|
Jubiliejinių metų kaleidoskopas
(Nuo riaušių iki Nacionalinio susitarimo)
Darius Vilimas
Praėjusieji, 2009-ieji, pradėti spalvingais fejerverkais sostinėje, pasibaigė tyliai. Kad ir ką sakytum, praėję metai vis dėlto buvo iššskirtiniai, jubiliejiniai: Lietuva šventė savo vardo paminėjimo tūkstantmetį, Vilnius vaizdavosi esąs Europos kultūros sostinė, o metus baigė ieškodamas ten išgaravusių milijonų litų.
Žinoma, malonu pajusti savo šalies ar jos sostinės išskirtinumą. Tačiau į orą iššautas milijonas eurų arba po kelis šimtus tūkstančių litų kainavę gelžgaliai, įžūliai pavadinti meno kūriniais, Vilniui kultūros tikrai nepridėjo. Tokių paradinių renginių dirbtinumas ypač rėžė akį nušiurusių sostinės bažnyčių fone. Ar nebuvo prasmingiau palopyti ar padažyti architektūros paminklus, užuot milžiniškas lėšas švaisčius keistiems ir nesuprantamiems renginiams?
Tiesa, Valdovų rūmus šiemet atstatėme. Kol ginčijamasi, ar dera klasicistinė Arkikatedra prie renesansinės Žemutinės pilies, kol kas turime tik sienas, pastatytas naudojant šiuolaikines technologijas. Pilies lankytojams rodomos pustuštės rūmų salės su keliomis gražiomis koklinėmis krosnimis. Sakoma, kad jos labai panašios į tokio tipo krosnis, esančias Krokuvos Vavelio Karalių pilyje. Bet ar verta piktintis juk su lenkais ilgai turėjome bendrą karalių ir didįjį kunigaikštį? Iki pilno rūmų interjero įrengimo dar ilgai laukti ir niekas nežino, kiek tai mums kainuos.
Jubiliejiniai metai ne tik tūkstantiniai Lietuvos istorijoje. Jais užbaigiamas ir antrasis atkurtos Lietuvos Respublikos dešimtmetis. Kovo mėnesį mūsų valstybei sukaks 20 metų. Šią apvalią datą ji pasitinka krečiama ekonominių sunkumų ir nežinios dėl savo piliečių ateities. Prieš metus nuūžusios riaušės sudrebino apsnūdusį ir arogantišką mūsų valstybės elitą. Valdžia pavaišino protestuotojus ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis, o isteriškesni parlamentarai netgi kelių šimtų jaunuolių minioje įžiūrėjo rusakalbius smogikus, neva atsiųstus iš Latvijos ir Estijos. Deja, jiems teko nusivilti paaiškėjo, kad keletą valandų įnirtingai akmenis ir sniego gniūžtes į Seimo langus ir į policininkus bei karius mėtė vietiniai alaus prigėrę moksleiviai ir studentai. Visi suimtieji pasirodė besantys Lietuvos piliečiai.
Kadangi tai teko matyti iš arti, galime patvirtinti, kad nors langų daužytojų buvo tik nedidelė minios dalis, kiekvieną jų išdaužtą parlamento langą minia palydėdavo audringais plojimais. Žmonės buvo langadaužių pusėje.
Kas kaltas? Pikti Fronto provokatoriai ar pasipūtusi vyriausybė? O gal artistiškasis Seimo pirmininkas, neišdrįsęs išeiti prieš protestuotojų minią? Ar vieną ministrą pavadavusi ministrė, davusi įsakymą šaudyti į minią? O gal žurnalistė, neramumų rytą TV ekranuose nurodžiusi, kur galima pasirinkti akmenų? Ar policija, įtartinai vangiai reagavusi į neramumų pradžią? O gal Seimas, pasiūlęs mokesčių reformą, išgąsdinusią smulkius verslininkus?
Į tai atsakys istorija. Bet net ir čia Seimo klerkai pasielgė negarbingai po riaušių pastato suniokojimą įvertinę dviem milijonais litų, jie išmuštų langų kainą padidino dešimt kartų. Negražu, ponuliai. Pikti vilniečiai, skirtingai nuo Rygos ar Talino, nedaužė ir neplėšė prabangių rūbų ar alkoholio parduotuvių, o akimirksniu išpirko šalia buvusioje Maximos parduotuvėje visus buvusius kiaušinius ir pavaišino jais įsismarkavusius tvarkos saugotojus. Juokinga? Graudu?
Valdžia padarė išvadas. Seimo vadovas pakeistas patyrusia politike, mokančia liūdna veido išraiška postringauti apie kraštą užklupusias negandas. Po ilgų debatų ir ginčų, sukandę dantis ir kikendami, seimūnai savo kanceliarines išlaidas susimažino (o siaube!) maždaug tūkstančiu litų. Kas, kad net ir po šitokio sumažinimo benzinui ir popieriui jie gali išleisti maždaug po 2000 litų per mėnesį. Juk tokią popierinę algą Lietuvoje gauna ne kiekvienas pilietis net ir su aukštuoju išsilavinimu. Ar tai gali suprasti mūsų deputatai-dainorėliai, partinių mokyklų absolventai ar aspirantai-fizikai? Vargu.
Neramumams pasiruošta. Svarbiausiu atsaku protestuotojams taps neseniai nupirkta vandens patranka. O tai yra gana svarus argumentas juk čia ne Graikija! Išmaudytas sausio mėnesį gali ir kojas pakratyti. Pakeista ir mitingų rengimo vieta dabar pensininkai ar kokie mokytojai priversti rinktis prie buvusių Sporto rūmų griuvėsių, o jų akcijų metu Seimo ir Vyriausybės prieigas užtveria gausybė policininkų. Dažnai jų būna net daugiau nei mitinguotojų.
Tačiau pagrindine propagandine Vyriausybės antimi tapo reklamuotas Nacionalinis susitarimas. Apie jį kalbėta kaip apie stebuklingą vaistą, išgelbėsiantį šalį nuo socialinių neramumų, bet ilgai lauktas rezultatas subliuško kaip muilo burbulas. Jei darbdaviai ir sutiko su vyriausybės pasiūlymais, išsiderėję sau beveik drakoniškas teises dirbančiųjų atžvilgiu, tai dalis profsąjungų tokį susitarimą pasirašyti atsisakė. O ir su pasirašiusiomis išėjo didelė gėda pasirodo, lojaliausiomis tokiems susitarimams buvo tos profsąjungos, kurios maitinasi milijoninėmis valdžios dotacijomis. Anekdotas vyriausybė tariasi dėl taikos su tais, kuriuos pati išlaiko...
Ir dar reikėtų paklausti kas kaltas, kad krizė mums smogė skaudžiausiai, o sunkmečio baloje murkdomės, dar nesugebėję užčiuopti tos duobės dugno?
Publika šioje vietoje pasidalina į dvi nesutaikomas ginčininkų dalis. Vieni nesustodami keikia prieš tai valdžiusius socialdemokratus, kiti lygiai taip pat burnoja prieš juos pakeitusius konservatorius/krikščionis demokratus. Aistros kyla, garsėja balsai, kol pagaliau viskas baigiasi paprasčiausiu plūdimusi, o visi lieka įsitikinę savo teisumu.
Švogerių krašte, vadinamame Lietuva, sunku išlikti objektyviu. Bet pabandykime tai padaryti. Juk ne paslaptis, kad kairiųjų vyriausybė, baigdama savo dienas, karštligiškai iššvaistė visus pinigus, kurie dar buvo likę jos dispozicijoje. Suprantama, teko vykdyti duotus populistinius sprendimus pakelti pensijas ir pašalpas. Prisiminkime, kad tokius jų sprendimus (faktiškai beprotiškus artėjančios krizės akivaizdoje) parėmė ir tuometinė opozicija, dabar atėjusi į valdžią. Bet tie jau išeinantys žmonės taip pat nepasibodėjo sau išsimokėti tiesiog nepadorias premijas ir išeitines pašalpas. Manote, tai tik buvusiųjų yda? Pomėgis mokėtis priedus ir visokias neužtarnautas premijas yra visų valdžių savybė.
Suprantama, patogiausia būtų visus šunis sukarti ant vieno pypkoriaus, iki paskutinės akimirkos tvirtinusio, kad jokios krizės Lietuvoje nėra ir nebus. Bet jei tas žmogus tikrai būtų mažiau pūtęs dūmų mums ir sau į akis, jis tikrai būtų pastebėjęs, kad, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto burbulas JAV (pasaulio ekonomikos ir finansų centre) sprogo dar 2006 m. viduryje. Visai nereikia būti ekonomistu, kad suvoktum, jog tokio sprogimo aidas kažkada ateis ir iki Lietuvos... Ir kad reikia ne švaistyti rezervus, o kaupti juodai dienai, kaip tai padarė estai.
Naujoji valdžia irgi pridarė kvailysčių. Jei pypkorius vis tvirtino, kad viskas gerai, jį pakeitęs rūstaus veido savininkas metėsi į kitą kraštutinumą ėmė pasakoti, kad krizė tik prasideda ir viskas bus tik blogiau. Gąsdinimas virto beveik isterija. Ne visų nervai atlaikė!
Turbūt fizikų niekas nemokė psichologijos, tačiau joks išmintingas politikas taip neguostų tautos. Gal jo norai ir patys geriausi, tačiau akivaizdu, kad žmogus nemoka, o kartais net ir nenori paaiškinti savo elgesio motyvų. Štai naktinė mokesčių reforma, deklaruota kaip kova su išaugusiu finansų deficitu ir noru užlopyti piniginę skylę, davė atvirkštinį rezultatą. Po metų matome ne užlopytas, o padvigubėjusias skyles. Žmonės, supratę, kad iš jų norima nudirti paskutinį kailį, ne tik protestavo, bet dažnai pasirinkdavo kitokią protesto formą emigraciją. Valdžiai gal ir lengviau juk taip ne tik nuleidžiamas pykčio garas, bet ir sumažėja nedarbas. Lietuvai, kažkada turėjusiai 3,5 milijono gyventojų, turinčiai neigiamą gimstamumo koeficientą, dar turėti ir pusę milijono emigrantų daugoka! Šalis išsivaikšto, o valdžia kuria fantastinius planus, kad po 2050 metais Lietuvoje gyvens 4 milijonai gyventojų. Gal tiek ir gyvens, bet kiek iš jų bus lietuvių?
Tokie patys nevykę pasirodė ir kiti valdžios bandymai papildyti valstybės iždą. Ir vėl praleisti keli svarbūs psichologiniai motyvai. Tai vadinamoji Šengeno erdvė. Pamatę, kad Lenkijoje viskas beveik dvigubai pigiau, lietuviai joje per pusmetį paliko beveik milijardą litų ir taip netgi truputį padėjo mūsų kaimynams sušvelninti krizės poveikį. Taip atsitiko ir pabranginus degalus pravažiuojantys sunkvežimių vairuotojai paprasčiausiai nustojo čia piltis benziną, o lietuviai, gyvenantys pasieniuose, ėmė važinėti benzino pas kaimynus.
Sunkmetis visos šalies problema. Tačiau jei jau visiems sunku, tai turčiai turėtų būti solidaresni su piliečiais. Diržus visi turime veržtis vienodai. Dabar to nėra. Kova su biurokratija virto kova su vėjo malūnais. Tam sukurta komisija pasirodė besanti bejėgė metų pabaigoje paaiškėjo, kad valdininkų tik padaugėjo. Tai kam reikalingos tokios komisijos? Arba visuotinis algų ir pensijų mažinimas kam siutinti žmones, nurėžiant ir taip menką pragyvenimo šaltinį? Juk dar nėra nei progresinių mokesčių, nei prabangaus turto mokesčio. Juos žadama įvesti 2011 metais. Duodama laiko turčiams perrašyti savo turtą giminaičiams, kad reikėtų mokėti mažiau? Juk ta pati pagarsėjusi humoro laidų devalveckienė vien regioniniuose parkuose turi šešis sklypus...
Būta pernai ir gražių dalykų. Ir ne tik akiai ir ausiai malonių, kaip Pasaulio lietuvių dainų šventė. Savo trumpą gyvenimą baigė ir Leo.LT darinys, kai kurių ekonomistų vadintas didžiausia paskutiniųjų metų Lietuvos ekonomine afera. Tiesa, kaltininkų nėra, o krautuvininkai gaus kelių šimtų milijonų litų kompensaciją. Bet neaišku ir su atominės elektrinės ateitimi. Džiaugėmės, kad elektra išjungus Ignaliną nedingo, o pabrango tik trečdaliu, ne tris kartus, kaip kai kurie žadėjo. Apsukrūs kaimynai jau pradeda statyti savo AE Lietuvos pašonėje. Mūsiškiai tik planuoja, kada pradės tai daryti.
Ir kol vyriausybės vadovas guodžia save ir kitus, kad krizė jau baigiasi, rimtesni analitikai įspėja, kad ji dar tik įsibėgėja. Laukia dar vienas kainų šuolis, susijęs su pabrangusia elektra. Kuo į tai atsakys valdžia, įspėti nesunku. Kaip liūdnai juokaujama, ji moka tik du aritmetinius veiksmus atimti ir padalinti.
Ar dar ilgai tylės žmonės? Krausis lagaminus kelionei svetur ar daužys Seimo langus? O gal sukandę dantis kentės toliau? Vėl augs savižudybių statistika?
Yra žmonių, kurie kiekviename proteste mato užsienio priešų ranką. Bet ar jie nesusimąsto, kad prie tos žmonių nevilties yra prisidėję ir jie patys pikti, arogantiški ir bejausmiai, užsidarę savo valdžios rūmuose čia ar kokiame nors Briuselyje? Ir kad jų, valdžiažmogių, politinis aklumas didina piktų žmonių skaičių, kartu tikrai džiugindamas mūsų nedraugus? Ir ar žino tokios nacionalinės vertybės, kad gyvenimas Lietuvoje neapsiriboja vien sočia renta, tūkstantinėmis algomis, išlaidomis pieštukams ar benzinui?..
Sako, sotus alkano neatjaučia. Bet kas būtų, jei tie, tarkime, beveik 300 000 bedarbių viena kolona praeitų prospektu tarp Seimo ir Vyriausybės? Nereikėtų daužyti langų užtektų tik to, kad šitiek žmonių drausmingai, tyliai ateitų pas valdžią ir parodytų, kad su ja nesutinka.
Ką atsakytų mūsų valdžia? Apšauktų juos visus užsienio šnipais? Visus išvaikytų? Ar užtektų visiems kulkų ir vandens? Ar išdrįstų taip pasielgti?
© 2010 XXI amžius
|