sidaras, Algis Baniulis, dvasios tėvas Vytautas Steponas Brazdeikis ir daugelis kitų. Jie mano pasiryžimą tapti kunigu augino, brandino ir stiprino. Labai paveikė Palaimintojo Jurgio Matulaičio mintis: Aš noriu sudegti kaip žvakė ant altoriaus. Vis nuvažiuodavau į Marijampolę, melsdavausi prie jo kapo ir prašydavau, kad padėtų gyvenime pasiekti tokios kunigystės, kokios norėjosi. Ir tai įvyko. Tikrai nesigailiu. Jei reikėtų vėl rinktis, kuo tapti, tapčiau tuo, kuo esu. Ar visada Jums dvasiniai dalykai buvo svarbesni už materialius? Tik po to, kai mane surado dvasingi globėjai. Jie buvo ne tik labai dvasingi žmonės, bet ir pamaldūs. Jie mane privedė ir prie Sakramentų. Kol jų nesutikau, aš nepažinojau ir Dievo. Tik geri žmonės, sutikti mano gyvenime, padėjo man ne tik apsispręsti ir pasirinkti kunigystę, bet ir pažinti Dievą. Vėliau aš supratau, kad Dievas ir man padėjo juos surasti. Kokį kunigystės kelią nuėjote, kol buvote paskirtas Prisikėlimo parapijos klebonu? Kelis mėnesius buvau vikaru Prisikėlimo bažnyčioje (senojoje) ir Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Pirmoji parapija, kurioje dirbau klebonu, Žagarė. Po to buvo Kelmė, Jonava. Iš ten vėl grįžau į Kauną. Čia, Kristaus Prisikėlimo parapijoje, esu nuo 2002 metų. Pradėjau šį darbą, kai dar vyko bažnyčios atstatymo darbai. Koks Jūsų gyvenimo moto? Ko labiausiai gyvenime trokštate, ką labiausiai vertinate? Koks šiandien turėtų būti kunigas? Ne paslaptis, kad nuo kunigo požiūrio priklauso ir parapijos gyvenimas. Kunigui visada svarbiausias uždavinys buvo nešti Evangelijos žinią tikinčiajam. Ir savo darbu, ir savo pastoracija. Bet svarbiausiais dalykas liudyti Kristų savo darbais, kiekvienu įmanomu būdu, kai tik yra galimybė. Jūs Evangelijos šviesą nešate ne tik iš sakyklos, bet ir per kultūrinę veiklą. Toje srityje galbūt esate pradininkas. Gal kažkiek tą darė tik kunigas Ričardas Mikutavičius. Evangeliją liudyti, kaip ir sakiau, reikia ne tik iš sakyklos, bet ir konkrečia veikla, visur ir viskuo, kuo tik įmanoma ir kur tik yra galimybė. Ir tai daryti kuo didesniam žmonių ratui. Kultūriniai renginiai ir yra viena iš tų sričių, kuri sutraukia daug žmonių. Todėl jau kelerius metus rengiame kultūrinius renginius. Vienas tokių yra ir Dialogas žodis ir spalva. Į jį susirenka tikintieji ir menininkai (aktoriai, dainininkai, dailininkai, skulptoriai, kultūros veikėjai), politikai. Prieš kiekvieną renginį kalbu tikintiesiems, pristatau religinę pusę, o paskui vyksta kultūrinė programa. Taip žmonės išgirsta ne tik kunigo skelbiamą Dievo Žodį, bet gauna ir dvasinio peno, kuris irgi yra iš Dievo ir kuris taip pat yra svarbus. Kultūriniai renginiai pritraukia daugiau tikinčiųjų. Mano tikslas ir buvo, kad žmogus sekmadienį ne tik dalyvautų Mišiose, bet ir po Mišių gautų kultūrinio bendravimo dozę, ir taip stiprėtų visa bendruomenė, o žmonės nebūtų svetimi. Kai po Mišių visi išsilaksto, bendravimas dingsta ir vėl vienas kito nepažįsta. Dabar atsirado net savotiški klubai, kurie kviečia, kuriuose žmonės bendrauja, buriasi pagal pomėgius. Kultūriniai renginiai atima labai daug laiko. Kaip visur suspėjate? Viskam reikia atsidavimo, meilės ir noro. Aš visoms sritims atiduodu lygiai savo širdies negaliu išskirti kokios nors vienos. Laikausi nuostatos, kad jeigu ateina žmogus, jis susitikimui paskiria savo laiką, todėl jo negalima apvilti. Galų gale juk mano tikslas ne tik kad žmogus į renginį ateitų, bet kad iš jo neišeitų tuščiomis, kad išeitų pakylėtas dvasia, su viltimi. Dabar visur labai daug pesimizmo, todėl žmonėms reikia dvasinio peno, reikia meno. Juk daugelis neišgali nusipirkti bilieto į koncertą ar teatrą. Čia, bažnyčioje, yra galimybė pamatyti ir išgirsti kūrėjus veltui. Žinoma, vienas aš to padaryti negalėčiau. Man padeda didelė grupė žmonių, kurie dalyvauja pastoracijoje. Yra jaunimo grupelė, yra ir priklausomybės problemų turinti jaunimo grupelė, yra ir senjorų grupė iš viso per 20 įvairių institucijų, grupelių, į kurias priimami visi norintys, ne tik parapijiečiai. Tai pastoracinė tarnyba, kuri vykdo visą valdymą parapijoje (tariamės, projektuojame, planuojame, dalijamės idėjomis), Sumos choras, kuris gieda bažnyčioje ir susitinka su kunigu, metodinis tikybos mokytojų centras (tikybos mokytojai, dėstantys mokyklose, renkasi kiekvieną mėnesį, dalijasi patirtimi), vyksta vaikų ir suaugusiųjų ruošimas sakramentams, renkasi Caritas grupė, jaunimo centras Vynmedis, Šventojo Rašto pažinimo grupelė, Marijos legionas, Gyvojo rožinio grupė, parapijos laikraščio Prisikėlimas iniciatyvinė grupė (leidžiame kiekvieną mėnesį), patarnautojų grupelė, jaunimo Šv. Damijono maldos, Katalikių moterų, Šeimų maldos, Krikšto ruošimo, Jaunavedžių ruošimo grupės ir pan. Vienos grupelės aktyvesnės, kitos pasyvesnės, bet visos veikia, juda, visos įneša indėlį į bendrą pastoracinį darbą. Ir mes, parapijos kunigai, stengiamės jiems padėti kiek galėdami. (Skelbimų lentoje yra visų dirbančių kunigų telefonai, todėl žmogus gali paskambinti, susitikti jam patogiu laikau ir pasikalbėti dvasiniais dalykais, ne tik klausyklose nors mes turime labai geras klausyklas bet ir zakristijoje ar kitoje vietoje ir skirti tiek laiko, kiek reikia.) Katechezės kabinete veikia parapijos skaitykla-biblioteka. Ji atvira visiems parapijos žmonėms. Tačiau, nežiūrint viso to, ką mes darome, negalėčiau pasakyti, kad esu patenkintas užsibrėžtu savo tikslu. Ne, aš noriu daugiau. Aš turiu tikslą, kad visos šitos grupelės augtų, ir augtų ne kiekybe, bet kokybe. Ką šiandien palinkėtumėte savo parapijiečiams ir XXI amžiaus skaitytojams? Vilties, vilties ir dar kartą vilties. Dėkoju už pokalbį.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |