|
POTVYNIS, arba Pirmasis Antano Baranausko eilėraštis
Vyskupo Antano Baranausko jubiliejus
Sausio 17-ą sukako 175-eri metai nuo Antano Baranausko, vyskupo, poeto, mokslininko gimimo. Šis gabus, talentingas, užsispyręs žmogus nuėjo sudėtingą gyvenimo kelią. Šiandien vieniems Antanas Baranauskas žinomas kaip poemos Anykščių šilelis autorius, kitiems kaip iškilus dvasininkas, mokslininkas.
Rašytojas Stanislovas Abromavičius yra parašęs dokumentinę apysaką apie jaunojo Antano mokymąsi Rumšiškių raštininkų mokykloje. Šiandien spausdiname ištrauką apie šešiolikmečio atradimus.
Stanislovas ABROMAVIČIUS
Balandžio mėnesio pabaigoje staiga atšilo, tapo vasariškai šilta. Greitai išsikalė karklų viršūnėlės, pasipuošdamos žaliais pumpurėliais, vaikų kačiukais vadinamais
Tirpo sniegas, garsiai gurgėdamas vanduo sruvo Nemunan tūkstančiais upelių, kuris sunkai vadavosi iš ledo gniaužtų.
Buvo daugiau laisvo laiko, todėl raštininkų mokyklos mokiniai dažnai nuklysdavo į netoliese esančią meteorologijos stotį termometrų pažiūrėti. Povilas Sadauskas, dirbęs stotyje orų registratoriumi, leisdavo pavartyti senas tyrimų knygas. Visiems buvo įdomu sužinoti, koks oras buvo, sakykim, tada, kai jie gimė, arba iš kurios pusės pūtė pavasarinis vėjas prieš dvi dešimtis metų.
Tą pavakarę į stotį Antanas susiruošė su Jurgiu Bagdonavičiumi. Eidami prisiminė Anykščius, bendrus pažįstamus, o vasaros atostogoms tarėsi kartu važiuoti vis linksmiau bus dardėti kaimietiškais ratais.
Povilas Sadauskas buvo linksmas, pusamžis žmogelis trumpai pakirptais plaukais, vasarą ir žiemą vaikščiojo tais pačiais išklypusiais batais. Žiūrėdamas į nesudėtingus stoties prietaisus, dažnai neiškęsdavo nepagąsdinęs:
Oi, užkurs mums šiemet pirtį Nemunas! jo rankos visą laiką nukarusios žemyn, dabar siūbavo vėjyje lyg medžio šakos. Oi, užkurs
Vaikai jau žinojo, kad ketvirtį amžiaus šis neišvaizdus žmogelis prabuvo caro rekrūtu, ten pramoko skaityti ir rašyti rusiškai, todėl grįžęs ir tarnybą stotyje gavo, kai Nemune nuskendo prieš jį dirbęs Ivanas Ribačionka. Sako, žmogelis buvo atsibastęs į Rumšiškes iš Gardino, augino ilgą barzdą, kaip įprasta rusų sentikiams. Atvažiavo vienas, be šeimos, toks ir liko čia gyvendamas tris dešimtis metų: katalikės mergaitės ir moterys nuo jo bėgo lyg nuo piktos dvasios. Pikti žmonės tvirtino, kad Baltgudijoj jis paliko žmoną su septyniais vaikais, bėgo nuo kalėjimo, nes ten buvo žmogų nužudęs. Niekas tikrai nežinojo, o savo fantazijoms patvirtinti pasakotojai rėmėsi praplaukiančiais sielininkais. Sakė, ir nuskendo Ivanas neatsitiktinai: tarsi to nelaimėlio giminės, sužinoję jo gyvenamąją vietą, atkeršijo...
Tik pirtis bus šalta, be garo, nenustojo žmogelis gąsdinti vaikus. Kai nugaras, pečius gerai pavanos, bijosit lyg Liucipieriaus pragaro... Ledai pavanos...
Antanas su Jurgiu juokėsi iš keistos Sadausko kalbos. Kas čia tas potvynis! Ana, valčių kiek, irklai paruošti... Žinoma, vanduo pakils iki valsčiaus pastato, gal ir mokyklos priemenę apsems. Bet tai nedidelė bėda kasmet taip būna.
Žmogus atsivertė pajuodusį sąsiuvinį, pavartė jį:
Žiūrėkit, kiek kartų potvyniai Rumšiškes kankino! Jau penkiasdešimt metų stebim aplinką, užrašom temperatūrą, audras, uraganus, ankstyvas šalnas, šaltas vasaras, vėlyvus rudenis. Žinias perduodam į Kauną, bet ir sau įrašus pasiliekam. Supaisysi, gal ir prisireiks kada nors
Prieš mane dirbęs amžiną atilsį Ribačionka tada, kai aš caro kariuomenėje utėles šėriau, ne tik kraupius įvykius aprašė. Norit pasiklausyti?
Berniokai susižvalgė, Jurgis vis dar sukinėjosi prie termometrų, o Antanas susidomėjo pasiūlymu. Sadauskas atverčia sąsiuvinį.
Štai, klausykit. Nors surašyta rusiškai, bet aš jums išversiu. 1802 metų potvynis prasidėjo balandžio 27 dieną. Vanduo pakilo tiek, kad pasiekė žydo Cerkės namus, užliejo juos per du sprindžius. Tų metų birželio 15 d. pro Rumšiškes pravažiavo Rusijos caras Aleksandras Pirmasis. Miestelyje pakeitė arklius, bet valdovas iš karietos neišlipo. Valsčiaus viršaitis Motiejaus Ulozevičius pasitiko jį prie Gastilonių kaimo. Caras susidomėjo Velnio tiltu, kai pamatė, kad ilgas sielis užplaukė ant akmenų ir subyrėjo. Kilo sąmyšis, vyrai puolė gaudyti rąstus, keli žmonėsi buvo sužeisti. Caras ilgesniam laikui sustojo generalgubernatoriaus rezidencijoje Vilniuje. Čia ir paliepė pavaldiniams organizuoti Nemuno vagos valymą nuo akmenų. Kitais metais akmenis skaldė samdyti vokiečiai. Jie tais ir dar kitais metais čia dirbo su vietiniais žmonėmis. Nuo akmenų išlaisvino dvidešimties žingsnių pločio juostą
Mačiau tą tiltą, pasigyrė Antanas. Tik netikėjau, kad per Nemuną anksčiau buvo galima pereiti vyžų nesušlapus.
Tai nebuvo paskutinis akmenų valymas, tarsi neišgirsta jo Sadauskas ir verčia knygą toliau. Štai vėl skaitau: Velnio tilto akmenys buvo skaldomi ištisus penkerius metus nuo 1820 iki 1825 metų. Pasimokę iš vokiečių, šį darbą dirbo Kauno darbininkai.
Gal norit žinoti, ką darė Napoleonas Rumšiškėse? ir, nesulaukęs atsakymo, Sadauskas jau seilina pirštą, verčia lapus atgal. Jis, matyt, šiuos užrašus jau šimtą kartų vartęs, nes gerai žino, kur ir kas parašyta. Napoleonas su savo šimtatūkstantine armija Rumšiškėse pasirodė 1812 m. birželio 27 dieną. Kareiviai per Nemuną buvo įrengę laikiną tiltą. Napoleono karieta Rumšiškėse nesustojo gal todėl, kad rusai bandė čia pasipriešinti, prasidėjo susišaudymas. Trumpo mūšio metu sudegė viršaičio Motiejaus Ulozevičiaus gyvenamasis namas, buvęs prie Nemuno. Paskutinis per Nemuną persikėlęs pulkas kuriam laikui apsistojo bažnyčios šventoriuje. Vyresnybė pasikvietė kleboną, kuris mokėjo prancūziškai, ir visi studijavo karinius žemėlapius... Prancūzai ieškojo trumpiausio kelio į Vilnių. Užtat bėgdamas su armijos likučiais iš Rusijos namo, Napoleonas tų pačių metų gruodžio 6-7 dienomis buvo sustojęs ir ilsėjosi Rumšiškių klebonijoje.
