| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Iš atminties neišblėstantys įvykiai Vytautas Bagdonas
Anykštėnai, kruopščiai renkantys, po kruopelytę atkuriantys Sąjūdžio istoriją, įrašė ir tokias eilutes: 1991 m. sausio 13 d. vidurdienį Anykščiuose A.Baranausko aikštėje įvyko TSRS agresiją smerkiantis mitingas. Į Vilnių saugoti Aukščiausiosios Tarybos rūmų išvyko 12 autobusų... Tai tik keletas lakoniškų eilučių iš Anykščių Sąjūdžio istorijos, kuri buvo skelbiama Lietuvos Sąjūdžio Anykščių ir Santaros Už demokratinę Lietuvą tarybos laikraštyje Žiburys bei kituose Anykščių krašto leidiniuose. Už tų sakinių slypi begalinis troškimas iškovoti Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę, patriotiškai nusiteikusių anykštėnų aktyvumas, mitingai, susirinkimai, sambūriai. Tai ir didžiulis rūpestis dėl Tėvynės Lietuvos ateities, ir noras prisidėti prie Laisvės siekių iškovojimo. Tomis dienomis, kai kilo pavojus Lietuvos laisvei, gausus būrys Anykščių krašto gyventojų važiavo į šalies sostinę budėti prie gyvybiškai svarbių objektų. Ne vienam teko ir nukentėti. Pašlijusi sveikata, suluošinti likimai, progresuojančios ligos, naktimis vis dar sapnuojami košmarai, negalios tokį atpildą visam gyvenimui gavo daugelis Laisvės gynėjų. Laimei, visi anykštėnai, budėję tomis sausio dienomis prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų ar kitų svarbių objektų sostinėje, grįžo į namus gyvi. O juk būta žmonių aukų. Laisvės gynėjus traiškė sovietiniai tankai, gyvybės siūlus nutraukė ir kulkų lietus, kai kam žūtbūtinėmis akimirkomis nustojo plakti širdys... Budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų tomis sausio dienomis važiavo ir kai kurie Svėdasų krašto žmonės. Tarp jų buvo ir tuometinio Malaišių kolūkio aktyvūs sąjūdininkai. Šiame ūkyje itin aktyviai reiškėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupė, nuo pat pirmųjų savo veiklos dienų pradėjusi kovoti su įvairiomis negerovėmis. Sąjūdžio žmonių iniciatyva pakeistas kolūkio Lenino keliu pavadinimas. Pagerbiant kraštiečio lietuvių literatūros klasiko, tautos patrioto kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto atminimą, ūkis buvo pavadintas rašytojo gimtųjų Malaišių sodžiaus vardu. Ne visi šio kolūkio Sąjūdžio aktyvistai turėjo galimybę 1991-ųjų sausio 13-ąją išvykti į Vilnių ir būti košmariškų įvykių liudininkais. Dauguma jų su dideliu jauduliu sekė pranešimus per radiją, televiziją, kol okupantai nenutraukė transliacijų. O tuo metu plentu nuo Rokiškio pro tuometinio kolūkio teritoriją link Svėdasų ir Utenos į Vilnių važiavo kolona didelių autobusų su pora tūkstančių rokiškėnų. Jau kitos dienos rytmetį Malaišių kolūkyje vieni kitiems perdavinėjo kraupias žinias apie Laisvės gynėjų mirtis, apie sovietinių kareivių išpuolius prieš beginklius žmones prie televizijos bokšto. Tarp žmonių, paaukojusių savo gyvybes ant Lietuvos Laisvės aukuro, buvo minima ir rokiškėno Alvydo Matulkos pavardė. Juk Svėdasų seniūnijos Malaišių kolūkis buvo pačiame Anykščių rajono pakraštyje, visai šalia Rokiškio rajono ribos. Dažnas apsiprekinti į turgų ar parduotuves važinėjo būtent Rokiškin, nes ten netgi arčiau nei į rajono centrą. Tais laikais tarpusavyje bendravo Anykščių ir Rokiškio rajonai, abiejų rajonų apylinkės, atskiri kolūkiai. Taigi, kaimyninį Rokiškį pasiekusiai tragedijai neliko abejingi ir Anykščių krašto žmonės, ką jau ir kalbėti apie svėdasiškius ar Malaišių kolūkio žmones. Veiklus sąjūdininkas kunigiškietis Aloyzas Kovas tada užsuko į kolūkio pirmininko, Anykščių rajono tarybos deputato Mindaugo Lisausko kabinetą. Garbaus amžiaus žmogus ūkio vadovui užsiminė, kad reikėtų nuvažiuoti į Alvydo Matulkos laidotuves, pagerbti jo atminimą, paguosti artimuosius, palydėti Laisvės gynėją į paskutiniąją kelionę. Kolūkio pirmininkas, kuris prijautė Sąjūdžio idėjoms ir palaikė Lietuvos Nepriklausomybės siekius, pritarė tokiam pasiūlymui. Tuoj pat į Anykščius buvo