Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Plaukėme pasroviui“

Evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas (1914–1995)

Prieš 15 metų (1995 01 15) Lietuva neteko erudito, Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo, visuomenės veikėjo Jono Viktoro Kalvano. Šią asmenybę teko pažinti, bendrauti, iš jo semtis gyvenimo išminties. Ir tai, ką vieno pokalbio metu išgirdau iš vyskupo, neturiu teisės nusinešti amžinybėn. Esu tikras, kad ne visi skaitytojai mane supras – atsiras ir tokių, kurie už tiesos žodį supyks.

Pasakojimą apie evangelikų liuteronų vyskupą Joną Viktorą Kalvaną (1914–1995) pradėsiu nuo mūsų pirmojo susitikimo. Dar gilioje stagnacijos naktyje, prieš kažkokią tarptautinę taikos konferenciją, Maskvos TASS’o nurodymu teko fotografuoti Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupą Joną Viktorą Kalvaną. Tai buvo pirmasis mūsų susitikimas. Atvykau į Tauragę sekmadienį, prieš pamaldas. Vyskupas maloniai mane sutiko ir paprašė, kad fotografuočiau pamaldoms pasibaigus. Atlikus užduotį, vyskupas pakvietė išgerti kavos. Gėrėme bažnyčios zakristijoje. Abu skubėjome, nes vyskupas kitą dieną turėjo išvykti į Maskvą, o man reikėjo skubiai išsiųsti negatyvus į TASS’ą, todėl ir pokalbis neužtruko.

Ir štai netikėta pažintis su Vokietijoje gyvenančiu ir Vydūno kapą prižiūrinčiu evangelikų liuteronų kunigu Fricu Skėriu (1919–1994). Pastarasis dar stagnacijos metais atvyko į Klaipėdą ir norėjo aplankyti savo gimtinę prie Lauksargių (Tauragės r.) ir vyskupą Joną Viktorą Kalvaną. Net neprašę leidimo (jo tikriausiai ir nebūtume gavę), sėdome į ELTA’i priklausiusią „Volgą“. Iš karto pajutome, jog esame laisvi, joks valdiškas transportas prie mūsų „neprisirišo“. Aplankėm Priekulę, Rusnę, Šilutę, Pagėgius, suradome ir Frico Skėrio gimtinę, o nuo čia jau nebetoli ir Tauragė. Mano svečias Tauragėje buvo gan iškilmingai sutiktas. Į bažnyčią atvyko ir keletas kaimyninių parapijų kunigų, diakonas. Kunigas Fricas Skėrys pasakė pamokslą, o po visų iškilmių pietavome vyskupo Jono Viktoro Kalvano namuose. Aplinka buvo šventiška. Pagrindinis pašnekesys vyko tarp vyskupo J. V. Kalvano ir kunigo F. Skėrio. Pokalbis buvo atviras ir labai šiltas, nes jau ne už kalnų buvo ir Atgimimas.

Atgimimui prasidėjus mažlietuvio Viktoro Petraičio dėka kartu su vyskupu J. V. Kalvanu teko keliauti ir po Karaliaučiaus kraštą. Pabuvojome Skaisgiriuose, Nemunyne, o Lujoje mus pasitiko šiaulietis poetas ir dailininkas Eduardas Juchnevičius, ant kurio laivo jau pleveno Trispalvė. Šis mus nuplukdė ir prie sugriautos Lujos bažnyčios.

Vėliau, kai Klaipėdoje buvo statomas paminklas pirmajai lietuviškai knygai, teko kartu su vyskupu dalyvauti paminklo statybos komisijoje.

O štai kartą, viešėdamas Tauragėje, vyskupo namuose buvau be galo nustebintas jo tolerancija ir atvirumu. Tuomet vyskupas J. V. Kalvanas tarsi guosdamasis sakė: „Kokie laimingi katalikų kunigai. Sovietmečiu jie leido ne tik „Kronikas“, „Rūpintojėlius“, „Aušrą“, bet ir kitus religinio bei tautinio pobūdžio leidinius. O ką padarėme mes, evangelikų liuteronų kunigai? Nagi nieko. Mes plaukėme pasroviui“. Po tokių vyskupo savikritiškų žodžių įsivyravo mirtina tyla. Ir tik atsidusęs vyskupas sakė: „Ir tai suprantama. Katalikų kunigai buvo laisvi ir tikri Kristaus kareiviai. Jie nieko nebijojo. Ir lageriai jų nebaugino. O mums, evangelikų liuteronų kunigams, turintiems šeimas, viskas atrodė kitaip, todėl buvome priversti dirbti taip, kaip iš mūsų reikalavo tuometinė valdžia, o liaudiškai kalbant, plaukti pasroviui“.

Bernardas ALEKNAVIČIUS

© 2010 „XXI amžius“