Berniukams įdomu klausytis istorijų, tačiau jau reikia ruoštis namo. Greitai vakarienė, o dar aritmetikos uždaviniai neišspręsti.
Kai grįšit namo, pasakykit mokytojui, kad šiemet Nemunas užkurs didelę pirtį, vėl grįžo prie seno pokalbio Sadauskas. Oi užkurs, tikėkit mano žodžiu, laukit didelio potvynio
Berniokai atsisveikino su stoties šeimininku. Apie būsimą pirtį taip ir užmiršo. Ir Šventoji pavasariais patvinsta, bet argi dėl to rėksi? Draugai ir mokytojas tik pasijuoks
Antanas akimis palydėjo pašto karietą. Jis taip troško įrodyti, kad sugeba rašyti eiles. Dabar jis žino, kaip reikia rašyti! Tik apie ką? Gal Eičinas ir vėl šauks, kad posmus iš knygos nurašė.
* * *
Jau rytuose bolavo aušra, kai raštininkų mokyklos mokinius iš šiltų patalų išvertė negirdėtas duslus dundėjimas. Tarsi stogo čerpės byrėtų.
Griaustinis! klykdamas išvirto iš lovos Jurgis Bagdonavičius. Balandžio pabaiga o jau griaustinis! Žinot, vyručiai, mano tėvelis pasakojo, kad trisdešimtais metais visur dar sniego pilna buvo, o Anykščiuose tokia perkūnija trankėsi
Visi supuolė prie langų ir pamato, kaip verda ir putoja Nemunas. Ledas traškėdamas lūžta į dideles lytis, kurios lyg popierinės stojasi stačios, grimzta, ant jų ritasi kitos. Susidaro šiurpūs ledo kalnai. Vanduo lyg ugnikalnio lava plūsteli į šalį ir liejasi į krantą.
Čia tai bent! pirmasis atsitokėja Navakauskas. Gražumas toks, kad ir nuo lango nueiti nesinori. Tokia ledų galybė!
Visi paskubomis rengiasi. Lobočionka pirmasis pripuola prie priemenės durų, atkabina kablį ir smarkiai patraukia. Visi išsigandę mato, kaip asla greitai nusirita vandens banga, sušlapindama nespėjusių apsiauti batus berniukų kojas, ir atsimuša į mūrinę sieną. Po jos jau skuba antroji, daug didesnė. Tada Lobočionkai pasiseka uždaryti duris. Vaikai sutrikę, tačiau nutaria iš apsemtos mokyklos bėgti. Pasiruošia šuoliui, staiga atstumia duris.
Pirmyn, bėgam pirmyn! šaukia vieni mokiniai, taškydami basomis kojomis šaltą pavasarinį vandenį ir bėgdami jau apsemtu mokyklos kiemu. Kiti, dar nespėję apsirengti, liko miegamajame, tikėdamiesi sulaukti potvynio pabaigos. Tik Savickas abejojo: bėgti ar laukti pagalbos? Bet ir jis šoko lauk. Vanduo jau pasiekęs valsčiaus pastatą ir bėga prieš kalnelį.
Antanas su draugais buvo neapsemtoje vietoje, kai išgirdo Savicko riksmą.
Na, ko jis ten? pyko Navakauskas. Bėgtų į krantą, o tai po minutės plaukti reikės.
Ir, nieko nelaukęs, nubrido prie tvoros, paėmė bailųjį draugą už rankos.
Rodos, pusė miestelio subėgo prie Nemuno. Mokykloje likę mokiniai jau nebesiblaškė, o sulipę į palėpę bailiai žvelgė į putojantį vandenį, kuris jau gerokai pakilo.
Kiek jūsiškių mokykloje liko? paėmė kažkas Antaną už rankos. Tai buvo Eidukevičius, atbėgęs su ilga virve, aukštai pasiraitęs kelnes. Supranti, namas senas, kad pamatų nepaplautų.
Nežinau, gal dešimt, atsako Baranauskas, svarstydamas mintyse apie mūro atsparumą. Nenugriaus
paskui pats nusprendė.
Pažino Antanas ir priėjusį prie jų Petrą Šimelį. Gyveno jis mažoje trobelėje prie bažnyčios šventoriaus, smėlėtas jo žemės sklypelis vienu galu rėmėsi į Nedėjos upelį, kitas lygiavosi su Kauno vieškeliu. Jis, ligota jo žmona, dar šeši mažamečiai vaikai, o per trobelę penkiais žingsniais pereisi. Sumanė žmogelis priestatėlį prie trobelės statytis. Suleido dvare už paskutinius grašius pirktus rąstus tik iki palangių sienos teišėjo. Štai ir laukia jis, kol rudenį, nuėmęs nuo savo smėlėtos žemelės menką derlių, dar nusipirks keletą rąstų.
Dar Šimelis ir pasisveikinti su žiopsančiais dorai nesuspėjo, žiūri plaukia Praviena potvynio atnešti rąstai. Lygiai tokie, kokių man reikia, spėjo sumoti žmogus, nusivilkdamas skrandą. Vanduo tūkstančiais adatėlių degino kūną, dantis ant danties vietos nerado, tačiau žmogus jau yrėsi drumsta srove. Vanduo grūdasi prie didžiosios upės, kyla, nes ledai Nemuną dar sukaustę.
Tai Dievulis žmogui dovaną atsiuntė! džiaugėsi pakrantėje sustojusios moterys, žinančios žmogelio bėdas. Dabar ir trobelę dorą turės, ir gyvulėliui bus kur prisiglausti.
Laikykis, pas tave su savo valtim iriuosi! rėkia Šimeliui nuo kranto jo kaimynas sielininkas Jurgis Andriuškevičius. Vienas neišlaikysi rąstų, tave kartu su jais į Nemuną nuneš!
Tas dėkingai linkčioja galva, nieko neįstengdamas pasakyti. Andriuškevičiaus valtis greitai pasiveja plaukiką, ir visi susirinkę pakrantėje žmonės, užmiršę raštininkų mokyklos mokinius, iškišusius galvas per palėpės angas, stebi sunkią vyrų kovą su vandeniu. Eidukevičiaus atsinešta virve rąstai raizgomi į mažą sielį, kuris vėliau bus pritvirtintas prie valties galo ir ištemptas į krantą.
Ale, duok, Dieve, tokią laimę, pasiekęs krantą nenustygsta Šimelis. Kaip mano kirviu sukirsta, net tašyti daugiau nereiks.
Visų dėmesį patraukė nuo miestelio atbėganti moteris. Purvina prijuoste ji dangstosi ašaromis paplūdusį veidą, bėga kniubdama, kažką vis šaukdama. Greitai visi pažino bėgančiąją.
Petrai! šaukia siuvėjas Litvinskas. Tavoji verkdama atbėga. Gal nelaimė kokia?
Žmogelis strykteli iš valties ir pasileidžia priešais moteriškę.
Nugriovė
nuplaukė, barsto žodžius Šimelienė. Dievo koronė, Petreli, Dievo koronė...
Žmoniškai kalbėk, Adele, pataria nekantriai žmonai Šimelis. Kokia koronė ir ką nugriovė?
Nagi priestato rąstus potvynis nunešė
Ir vieną paršelį, tą su juodu plėmu ant nugaros...
Šimelis dar kartą pribėga prie valties. Tik dabar jis suprato, kodėl šie rąstai jam pasirodė kaip tik jo priestatui. Tai jo rąstai, jo kelių metų triūsas.
O kitas paršelis kur? paklausia dar žmoną.
Į gryčią įnešiau, prie vaikų lovos gardelį įruošiau. Tik ten irgi jau vandens yra.
Ak tu, vištos galva, nepiktai barasi Šimelis. Radai vietą paskutiniam paršeliui laikyti. Vanduo, žiūrėk, vis kyla, gal jau ir tas plaukia Praviena!
Šimeliai tekini pasileidžia namo, kur vanduo semia jų vaikus ir paršelį.
Dievo rykštė, linguoja galvą Pranė Sinkevičienė, palydėdama bėgančius. Ji žino, kad paskutinį bulvių krepšį Šimelienė jau suskuto, o tas paršelis buvo vienintelis jų išsigelbėjimas.
Reikės rytoj duonos puskepalį vaikams nunešti, mąsto geroji moteriškė, nukreipdama žvilgsnį į išsigandusius mokinius.
Išsprukai iš nelaisvės, Antanėli? klausia ji priėjusi prie Baranausko. Ar labai išsigandai?
Nesulaukusi atsakymo, staiga ji pamato Eičiną, lakstantį pražliugusiame valsčiaus sode. Raudodamas jis dvilinkuojasi tarp medžių, varto pernykštę žolę ir lapus.
Ar atsitiko kas? klausia Eičiną Kasiulevičius. Ko čia ašaras lieji?
Pinigus pamečiau, vapa tas. Iš kišenės iškrito...
Kiek buvo, vaikeli? teiraujasi Sinkevičienė.
Septyniolika kapeikų...
Ech tu! neiškenčia Antanas. Visi dėl žmonių išgyvena, o tu dėl savo kapeikų...
Eičinas nustoja raudojęs, tačiau vis dar lando po obelimis.
Po linksmų ir liūdnų įvykių, nelaimių niekas nė nepajuto, kaip baigėsi gegužės pradžios diena.
Einam, pas mus permiegosi, siūlo Sinkevičienė Antanui. Mažesniuosius tris į vieną lovą suguldysiu, tai tau visa lova liks.
Tamstą mokytojas šaukia, tampo už alkūnės Sinkevičienę Navakauskas. Surasti prašė. Jis ten, prie valsčiaus stovi.
Jau pusiaukelėje pasirodė ir mokytojas priešais beateinąs.
Ar duonelės mokiniams turime? klausia jis susirūpinęs. Išalko vaikai per dieną.
Šiandien žadėjau kepti. Užraugta. Jau kepykloje, jei vanduo nenunešė, teisinasi Sinkevičienė. Tik nesuspėjau...
Tai blogai, tai blogai, vis kartoja mokytojas. Jie per dieną nevalgę...
Einu, atnešiu, ryžtasi moteris. Saviems tris kepalėlius buvau iškepusi... Tamstai perduosiu.
...Tą vakarą Antanas praleido Sinkevičienės šeimoje. Skaniai kvepėjo baltinta kukulienė, dūko mažesnieji vaikai, pamažu įsidrąsinę prie svečio prilipo. Blausios balanos šviesoje didesnieji Sinkevičių vaikai drožinėjo, tėvas pynė karnų pintinę, o šeimininkė lopė vaikų drabužėlius. Kampelyje susigūžęs krapštėsi ir Antanas.
Žiūrėk, motin, kreipiasi į žmoną Sinkevičius, Pamaldus mūsų svečias. Matai? Poteriauja kamputyje, šnabžda po nosimi...
Dabar Sinkevičienė pamato Antano rankose pieštuką ir popieriaus lapą. Vaikinas pusbalsiu kartoja nesuprantamus lenkiškus žodžius, rašo ir vėl brauko. Nelengvas, matyt, darbas, kad nemato net šalia jo besisukiojančių vaikų,
Poteriaut dar anksti, tyliai sako Sinkevičienė. Jis kaip tą
na, eilėraštį rašo.
Kokį eilėraštį? nesupranta Sinkevičius, tačiau nutyla ir pagarbiai seka vaikino užsiėmimą. Žmona geriau žino, mąsto jis. Juk ne veltui jau ketverius metus mokytiems vaikams patarnauja. Jis nuramina dūkstančius vaikus, liepia ruoštis miegui, papoteriauti, o pats tyliai išslenka iš trobos į gražią naktį, tokią žvaigždėtą ir vaiskią, kad net uždainuoti noris.
© 2010 XXI amžius
|