pasiųstas automobilis nupirkti vainiko, suorganizuota delegacija, turėjusi vykti į laidotuves. Kartu su grupe ūkio darbuotojų į A. Matulkos laidotuves teko važiuoti ir šių eilučių autoriui. Kaip šiandien prisimenu tą dieną. Bajorų gyvenvietėje, esančioje už Rokiškio, vos suradome vietą pastatyti automašiną. Automobiliai su delegacijomis iš Rokiškio, Anykščių, Kupiškio, Utenos, Panevėžio, Pasvalio ir kitų vietovių vis važiavo ir važiavo, kultūros namuose, kur buvo pašarvotas velionis, augte augo kalnai gėlių ir vainikų. Tik per didžiausius vargus prasibrovėme pro žmones, kad pareikštume užuojautą velionio motinai ir seserims... Kitą dieną A. Matulką palydėjome į paskutinę kelionę. Tiek žmonių, kiek būta tądien laidotuvėse, Bajorų kaimas vargu ar kada nors regėjo. Ketvertą kilometrų iki Rokiškio priemiestyje esančių Kalneliškių kapinių visi ėjo paskui karstą pėsčiomis. Kai pirmieji laidotuvių dalyviai pasiekė kapines, nuo Bajorų kiti dar tiktai ėjo. Gražiai, iškilmingai atsisveikinta su šiuo Rokiškio krašto sūnumi. Po įsimintinų laidotuvių praėjo keleri metai, ir man vėl teko spausti A. Matulkos motinos Marijonos ranką. Tuomet pas ją Bajoruose lankiausi jau kaip respublikinio dienraščio žurnalistas. Vėliau dar ne kartą teko lankytis. Ir visuomet Marijona Matulkienė kartojo ir kartojo prisiminimus apie paskutiniąsias sūnaus gyvenimo valandas. Tuomet Alvydui buvo trisdešimt vieneri. Jis, baigęs Panemunėlyje vidurinę mokyklą ir Kauno profesinėje technikos mokykloje įsigijęs šaltkalvio-įrankininko specialybę, dirbo vairuotoju Rokiškio valstybiniame paukštininkystės ūkyje. Buvo darbštus, pareigingas, visų gerbiamas. Rūpinosi ir savo namais, padėdavo kaimynams, nebuvo pramuštgalvis, nepiktnaudžiavo svaigalais. Mėgo skaityti knygas, buvo linksmas, turėjo sužadėtinę Aldoną. Alvydas keletą kartų norėjo važiuoti su kitais į Vilnių, kai savanoriai budėtojai ten buvo kviečiami iš visos Lietuvos, bet per darbus vis negalėjo. Tą lemtingą sausio 12-ąją jis viską metė ir susiruošė kelionėn. Motina dar bandė sūnų atkalbėti, perspėti apie gresiantį pavojų, bet Alvydas buvo neperkalbamas. Dargi pareiškė, kad dėl Nepriklausomybės nebijantis mirti... Taip skubėjo, taip skubėjo Alvydas iš namų į Vilnių. Gal mirtį jautė, kad net du kartus išeidamas iš namų su manimi atsisveikino? pasakojo motina. Iki Rokiškio Alvydas Matulka nuėjo pėsčiomis, o ten kartu su kitais sėdo į autobusus. Vilniuje, vos įvažiavę į miestą, rokiškėnai buvo pasiųsti į Gedimino prospektą budėti prie Aukščiausiosios Tarybos. Čia degė laužai, būriavosi žmonės. Kas meldėsi, kas traukė tautines dainas ar šiaip šnekučiavosi. Vis pasigirsdavo pranešimai apie sovietinės kariuomenės judėjimą televizijos bokšto link. Kai Alvydas išgirdo, kad tankų vikšrais traiškomi taikūs budėtojai, dar spėjo kaimynystėje esančių pasiteirauti: Nejaugi kareiviai gali šaudyti žmones? Ir tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Rokiškėnas staiga griebėsi už širdies ir sukniubo aikštėje. Pro barikadas Alvydą greitai nunešė į namą šalia Parlamento, į gydytojo Valerijaus Ostapenkos butą. Gydytojas suteikė pirmąją pagalbą, bet būtinai reikėjo kviesti greitąją pagalbą. Greitoji kaip tyčia atvažiavo tiktai po pusantros valandos, mat tuo metu visos mašinos gabeno sužeistuosius ir užmuštuosius iš Karoliniškių, nuo televizijos bokšto prieigų. Atvykę medikai dar griebėsi paskutinės išeities, leido vaistus tiesiai į širdį, darė širdies masažą, dirbtinį kvėpavimą, bet viskas buvo veltui. Alvydas Matulka užgeso. Šalia savo kraštiečių, pusseserės Nijolės Gudelevičienės. Medicinos ekspertai po tyrimo nustatys, kad 1991 metų sausio 13-osios dienos naktį, apie 2 valandą, Alvydas Matulka mirė nuo ūmaus miokardo infarkto... Senutė motina, klausydamasi radijo pranešimų apie žuvusiuosius, net nepagalvojo, kad diktoriai skelbia ir josios sūnaus mirtį. Mat pavardė buvo iškraipyta, netaisyklinga, tik panaši į Matulkos pavardę. Motina vis