|
Originali pavardė nėra tapatybės požymis
Originalo kalbos teorijos šalininkai teigia, kad pavardė yra vienintelis žmogaus tapatybės požymis. Toks pavardės prilyginimas prekės ženklui skambėjo ir iš premjero bei teisingumo ministro lūpų ir klaidino Lietuvos žmones. Tarsi žmogus nebeturėtų kitų, daug svarbesnių požymių: pirštų atspaudų, išvaizdos bei ypatingų kūno žymių, kraujo grupės, DNR, rašysenos.
Vardas ir pavardė yra sąlyginiai dalykai. Pasitaiko ir atsitiktinai sutampančių ir vardų, ir pavardžių. Mano gimtajame kaime gyveno dvi moterys, turinčios tokį pat vardą, pavardę ir net tėvavardį (sovietmečiu), todėl laiškininkai dažnai supainiodavo laiškų ir įvairių dokumentų siuntimo adresus. Joms tekdavo aiškintis, kuriai skirtas laiškas. Taigi vienas iš pagrindinių žmogaus tapatybės požymių nėra vardas ir pavardė.
Grįžkime į tuos tolimus praeities laikus, siekiančius Viduramžius, kai įvairiose šalyse žmonės turėjo tik vardus, nes pavardžių tiesiog dar nebuvo. Vėliau pavardės buvo daromos iš tėvų vardų (Lauraitis, Petronis, Jonutis lietuviškų, o kitose kalbose Johanson, Johnson (tariama Džonson), Peterso(e)n, Laurensen ir kt.), gyvenamosios vietos pavadinimų (Erazmas Roterdamietis, Tomas Akvinietis), amato rūšies (Račius, Kubilius, Skardžius ir kt.), pravardžių (Dirda, Dinda, Šeškus, Vilkaitis ir kiti) arba gyvūnų pavadinimų (Šarkis, Meška, Vilkas, Šernas, Lapė, Briedis, Tauras ir kt.).
Senaisiais laikais lotyniškas arba graikiškas vardas buvo pritaikomas prie kiekvienos kalbos, ir tai natūralu. Paimkime patį populiariausią vardą Lietuvoje Jonas ir pažiūrėkime jo tradiciją kitose kalbose: Latvijoje Janis, Skandinavijos šalyse Johan (pavardė Johanson, kilusi iš tėvo vardo), Johanes Vokietijoje, slavų šalyse Ivan (rusai ir balkanų slavai) arba Jan (Lenkija, Čekija), angliakalbėse šalyse John (tariama Džon, o pavardė Džonsonas (Johnson), ispaniškai Chuan, prancūziškai Jean (tariama Žan). Taip yra ir su Petru, Juliumi, Jurgiu, Rapolu, Antanu bei kitais lotyniškais ar graikiškais vardais, kurie paplito Europoje ir pasaulyje. Kalbose, kurios turi linksniavimo tradiciją, šie vardai yra linksniuojami.
Koks gudragalvis galėtų pasakyti, kuris vardas originalus, o kuris ne, kai kiekvienoje šalyje jis priklauso nuo kalbos?! Nebent kalbos dalykus prastai išmanantis galėtų taip teigti. Taigi ir iš tų kelių menkų pavyzdžių aišku, kad vardas nuo seno buvo taikomas prie kalbos ir kalbinės aplinkos. Todėl suprasti tokį labai paprastą dalyką nereikia nei didelio mokslo, nei kažkokių išskirtinių kalbotyros žinių.
Kai kurie mūsų kalbos mokovai vis dar teigia, kad rašant kitakalbio vardą ir pavardę reikia vadovautis originalo forma. O kas ta originalo forma? Juk dažniausiai ji imama iš pasaulinės spaudos tekstų ir būna angliška, jei tai yra spauda.
Rašant kitataučio pavardę, lietuviams siūloma originalo forma, kurios reikalaujama nelinksniuoti, nei lietuviškai užrašyti, tik niekas nesusimąsto, kad labai dažnai tokios pavardės neįmanoma perskaityti ir atpažinti, kai skiriasi kitų kalbų garsų tarimas.
Latviai ir net baltarusiai tokį pat klausimą išsprendė labai paprastai kitakalbių vardus bei pavardes rašo savo valstybine kalba. Tie kitakalbių vardai ir pavardės įrašytos jų vartojama kalba. Kodėl ir mūsų valstybės žiniasklaidos priemonės taip nesielgia, jei norime išlaikyti valstybinės lietuvių kalbos vartojimo vientisumą bei siekti, kad lietuvių kalba išliktų nacionaline vertybe?! Juolab kad Europos Sąjungos institucijose ji yra laikoma lygiaverte kalba tarp kitų Europos kalbų. Kalbos dalykų ES institucijos bei Europos žmogaus teisių teismas visiškai nereguliuoja ir nenurodinėja ES valstybėms, kaip elgtis, nors kai kurie Lietuvos valdininkai yra linkę teigti priešingai ir slėpti nuo visuomenės faktus dėl kitataučių pavardžių rašybos ginčų sprendimo ES institucijose. Tokiu būdu siekiama įteisinti niekinę teoriją ir padarytas klaidas leidžiant Visuotinę lietuvių enciklopediją, kuri sudaryta tik pagal jos sudarytojams suprantamą sistemą, net nebevartojant vien lietuviško raidyno. Žmonių nuomonės šiais klausimais visai nepaisoma, lyg enciklopedijos ir kiti informaciniai leidiniai būtų skirti ne Lietuvos žmonėms, o kažkokiems neaiškiems tarptautiniams vartotojams.
Pranciška Regina Liubertaitė
Vilnius
© 2010 XXI amžius
|