Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Politinės valios klodai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Sueina metai nuo 2009 metų sausio 16 dienos įvykių, kai prie Seimo rūmų susirinkusi kelių tūkstančių žmonių minia akmenimis apmėtė policijos pareigūnus ir daužė Seimo langus. Vandalizmo aktus sunku pateisinti, tačiau jei teisėsaugos pareigūnų būriai būtų laiku nukreipti prieš tuos, kurie nuskurdino šalį – oligarchų klanus ir juos remiančius korumpuotus politikus, tai riaušių nebūtų įvykę. Svarbu, kad būtų išmoktos tokių riaušių prevencijos pamokos. Jei skurdas Lietuvoje gilės, kažin ar ateityje tokių riaušių pavyks išvengti.

Minėjome ir Sausio 13-osios metines. Tada, 1991 metų sausį, tik žmonių ryžtas ginti atkurtos Lietuvos valstybės institucijas nulėmė mūsų valstybės likimą. Jei prie Lietuvos parlamento pastato būtų susirinkę tik keli šimtai žmonių, tai beveik neabejojama, kad sovietinės kariuomenės daliniai būtų užėmę ne tik Lietuvos radijo ir televizijos pastatus, bet ir šturmavę visų svarbiausių valstybinių institucijų pastatus. Tarptautinės teisės specialistas Dainius Žalimas nagrinėja ir šiandienio imperialistinio Kremliaus režimo keliamas grėsmes. Jis konkrečiai aiškinasi Rusijos specialiųjų tarnybų veiksmus Čečėnijoje ir mano, kad dabartinio Kremliaus režimo kursas yra žiauresnis nei prieš du dešimtmečius tuometinių SSSR vadovų pasirinkta taktika. Lietuvos generalinės prokuratūros pateikta išvada nustebino ir valstybės vadovus, ir visuomenę. Joje teigiama, kad Lietuva neturi pagrindo reikalauti vieno iš pagrindinių kruvinų Sausio 13-osios žudynių kaltininko generolo A. Uschopčiko, kaip Baltarusijos piliečio, ekstradicijos. Tokie Generalinės prokuratūros atstovų pareiškimai iliustruoja apie šioje institucijoje klestintį teisinį nihilizmą. Prokurorai nesugebėjo ištirti „Draugystės“, „Alytaus tekstilės“ ir kitų stambių aferų, vilkinama ir garsioji pedofilijos byla. Sugebama tik persekioti šimtus vaikus auginančių moterų, aiškinant, kad jos neva apgaulės būdu sugebėjo užsitikrinti sau dideles motinystės išmokas.

O štai su Kaunu susijusi paslaptinga istorija tęsiasi jau visus metus. Kauno rajone, Margavos kaime, visus praėjusius metus verslo magnatas R. Suslavičius ir jo partneriai vykdė nelegalias statybas. Dar nebaigtuose įrengti pastatuose jau pradėjo veikti nelegali plastikinių vamzdžių gamykla. 2009 metų spalio viduryje Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Statybos priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė E. Šniuolienė konstatavo, kad UAB „Pilainiai“ Margavos kaime vykdo nelegalias statybas, o bendrovė „Viacon Baltic Pipe“ šiuose statiniuose pradėjo nelegalią gamybą. Šios statybos buvo sustabdytos, tačiau jos tai atsinaujina, tai vėl stabdomos po teisėsaugos pareigūnų reidų. Paskutinį kartą pareigūnai čia lankėsi savaitės pradžioje ir vėl užfiksavo nelegalius statybos darbus. Gal visa ši veikla jau būtų seniai nutraukta, tačiau verslo magnatams talkina korumpuoti valdžios pareigūnai, ir tai gerokai apsunkina vietos gyventojų ir pilietinių judėjimų atstovų pastangas pažaboti šią neteisėtą veiklą.

Valstybės saugumo departamente laukiama permainų. Apie paskutinių kelerių metų VSD veiklą atskleidžiamos skandalingos detalės. Štai Lietuvoje ilgą laiką gyvenę čečėnai Gatajevai 2009 metų rudenį išvykę iš Lietuvos paprašė politinio prieglobsčio Suomijoje, kur juos neseniai suėmė. „Jie buvo persekiojami Lietuvoje, dėl to atvyko į Suomiją. Jie tikisi gauti politinį prieglobstį“, – teigia Suomijos žmogaus teisių gynimo komiteto vadovas T. Matinpuro. Gatajevus Lietuvoje persekiojo VSD pareigūnai. Čečėnų rašytojas V. Jelchojevas, irgi patyręs nuolatinį VSD pareigūnų „dėmesį“, pereitą rudenį išvyko į Prancūziją. Jis buvo nuolat sekamas, dėl to pašlijo jo sveikata.