laukė sugrįžtančio sūnaus. Tiktai kai išgirdo pranešimą, kad Vilniuje prie Parlamento mirė rokiškėnas Alvydas Matulka, iš karto dangus aptemo... Alvydas Matulka po mirties Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio ordinu. Motinai sūnaus apdovanojimą įteikė tuometinis Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. Kalneliškių kapinėse ant Alvydo kapo valstybės lėšomis pastatytas rausvo granito paminklas, o motinai Marijonai Matulkienei buvo skirta valstybinė pensija kaip netekus maitintojo, vėliau skirta ir nukentėjusiems asmenims mokama pensija. Vėlesni įvykiai, susiję su pensija, kainavo didvyrio motinai daug nervų ir sveikatos. Lygiai po penkerių metų nuo sūnaus mirties, 1996 m. kovo mėnesį M. Matulkienė gavo pranešimą iš Sodros Rokiškio skyriaus, kad jai nutraukiama nukentėjusio asmens pensija, nes Jūsų sūnus nepripažintas nukentėjusiu nuo 1991 m. sausio 13 dienos veiksmų. Senutė tuomet daug ašarų išliejo. Ir verkė jinai ne dėl tų menkų litų. Jai buvo skaudu, kad penkerius metus viskas buvo gerai, o staiga suabejota. O juk jos sūnus niekuomet širdimi nesiskundė, buvo sveikas, stiprus. Tarnavo ir kariuomenėje, o kai pradėjo dirbti vairuotoju, dažnai turėjo tikrintis sveikatą niekas jokių ligos pėdsakų neaptiko. M. Matulkienė, rodydama iš Sodros gautą laišką, tuomet rodė ir žurnalisto Edmundo Ganusausko knygoje Gyvoji barikada, pasakojančioje apie Sausio 13-osios įvykius, pabrauktas eilutes: Tai irgi smurtinė mirtis žmogaus širdis neišlaikė, kai nuo Karoliniškių, kai nuo Vingio ėmė ristis šturmo aidai... Tos eilutės buvo skirtos Alvydui Matulkai. Sodros Rokiškio skyriaus darbuotojai, pasirodo, ne šiaip sau sugalvojo panašų pranešimą, įskaudinusį M. Matulkienę. Iš tuometinės Socialinio aprūpinimo ministerijos pasakambinęs kažkoks valdininkas teiravosi, ar Matulkienė gauna padidintą pensiją. Kai sužinojo, kad tokia pensija mokama, pasiteiravo, ar tam sutvarkyti dokumentai. O dokumentų nebuvo. Juk ir taip viskas akivaizdu: žmogus staiga mirė, budėdamas prie Parlamento. Beje, iš tos pačios ministerijos tuoj po sausio įvykių irgi buvo telefono skambutis. Tuomet teirautasi, ar rokiškėnų didvyrio šeimai reikia kokios paramos, netgi priminta, kad tokio žmogaus artimaisiais reikia pasirūpinti... Vykdydami savo tiesioginių viršininkų parėdymą, rokiškėnai Sodros darbuotojai paprašė Lietuvos generalinės prokuratūros atsiųsti pažymą, patvirtinančią, kad Alvydas Matulka nukentėjęs dėl Sausio 13-osios okupantų agresijos. Gautas atsakymas šokiravo. Rašte iš Generalinės prokuratūros buvo teigiama, kad parengtinio tardymo metu baudžiamojoje byloje, remiantis teismo medicinos ekspertų išvadomis, nustatyta, jog pilietis A. Matulka mirė nuo ūmaus miokardo infarkto, nes prieš tai sirgo chroniška išemine liga. Žinoma, žiniasklaidai plačiai tuos kurioziškus dalykus paskelbus, apie kažkieno išgalvotą chronišką širdies ligą visuomenę informavus, klaida buvo ištaisyta, nutraukta pensija vėl pradėta mokėti. Betgi senutės Laisvės gynėjo motinos širdyje nuoskauda liko. Dar po kelerių metų Marijona Matulkienė iškeliavo amžinybėn. Visuomet, kai tiktai būnu Rokiškyje ir turiu daugiau laisvesnio laiko, vis užsuku į naująsias miesto kapines ir aplankau Alvydo Matulkos kapą. Miela, malonu širdžiai, kad kapas gražiai prižiūrimas, kad skendi gėlėse. O valstybinių švenčių, atmintinų datų progomis prie Laisvės gynėjo amžinojo poilsio vietos vyksta patriotiniai jaunimo sambūriai, gėles, vainikus padeda Rokiškio rajono vadovai, politinių partijų, judėjimų, nevyriausybinių organizacijų atstovai, atminimą pagerbia drauge su Alvydu važiavę į sostinę Parlamento gynėjai. Ne kartą čia teko matyti ir kitų Aukštaitijos regiono rajonų delegacijas. Kaskart prieš Sausio 13-ąją, kuri teisėtai vadinama Laisvės gynėjų diena, mane vis užplūsta tokie prisiminimai. Ir jų nei iš atminties, nei iš širdies išbraukti neįmanoma.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |