|
Buvome, esame, išlikime
Nuo to laiko, kai pirmą kartą Europos istorijos puslapiuose buvo paminėtas Lietuvos vardas, praėjo tūkstantis metų. Savo istorijoje patyrėme visko nuopuolių ir pakilimų, bet svarbiausia išlikome. Išlikome todėl, kad turėjome aukso raidėmis į Lietuvos istoriją įsirašiusius Mindaugą, Gediminą, Vytautą, sukilėlių vadą Antaną Sierakauską, patriarchą Joną Basanavičių, vyskupą Vincentą Borisevičių, prezidentą Joną Žemaitį-Vytautą, profesorių Vytautą Landsbergį ir laisvę mylinčius piliečius. Išlikome ir dėl to, kad mūsų senoliai ir močiutės, skiepydami tėvynės meilę, pasakodavo legendą apie Gedimino sapną, sekdavo pasaką apie Eglę, žalčių karalienę. Mylėjome tėvynę ir dėl to, kad dar carinės priespaudos metais ar prieškario Lietuvoje mokytojas mokiniams mokėjo pasakyti, kad Lietuva pati gražiausia ir brangiausia šalis pasaulyje. Sulaukėme tūkstanties metų ir dėl to, kad ne tik valdovų, bet ir eilinių piliečių kartos gyveno suvokdamos, kad tautos egzistencijos pagrindas valstybingumas.
Tautinis orumas, pagarba savo istorijai, valstybei ir pilietinė visuomenė yra būtinos sąlygos valstybingumui išsaugoti. Mąstant apie šių dienų Lietuvos valstybę daug kas mums visems turėtų kelti nerimą. Kad būtų aiškiau ir vaizdžiau, pažvelkime į vieną kitą nūdienos negerumą iš šalies. Štai parduotuvių lentynose puikuojasi Tarybinė duona ir dešra: nei piliečius tai žemina, nei valdžiai užkliūva. Pabandykime įsivaizduoti, kad kokioje Rusijos parduotuvėje pasirodytų duona ar dešra, ant kurios puikuojasi pavadinimas Fašistinė. Valdžios įsikišimo nereikėtų. Pirmas parduotuvėn įėjęs nusigėręs ruselis vitrinas išdaužytų, pardavėją tuo pačiu dešros pavadinimu pavadinęs prie sienos pastatytų. Gal tuomet ir Lietuvos švietimo ir kultūros ministrai pasimokytų, kaip reikia ginti tautinį ir valstybinį orumą. Kitas pavyzdys galėtų būti mūsų okupaciją tebešlovinančios sovietinės statulos sostinėje, ant Žaliojo tilto. Gerai bent tas, kad šių statulų nebegalėjo matyti per šį tiltą į Tuskulėnų duobes vežami šimtai Lukiškėse nužudytų Lietuvos laisvės gynėjų. Jeigu tiltas su panašiomis baidyklėmis atsirastų Jeruzalėje, tai per jį žydo net su šautuvu nepervarytum, o jis pats ir savo asilo per jį nevestų. Tačiau Lietuvos valdininkai, kuriantys valstybės ideologijos ir kultūros strategiją, nusprendė, kad statulos prisidės prie pilietinio ir patriotinio ugdymo, todėl įrašė jas į saugotinų kultūrinių vertybių sąrašą. Kai Irake amerikiečiai ar Džihado kovotojai provokaciniais tikslais sušaudė Koraną, į gatves išėjo tūkstančiai pasipiktinusių studentų. Ar daug studentų išeitų į gatves, jeigu Lietuvoje kas sušaudytų Mažvydo Katekizmą? Kažin kiek tų pasipiktinusių atsirastų, jei kas Aušros vartus nuverstų. Žinoma, ne visi jauni žmonės tokie abejingi yra ir patriotiškai nusiteikusio jaunimo, bet nemažai ir humanitarinius mokslus studijuojančiai studentijos daliai tokie žurnalai kaip Cosmopolitan ar Gyvenimo būdas yra brangesni už Mažvydo Katekizmą.
Dar senovės graikai sakydavo, kad tautos, negerbiančios savo istorijos, savo laisvės gynėjų, kankinių, yra nieko vertos, todėl pasmerktos išnykti. Jeigu jau prižiūrime ir blizginame Lietuvos miestuose reprezentacines vietas užimančias rusų karių kapines, tai turėtume pareikalauti, kad ir Rusijoje būtų sutvarkytos mūsų tremtinių kapinės arba jų kaulai sugrąžinti į Tėvynę. Nedaug kas galėjo tikėti, kad ir dvidešimtais laisvės metais sostinės Lukiškių aikštėje nedegs amžinoji ugnis nežinomam kariui, kad nebus pastatyti paminklai Lietuvos partizanams. Šios ir kitos čia nepaminėtos blogybės verčia rimtai susimąstyti dėl Lietuvos ateities. Todėl, norėdami sulaukti antro tūkstantmečio, privalome atsigręžti į praeitį, pasisemti iš jos patirties, susigrąžinti tautinį orumą. Ne visi dar gyvename apsiribodami vien tik savo buitinių poreikių tenkinimu. Tie, kurie niūriausios okupacijos metais nepraradome istorinės atminties, tie, kurie savo mintimis ir darbais įsiliejame į amžinybę, suvokiame, kad Lietuvos valstybė neatsirado mūsų gimimo dieną ir nesibaigs mūsų mirties valandą. Tikėkime, kad visų tėvynę mylėjusių, negrįžusių iš tremčių, partizanų ar Sausio 13-ąją žuvusiųjų kraujas prikels Lietuvą naujam gyvenimui ir mūsų ainiai švęs valstybės dutūkstantąjį gimtadienį.
Stanislovas Burba
Kretingos rajonas
© 2010 XXI amžius
|