Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Nuomonės
Proza

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Mylėjom ir tebemylim laisvę ir Lietuvą“

Dr. Aldona Kačerauskienė

Kalba Kovo 11-osios signataras Algirdas Patackas Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotraukos

Sausio 12-ąją LR Seimo Kovo 11-osios salė buvo pilnutėlė Lietuvos laisvės gynėjų, prieš 19 metų palikusių jaukius namus, mažus vaikus, jaunas žmonas, senus tėvus ir atėjusių savo kūnais pridengti trapų nepriklausomybės daigą. Dabar jie atskubėjo į konferenciją „Parlamento gynyba 1991 metais“, surengtą Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų sąjungos.

Laimindamas konferenciją Garbės savanoris, dim. plk. mons. Alfonsas Svarinskas visus kvietė atgailauti ir atsigręžti į Dievą. Sugiedojus LR himną, tylos minute buvo pagerbtas žuvusių Lietuvos laisvės gynėjų atminimas, sveikinimo žodį tarė Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Toliau kalbėję parlamento gynėjai, atsakė į daugybę visuomenei aktualių klausimų.

Sąžinės balsas

„Laimingas tas, kuris savy sutramdė žvėrį, iškirtęs gūdų mišką savo sieloj!“ Šį įsimintiną filosofo Henry David Thoreau (1817–1862) posakį galime pritaikyti sau ir kitiems. Kai kartais pakankamai subrendęs žmogus savo susijaukusių minčių tankmėje pastebi besiveržiantį neigiamų emocijų žvėrį, jis jam neleidžia nė uodegos pro laisvės duris iškišti. Juk jei įsisiautėjęs ištrūktų, kiek eibių pridarytų.   

Jubiliejinių metų kaleidoskopas

(Nuo riaušių iki Nacionalinio susitarimo)

Darius Vilimas

Praėjusieji, 2009-ieji, pradėti spalvingais fejerverkais sostinėje, pasibaigė tyliai. Kad ir ką sakytum, praėję metai vis dėlto buvo iššskirtiniai, jubiliejiniai: Lietuva šventė savo vardo paminėjimo tūkstantmetį, Vilnius vaizdavosi esąs Europos kultūros sostinė, o metus baigė ieškodamas ten „išgaravusių“ milijonų litų.

Žinoma, malonu pajusti savo šalies ar jos sostinės išskirtinumą. Tačiau į orą iššautas milijonas eurų arba po kelis šimtus tūkstančių litų kainavę gelžgaliai, įžūliai pavadinti meno kūriniais, Vilniui kultūros tikrai nepridėjo. Tokių paradinių renginių dirbtinumas ypač rėžė akį nušiurusių sostinės bažnyčių fone. Ar nebuvo prasmingiau palopyti ar padažyti architektūros paminklus, užuot milžiniškas lėšas švaisčius keistiems ir nesuprantamiems renginiams?

Krašto apsaugos savanoriai – 1990-aisiais  ir dabar

Algirdas Patackas,

signataras parlamento gynėjas, Garbės savanoris  

Mažai tautai, negalinčiai sutelkti gausių karinių pajėgų (KP), savanoriškumo principas (SP) yra labai svarbus motyvacinis ginklas. Atsisakyti jo arba jį sumenkinti yra strateginė ir ideologinė klaida. Lietuvos istorijoje daugumos laimėtų kovų sėkmę lėmė ne reguliarioji kariuomenė, bet savanoriai. Daugelyje sukilimų – nuo LDK žlugimo iki 1918–1923 kovų už nepriklausomybę esminį vaidmenį atliko savanoriai, jau nekalbant apie partizaninių pokario kovų epopėją, intensyviausią Europos istorijoje karą po karo. O jei bandytume prisiminti, kada mūšį laimėjo reguliarioji kariuomenė, tektų grįžti vos ne iki Oršos kautynių. Akivaizdus pavyzdys – 1990-ieji. Be savanorių, nebūtų apginta ir sukurta Nepriklausoma Lietuva, padėti pagrindai modernioms KP.