2010 m. sausio 15 d.
Nr. 4
(1789)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kur  eini,  Lietuva?

Jau 20 metų, kai Lietuva ištrūko iš sovietinės imperijos gniaužtų ir tapo nepriklausoma valstybe. Kur  mes esame ir kur nuėjome demokratinio vystymosi keliu, galime pasakyti tik palyginę su kitomis buvusio sovietinio bloko šalimis. Baltijos šalys, 50 metų buvusios totalitarinio režimo sąlygose, palyginti su kitomis Rytų Europos valstybėmis, yra labiausiai pažeistos ne tik materialine, bet ir moraline prasme.  Nė vienas sovietams tarnavęs kolaborantas, jeigu jis nebuvo tiesioginis žudynių dalyvis, nėra nuteistas. Tarp mūsų vaikšto tie žmonės ir jų dvasioje išauklėti vaikaičiai, kurie skundė einančius į bažnyčią melstis mokytojus, lietuvius, kurie klausėsi „Amerikos balso“ radijo laidų. Tebevaikšto dar ir tie žmonės, dėl kurių tūkstančiai nekaltų lietuvių buvo ištremti į Sibirą, kolaborantai, kurie NKVD požemiuose tardė ir kankino sovietiniam režimui pasipriešinusius tautiečius. Valstybės tarnyboje dar dirba KGB rezervistai ir pilni neapykantos nepriklausomybei buvę kompartijos ir komjaunimo aktyvistai, netekę saldžios kolaboranto duonos.

Žlugus sovietinei imperijai, Rusijoje atgimsta imperinės jėgos. Šios jėgos siekia atkurti buvusią imperiją ir į ją įtraukti buvusias respublikas. Tam tikslui metami didžiuliai pinigai: finansuojamos brangiai kainuojančios radijo ir televizijos stotys, spaudos leidiniai, skelbiantys Rusijai naudingą informaciją, o teisingiau – dezinformaciją. Užsienio valstybėse kuriamos ne tik  turtingos priedangos organizacijos, bet steigiamos partijos ir judėjimai, palankūs Rusijos imperinei politikai. Kaip galvojate, kodėl prorusiški bankai Lietuvoje perka lietuviškos spaudos akcijas? Manoma, kad tai yra ne vien verslo reikalai, o politika. Sakoma: kas valdo informaciją, tas valdo ir situaciją. Jeigu tai tiesa, tai kas valdo „nepriklausomą“ spaudą Lietuvoje? Gal pinigai? Jei pinigai, tai iš kieno jie kišenės: borisovų, dujotekanų, gazpromų? Labai abejoju, kad jie gali būti iš demokrato Obamos aplinkos.

Prieš metus pradėjusi darbą Andriaus Kubiliaus vyriausybė pasiryžo vykdyti Lietuvoje reformas, riboti oligarchų valdžią. Kaip žinome, oligarchų, buvusios partinės nomenklatūros ir Rusijos ryšiai yra labai glaudūs. Štai tada ir prasidėjo žiniasklaidoje totalus puolimas prieš šią Vyriausybę. Atrodė, kad Vyriausybė sudaryta iš nepilnapročių ar piktavalių žmonių, kurie Lietuvai nori tik blogio. Nė vienas laikraštis ar televizijos laida nepateikė Vyriausybės argumentų, kodėl ji priversta taip elgtis, girdėjosi tik nekonstruktyvi kritika. Taip žmonės buvo nuteikinėjami prieš naująją Vyriausybę. Šiame kritikų chore vieningai susiliejo pralaimėjusių rinkimus į Seimą opozicijos ir prorusiškų jėgų balsai. Šio choro balsų sukurstyti žmonės 2009 m. sausio 16 dieną buvo išvesti prie Seimo į mitingą, panašų į 1990 metų „Jedinstvos“ mitingą – jame matėsi tie patys organizatoriai, girdėjosi tie patys grasinimai, tie patys rusiški keiksmai.