Daugelio Lietuvos problemų ašis – įsigalėjusi oligarchija. Oligarchiniai klanai veikia piramidės principu: keli galingiausi klanai globoja mažiau įtakingus klanus, o pastarųjų lyderiai palaiko glaudžius ryšius su korumpuotais politikais ir pareigūnais. Vienas iš seniausių ir aršiausių oligarchinių klanų – EBSW klanas. Jo ištakos siekia 1989–1990 metus, o didelę įtaką jis įgijo nuo 1993 metų. „Dujotekana“ įtaką įgijo vėliau, po 2000 metų. Šio klano vadeivos ilgą laiką finansavo kai kurias partijas ir įtakingus politikus. Ir Kėdainių magnato V. Uspaskicho, ir Klaipėdos oligarchų A. Boso bei M. Gusiatino vadovaujamo klano ištakos siekia LDDP laikus, o po 2000 metų šis klanas jau įsigalėjo valdžios olimpe. Garsiojo „Rubicon“ klano galia pasireiškė po 2000 metų. EBSW klanas artimas Uspaskicho-Boso ir Gusiatino klanui, o „Dujotekanos“ klanas glaudžiai susijęs su „Rubiconu“. Kai kurios oligarchų grupuotės retai minimos, tačiau įtakingos. Vilniaus verslo magnato V. Gelašvilio vadovaujamas klanas egzistuoja jau daug metų. 2003 metų pabaigoje V. Gelašvilis buvo išvykęs į gimtąją Gruziją, tačiau jau 2006 metais grįžo į Lietuvą, nes M. Saakašvilio vyriausybės pareigūnai susidomėjo šešėline V. Gelašvilio veikla. Ir provincijoje veikia panašūs klanai. Garsaus oligarcho „Šlipso“ vadovaujamas Panevėžio klanas susijęs tiek su Uspaskicho ir jo bendrų vadovaujama grupuote, tiek su V. Gelašvilio klanu. Šis per savo įmones „Khartli“, „Prekybos namai V ir G“ ir kitas firmas valdo ne tik didmeninės prekybos įmones, statybos bendroves, degalines, bet ir privačias medicinos klinikas. Kai kurios oligarchų grupuotės jau suiro. 1997 metais gyventi į JAV išvyko su aukšto rango politikais artimais susijęs verslo magnatas R. Marcinkevičius ir artimiausi jo bendražygiai. R. Marcinkevičiaus vadovaujamo klano sėkmė ir buvo pagrįsta politiniais ryšiais. 1992 metų Seimo rinkimuose jis finansiškai rėmė LDDP, o 1993 metais daug pinigų paskyrė prezidento A. Brazausko rinkimų kampanijai. Paskutinio dešimtmečio Lietuvos istorija – tai oligarchinių kovų istorija. Jie įnirtingai kovojo dėl įtakos zonų ir susivienydavo, kai jų interesams kildavo bendros grėsmės. Vienus oligarchus palaikė atsakingi VSD pareigūnai ir prokurorai, kitus – įtakingi Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai ir korumpuoti policijos komisarai. O atsakinguose postuose esantys korumpuoti teisėjai buvo itin svarbi grandis, padėjusi oligarchams išvengti atsakomybės už jų veiksmus.

Paskutinių dviejų dešimtmečių Lietuvos istorija artimai siejasi su prof. V. Landsbergio vardu. V. Landsbergis visada simbolizavo tą, ko šiandien trūksta daugumai Lietuvos politinio elito susiduriant su Rusija ir Vakarais – savo šalies ir asmens vertės pojūčio, orumo ir lygaus tarp lygių jausmo. Būtent V. Landsbergio politinė valia ne kartą padėjo apginti mūsų valstybės interesus. Bandymai demonizuoti V. Landsbergį buvo ilgalaikė Rusijos žvalgybos, su Kremliumi susijusių abejotinos reputacijos tarptautinių klanų ir mūsų krašto komunistinės nomenklatūros ilgalaikė operacija. O tai, kad kadaise garsus Darbo partijos veikėjas, dabar minimas garsioje pedofilijos byloje verslininkas A. Ūsas padavė V. Landsbergį į teismą, ko gero, yra logiška tokio plauko veikėjų veiklos tąsa. Darbo partijoje ir nuo jos atskilusiose grupuotėse veikia daugybė profesionalių nusikaltėlių. Jie pradėjo savo veiklą dar sovietmečio pabaigoje, kaip įvairių kooperatyvų savininkai, ir greta oficialios veiklos užsiėmė ir šešėline veikla – reketuodavo kitų kooperatyvų savininkus, sukčiaudavo, o nepriklausomos valstybės egzistavimo pradžioje ėmėsi stambesnio šešėlinio verslo – organizavo stambias aferas, cigarečių ir spirito kontrabandą, vykdė tarptautines pinigų plovimo operacijas. Dalis iš jų dar sovietmečiu buvo užverbuoti KGB ir tapo šios tarnybos agentais. Įdomu pastebėti tai, kad įsitraukę į politinę veiklą, jie staiga užėmė aukštus postus, tapo aukšto rango ministerijų pareigūnais, įvairių valstybės žinybų vadovais ar jų patarėjais, apskričių administracijų darbuotojais. Tokių Darbo partijos „perliukų“ remiami, į valstybės tarnybą pateko net kadaise garsių gaujų vadeivos. Štai prieš keliolika metų pajūryje garsus kriminalinis lyderis, žinomas „Raudonikio“ ir „Karlsono“ pravardėmis, 2006 metais įsidarbino Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje, užėmė atsakingas pareigas. O 2009 metų vasarą „Raudonikis“ išvyko į Vilnių ir tapo Aplinkos ministerijos pareigūnu. Tad akivaizdžios kriminalinio pasaulio ir valdžios susiliejimo tendencijos.

Garsieji XX amžiaus prancūzų istorikai M. Blokas ir L. Febras pastebėjo, kad ekonominiai procesai turi didžiulę įtaką valstybių ir visuomenių raidai, o pernelyg glaudus ekonominių ir valdžios struktūrų susiliejimas yra grėsmingas. Valstybių raidai didelę reikšmę turi ir jų lyderių politinė valia. Ir dar viena itin svarbi aplinkybė – ar tose šalyse egzistuoja pilietinė visuomenė, ar tik jos užuomazgos. Šiandien pasaulyje vis labiau jaučiamas didžiųjų korporacijų diktatas. Kanadietis teisininkas J. Bakanas savo knygoje „Korporacija. Patologiškas pelno ir galios siekimas“ teigia, kad monopolinės tarptautinės korporacijos kelia grėsmę demokratijai, nulemia korupciją ir pilietinę stagnaciją. Tad korporacijų įtaka yra išbandymas ir Vakarų valstybėms, o ką jau kalbėti apie besivystančias oligarchines šalis. Būtent pilietinė visuomenė yra neparanki godžioms korporacijoms – joms kur kas patogiau veikti, kai egzistuoja klasinė visuomenė, kurią korporacijos gali valdyti. Apie oligarchinių struktūrų ir monopolinių korporacijų keliamą grėsmę Lietuvoje atvirai kalba teisininkas, Jungtinio demokratinio judėjimo vadovas K. Čilinskas, ekonomistas prof. R. Lazutka, filosofas prof. A. Bielskis, Seimo nariai A. Stancikienė, K. Uoka ir dar keli politikai. Daug kas priklauso nuo politinių lyderių ryžto, jų politinės valios. XX amžiaus antroje pusėje Prancūzijos valstybės raidai didelę įtaką turėjo ryžtinga prezidento Šarlio de Golio pozicija, o Vokietijai sunkiu šaliai metu itin reikšminga buvo jos tuometinio vadovo Konrado Adenauerio veikla. XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Lietuvai ir Čekijai didelę reikšmę turėjo ryžtinga šių šalių lyderių Vytauto Landsbergio ir Vaclavo Havelo veikla. Šiuo metu Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis ir Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis – bene ryžtingiausi pokomunistinių šalių vadovai, sugebėję atkurti tvarką ir susidoroti su oligarchais. Ir mūsų šalies raidą iš dalies nulems politinių lyderių valia: vykdydami ryžtingą politiką jie gali atkurti tvarką politinės ir ekonominės destrukcijos kamuojamoje šalyje. Tam turėtų pasitarnauti ir per paskutinius metus besiformuojantys pilietinės visuomenės židiniai.

© 2010 „XXI amžius“