Dalia Grybauskaitė, dar dirbdama  eurokomisare, matė prasidedantį pasaulio ekonomikos nuosmukį ir ne kartą perspėjo tuometinį Lietuvos premjerą G. Kirkilą apie būtinybę mažinti Lietuvos biudžeto išlaidas. Premjeras neklausė, pavadino tuos įspėjimus politikavimu. Tuometinis opozicijos lyderis A. Kubilius, matydamas prasidedantį nuosmukį ir Lietuvoje, prašė premjerą sumažinti biudžeto išlaidas, nemokėti milijoninių premijų, atsisakyti nebūtinų statybų ir pirkimų, taupyti lėšas artėjančiai krizei. Iš A. Kubiliaus pareiškimų buvo tik šaipomasi ir išlaidaujama toliau. Tikrąją padėtį Lietuvos finansuose A. Kubiliaus vyriausybė pamatė tik atėjusi į valdžią. Pasirodė, kad visos ministerijos buvo prasiskolinusios – žiojėjo 5 milijardų biudžeto skolos duobė. Kad valstybė nebankrutuotų, reikėjo skubiai keisti mokesčių politiką, nes valstybės biudžeto pajamos yra dirbančių žmonių ir įmonių mokami mokesčiai. Jei to Vyriausybė nebūtų padariusi, būtų vėlavęs arba sustojęs pensijų, socialinių išmokų ir biudžetinių organizacijų darbuotojų algų mokėjimas.

Kas netingėjo, visi pasidarė  ekonomikos „žinovais“ ir kritikavo Vyriausybę, liepė nekelti mokesčių ir skatinti verslą, kaip tai darė turtingos valstybės JAV, Vokietija, Anglija. Turtinga JAV vyriausybė verslo atgaivinimui skyrė ne šimtus milijardų, o trilijonus dolerių. A. Kubiliaus vyriausybė galėjo padaryti tą patį, bet vietoj trilijonų buvo milijardinės skolos.

Niekas kitas nesumokės Lietuvos skolų, tik mes patys – kartu, solidariai. O verslą reikia skatinti, bet jei nėra tam lėšų, tai nors verslą skatinančiais įstatymais. Verslas valstybei duos naudą tik po kurio laiko, o pensijas ir algas žmonėms reikia mokėti dabar, nevėluojant, nes dauguma jų gyvena nuo pensijos iki pensijos, nuo algos iki algos.

Šis ekonominis nuosmukis yra patogus momentas opozicijai ir prorusiškoms jėgoms kritikuoti Vyriausybę, kelti žmonių protuose sumaištį. Tik tokioje terpėje atgimsta imperinių jėgų inspiruojami įvairūs „frontai“, įvairių šatrijų vadovaujamos partijos.

Pasižiūrėkime į kaimynus latvius. Latvijos sostinė Ryga po savivaldos rinkimų atiteko prorusiškoms jėgoms – interfrontininkams, kurie 1991 metais aktyviai priešinosi Latvijos atsiskyrimui iš TSRS. Sveiku protu sunku suvokti, kaip Latvijos sostinės meru galima išrinkti žmogų, kuris viešai tvirtina, esą 1940-aisiais metais Latvijos niekas neokupavo ir neaneksavo. Meras taip pat tvirtina, kad tikrasis Rygos partneris yra ne Vilnius ir Talinas, kurie, pasak jo, yra atsilikę provincijos kaimai, o didingoji Maskva.

Panašūs dalykai jau vyksta ir Lietuvoje. Vienas iš rajono  partijos skyriaus pirmininkų jau viešai gali pasakyti, kad Lietuvoje jokio partizaninio pasipriešinimo sovietų okupantams nebuvo, o buvo tik banditai. Vadinasi, šis žmogus turi ir būrelį bendraminčių, kurie jį palaiko ir renka jį pirmininku. Kyla klausimas – kam jie tarnauja?

Štai kokio įvertinimo sulaukė dvidešimtais Lietuvos nepriklausomybės metais už Lietuvos laisvę žuvę 20 tūkstančių partizanų. Ar tai ne lietuviškos demokratijos grimasos? Regis, taip pat samprotauja ir Putinas su Lukošenka neatiduodami Lietuvos teisėsaugai Sausio 13-osios perversmininkų ir žudikų.

Taigi, Sausio 13-oji vis dar tęsiasi, tik pasikeitė fronto linija. 1991-aisiais nepriklausomybės priešai buvo sovietų tankuose, o dabar jie vaikšto šalia mūsų.      

Dangirdas  Lingys

Klaipėdos rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija