Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Buvusio VSD pareigūno Dano Arlausko versija

Buvęs VSD pareigūnas Danas Arlauskas Autoriaus nuotrauka

Danas Arlauskas šiandien vadovauja Lietuvos verslo darbdavių konfederacijai. Tiesa, prieš dvidešimt metų, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis iš KGB struktūrų perėjo į Lietuvos valstybės saugumo departamentą (VSD) ir keletą metų ten užėmė itin svarbias pareigas. Buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas sutiko atsakyti į mūsų klausimus. Su buvusiu aukšto rango VSD darbuotoju Danu Arlausku kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Ar tikite, jog Lietuvoje buvo įrengtas slaptasis CŽV kalėjimas, kuriame neteisėtai slėpti terorizmu įtariami asmenys?

Esu įsitikinęs, kad slaptieji CŽV kalėjimai Lietuvoje buvo įrengti. Vien iš viešojoje erdvėje esančios informacijos galima susidaryti užtektinai išsamų vaizdą. Mano manymu, pirminę informaciją apie tai Amerikos žiniasklaida gavo iš esamų ar buvusių CŽV darbuotojų, tiesiogiai susijusių su šiais reikalais.

O ir asmeninė patirtis kužda, jog slaptųjų CŽV kalėjimų terorizmu įtariamiems asmenims Lietuvoje vis dėlto būta. Taip jau susiklostė mano likimas, kad 1991-aisiais, tuoj po žlugusio Maskvos pučo, teko daug bendrauti su iš Amerikos atvykusiais CŽV pareigūnais. Tuo metu amerikiečiai gyveno Turniškėse, dabartinėje prezidento ar premjero rezidencijoje. Tuometinis Amerikos žvalgybininkų atvykimas į Lietuvą irgi nebuvo reglamentuotas jokiais raštais, įstatymais. Visiems buvo suprantama: CŽV atstovų vizitai į Vilnių mums labai reikalingi, jie padeda pasiekti gražių, prasmingų tikslų. Tuo metu niekam net klausimų nekilo, ar galime bendradarbiauti su Amerikos žvalgyba, nors mūsų bendradarbiavimas nebuvo reglamentuotas teisiškai.

Dar daugiau – su amerikiečiais atlikome kai kurias bendras žvalgybines ir kontržvalgybines operacijas ne vien Lietuvos teritorijoje. Kai kurios mūsų slaptosios operacijos buvo nukreiptos į kaimynines valstybes. Tad nejaugi po kurio laiko ir aš būsiu apkaltintas neteisėtu, nereglamentuotu bendradarbiavimu su Amerikos valstybės slaptosiomis tarnybomis? 1991 metais su CŽV specialistais rengėme bendras operacijas, kurios, žvelgiant priekabaus teisininko akimis, šiandien galbūt atrodo antiįstatymiškos. Bet juk CŽV pagalba buvo neįkainuojama.

Tačiau svarstydami, veikė ar neveikė slapti CŽV kalėjimai Lietuvoje, turėtume atskirti du dalykus. Tvirtindamas, jog slaptieji kalėjimai terorizmu įtariamiems žmonėms netoli Vilniaus buvo pastatyti, omenyje pirmiausiai turiu patalpas. Tikiu, kad tokios patalpos buvo Antaviliuose. Tačiau ar jose bent kelioms minutėms buvo uždaryti terorizmu kaltinami asmenys – nežinau. Mano požiūriu, kalėjimas greičiausiai buvo pastatytas, o kalinių tikriausiai ten niekad nebuvo.

Dėl skandalo Lietuvos prestižas nukentėjo ar sustiprėjo?

Ši istorija mums labai pakenkė. Ji nemaloni tiek Lietuvai, tiek JAV.  Tačiau skirtingus laikotarpius reikėtų skirtingai ir vertinti. Viena situacija susidarė 1991-aisiais, kai valstybė buvo ką tik atkurta ir tuometiniai CŽV vizitai į Vilnių negalėjo būti teisiškai reglamentuoti, ir dabar, kai jau prabėgo beveik 20 metų po nepriklausomybės atstatymo, kai jau esame NATO ir Europos Sąjungos nariai. Todėl manau, kad būdas, kaip buvo įrengti slaptieji CŽV kalėjimai, kaip buvo sudaromi susitarimai dėl CŽV kalėjimo steigimo, ydingas. Taip elgtis negalima.

Jūs tikite mūsų aukščiausiųjų vadovų patikinimais, esą apie CŽV kalėjimo steigimą jie nieko nežinojo?

Ką reiškia pasakymas „informavo – neinformavo“? Ypač ką reiškia posakis „tinkamai ar netinkamai informavo“? Esu įsitikinęs, jog tuometinė aukščiausia Lietuvos valdžia apie tuos kalėjimus buvo informuota. Tačiau šiuo atveju reikėjo sudaryti tarpvalstybinę sutartį, o ne laikytis žodinių susitarimų. Beje, istorija dėl CŽV kalėjimų Lietuvai pakenks ir kaip potencialiai verslo partnerei. Šiuo metu vadovauju Lietuvos verslo darbdavių konfederacijai ir turiu bendravimo su verslininkais tiek Vakaruose, tiek Rytuose patirties. Istorija su CŽV kalėjimu mūsų galimiems partneriams duoda ženklą, esą Lietuva yra nepatikima investicijoms. Mat Lietuvoje stipriai šlubuoja politinė sistema, nėra užtektinai demokratijos. Būsimi investuotojai mato, kad čia kas ką nori, tas tą daro. Ypač specialiosios tarnybos elgiasi kaip tinkamos. Investuotojai mato, jog Lietuvoje galimi ne tik rašytiniai, bet ir žodiniai susitarimai, kurie galbūt yra net svarbesni nei rašytiniai. Rimti investuotojai į tokią valstybę vengs investuoti didelių pinigų, nes supranta, jog neaiškūs žodiniai susitarimai dažnai viršesni už rašytinius. Žodžiu, partneriams neaiškios mūsų žaidimo taisyklės.

Ar CŽV kalėjimo Antaviliuose istorija neatkreips potencialių islamo fanatikų dėmesio? Ar jie nepradės mums keršyti?

Toks pavojus – realus. Dabar tapome puikiu taikiniu teroristinėms organizacijoms. Būdama nedidelė valstybė mes ypač rizikuojame. Jūs tik įsivaizduokite, kas galėtų įvykti, jei mums imtų keršyti už tokius kalėjimus ir čia pradėtų sproginėti bombos? Tai labai rimtas klausimas. Ypač jei kada nors paaiškės, jog sulaikytųjų Antaviliuose vis dėlto buvo ir jie ten buvo kankinami ar iš jų tyčiotasi.

Kas kalčiausias šioje istorijoje?

Esama didelio pavojaus, kad imsime ieškoti iešmininko. Didžiausia atsakomybė už šį incidentą turėtų tekti ne ilgamečiam VSD vadovui Mečiui Laurinkui. Gerai jį pažįstu: jis užtektinai apdairus, atsargus, todėl abejoju, kad tai darė be valdžios pritarimo. Jis pakankamai tiksliai ir kruopščiai informuodavo valdžią apie savo sprendimus, ketinimus. Bet kartu tikiu, kad Prezidentas nežinojo visų smulkmenų ir aplinkybių. Bet tai, kad mūsų valdžia neliepė saugumiečiams griežtai laikytis įstatymų, byloja, jog esame įstatymų negerbianti valstybė. Taigi mano verdiktas kategoriškas. Ši istorija stipriai pakenkė ir mūsų, ir Amerikos reputacijai. Aukščiausia Lietuvos valdžia apie tokių kalėjimų statybą buvo informuota. Tačiau šioje istorijoje ieškoti vadinamųjų atpirkimo ožių – ne pats svarbiausias užsiėmimas. Turime susitvarkyti taip, kad bent jau daugiau nepakliūtume į panašias situacijas.

Ar amerikiečiai mūsų slaptųjų tarnybų darbuotojams mokėjo pinigus? Tiksliau tariant, ar kažkas iš mūsų žvalgybininkų – kontržvalgybininkų buvo apdovanotas finansiškai už pagalbą statant slaptąjį CŽV kalėjimą? Ar pinigai pateko į jų asmenines, ar į VSD sąskaitas?

Remdamasis asmenine patirtimi galiu pasakyti: už paslaugas tikrai materialiai atlyginama. Tokią tvarką CŽV toleruoja. Kartais CŽV net labai stengiasi, kad vienas ar kitas asmuo iš jų paimtų solidžią dolerių sumą. Jau ir spaudoje buvo paviešinta istorija, kaip vienas politikas iš CŽV agentų paėmė milžinišką atlygį už kai kurias paslaugas ir pasirašė dokumentą, jog pinigus iš tikrųjų gavo. Turiu šiokių tokių žinių, kaip Lietuvoje buvo atlyginama už panašaus pobūdžio paslaugas. Neabejoju, jog kažkam už CŽV kalėjimų įrengimą ar slėpimą Antaviliuose buvo atlyginta ir asmeniškai. Maždaug prieš 20 metų konfidencialaus pokalbio metu CŽV pareigūnas ant stalo padėjo krūvą pinigų ir pasakė, už kokias paslaugas moka. Pagal ano meto perkamąją galią tai buvo dideli pinigai.

O kaip Jūs tada pasielgėte?

Pinigų nepaėmiau – pareigūnui pasiūliau pinigus pervesti į VSD sąskaitą. Ar doleriai buvo pervesti į VSD sąskaitą, nežinau.

Jei slaptųjų CŽV kalėjimų istorija kenkia Lietuvos ir JAV reputacijai, tai galima spėti, jog čia išlošė Rusija?

Tokią nuomonę esu girdėjęs. Tačiau nemanau, kad iš šios istorijos Rusija būtų daug išlošusi – pati Rusija kovoja su teroristais. Galbūt ir Rusijoje esama slaptųjų CŽV kalėjimų, kuriuose saugomi terorizmu įtariami asmenys.

Manau, kad šios informacijos paviešinimo iniciatoriai specialiai nesiekė pakenkti nei mums, nei amerikiečiams. Juk ir Lenkijoje, Rumunijoje veikė panašūs kalėjimai. Ko gero, viskas vyko paprasčiau. CŽV kalėjimo įkūrimo operacijoje tiesiog dalyvavo per daug žmonių. O kai paslaptį žino daug asmenų, tokia paslaptis jau nebe paslaptis. Galų gale juk išaiškėjo ir Abu Graibo kalėjimo baisybės, ir Kuboje esančio kalėjimo tvarka. Tie pasityčiojimai iš kalinių nepateisinami jokiais humaniškais tikslais.

Tai kodėl šias negeroves viešinti ėmė patys amerikiečiai?

Pabandysiu atsakyti. Kankinimai ir patyčios nepadeda prakalbinti kalinių. Nežmoniškas elgesys su kaliniais duoda tik atvirkščią rezultatą. Manyti, jog mirti pasiruošęs fanatikas islamistas išsigąs patyčių ar kankinimų, – kvaila. Kankinimais tik gausinama teroristų bendruomenė ir nebegalima atvirai bendrauti su įkalintais asmenimis. Vargu ar kankinamas fanatikas sutiks išduoti saviškius. Rimti tardytojai niekad nenaudoja smurto. Profesionalai pirmiausiai siekia teroristus atskirti nuo terorizmą finansiškai remiančiųjų asmenų, organizacijų. Šiandien pasaulyje susiklostė itin pavojinga padėtis, nes kai kurios teroristinės organizacijos pačios sugeba užsidirbti pinigų ir išlaikyti savo struktūras. Pasaulyje formuojasi savotiškas verslas, kuriam pelną neša teroristinės akcijos. Tad pirmiausiai reikėtų svarstyti, kaip teroristų organizatorius atskirti nuo piniginių srautų.

CŽV metodai, kuriuos ji naudoja prieš terorizmu įtariamus asmenis, – smerktini, netoleruotini. Kodėl CŽV vadovaujasi tokia praktika?

Kai kas Amerikoje mato, kad CŽV kartais eina pačiu primityviausiu ir neveiksmingiausiu keliu, tad neatmesčiau versijos, jog oficialusis Vašingtonas nusprendė CŽV vyrus nukreipti į reikiamas vėžes. O kaip CŽV priversti elgtis profesionaliai? Štai tada galbūt kažkam ir kilo mintis paviešinti netinkamą CŽV elgesį kalėjimuose, kuriuose įkalinti potencialūs teroristai. Todėl istorija su Antaviliuose buvusiu slaptuoju pastatu man labiau primena Amerikos pastangas apvalyti CŽV nuo primityvizmo, nei Kremliaus intrigas. Kitaip tariant, aukšto rango Amerikos vadovai nusprendė pamokyti primityviai besielgiančius CŽV pareigūnus paviešindami šių kvailystes, nes kitokiais būdais, pavyzdžiui, įtikinėjimais, jų neprivertė atsikvošėti.

Kaip vertinate Povilo Malakausko atleidimą? Ar jo pasitraukimas iš VSD generalinio direktoriaus posto pasitarnaus reformuojant VSD struktūras?

P. Malakauskas padarė esminę klaidą, kai viešai pareiškė mąstantis tik vienu smegenų pusrutuliu. Nors tai buvo lyg ir nekaltas, žaismingas posakis, tačiau tokiais žodžiais jis daug ką nuo savęs atstūmė, įžeidė. Jis neturėjo taip kalbėti.

Nuolatinis P. Malakausko flirtas su politikais rodė, kad jis jaučiasi silpnas, vienišas, kad savo reikšmingumą ir svarbumą bando įrodyti ne konkrečiais darbais, o demonstruodamas, jog turi vadinamąjį politinį stogą. Aš ne sykį jį buvau sutikęs tokiuose renginiuose, kad nuoširdžiai nustebdavau: o ką čia veikia VSD vadovas? Man atrodė, kad tokiuose renginiuose VSD vadovas tiesiog negali rodytis. O jis ateidavo. Tokie jo vizitai būdavo dirbtini, nenatūralūs, padiktuoti ne žvalgybinės – kontržvalgybinės būtinybės. Akivaizdu, kad vadovaudamas VSD jis neatrado jame savo vietos.

Ar šiandien VSD galima apkaltinti politizavimu?

Toks reiškinys egzistuoja. Žvalgyba persipynusi su kontržvalgyba, visi kažką veikia, tiria, analizuoja, o kodėl analizuoja, – vienas Dievas težino. Štai todėl ir turime tokį jovalą. Per pastaruosius du dešimtmečius VSD vadovavo daug direktorių. Šioje tarnyboje susimaišė daug politinių atspalvių. Pagrindinės politinės jėgos visais laikais siekė turėti savas ausis ir akis. Į politines intrigas buvo įvelti ne tik VSD vadovai, bet ir eiliniai darbuotojai. Šiandien VSD pareigūnams tenka atlaikyti didelį psichologinį krūvį. Prieš juos lenkiu galvą. Jei nauja vadovybė bus protinga, ilgainiui viskas atsistos į savo vietas. Tačiau vieną kartą Lietuva privalo išsiaiškinti, kam gi iš tiesų atskaitingas VSD direktorius. Ir kartu reikia visiems laikams nubrėžti raudonąją liniją: VSD pareigūnams flirtuoti su politikais – griežtai draudžiama.

Ar Jūs asmeniškai susidūrėte su politikų spaudimu?

Žinoma. Kai ėjau VSD pavaduotojo pareigas, susilaukdavau politikų dėmesio, spaudimo, intrigų. Beje, spaudimą darė visi: tiek kairieji, tiek dešinieji. Politikai bent jau 1991-aisiais buvo įsitikinę, jog VSD turi padėti jiems politinėse kovose. Man buvo bandoma net duoti nurodymus, ką ir kaip turiu tirti.

Ar teisingai pasielgė buvęs VSD vadovas P. Malakauskas, neduodamas Seimo NSGK vadovybei tų 12-os slaptųjų pažymų?

Šiuo atveju elgčiausi lygiai taip pat, kaip elgėsi P. Malakauskas – nerodyčiau. Juk tos pažymos yra operatyvinės. Galų gale kokia Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario atsakomybė? Kokios garantijos, jog parlamentaras tos informacijos nenutekins? Juk šiandien jis parlamentaras, o po kelerių metų – jau nebe. Operatyvinė medžiaga turi būti prieinama tik labai siauram pareigūnų ratui. Juolab kad skaitant operatyvinę informaciją lengva atsekti informaciją suteikusius šaltinius. Tad paviešindami operatyvines pažymas mes rizikuojame ir savo informatorių saugumu. Todėl šioje vietoje P. Malakauskas pasielgė principingai.

Be to, mes juk nežinome, kodėl tos pažymos nerodomos Seimui. Gal nerodomos tik todėl, kad yra labai primityvios, neinformatyvios ir jas rodyti tiesiog gėda. Tokia versija taip pat įmanoma. Tačiau šiuo atveju aš vadovaujuosi kita nuomone: tos pažymos labai svarbios, o jų parodymas dideliam ratui žmonių gali pakenkti slaptiesiems mūsų agentams.

Kaip vertinate buvusio Seimo NSGK vadovo Algimanto Matulevičiaus ir dabartinio Seimo NSGK vadovo Arvydo Anušausko veiklą?

Pateiksiu tik savo asmeninius įspūdžius. A. Anušauskas atrodo solidžiau – jis nedaro tokių kategoriškų pareiškimų kaip A. Matulevičius. Man regis, A. Matulevičius per daug improvizavo, o tai tokį postą užimančiam asmeniui neleistina.

Lietuva vis dar neturi atsakymo, kaip ir kodėl Baltarusijoje žuvo VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas.

Tvirtinti, esą V. Pociūno išsiuntimas į Baltarusiją buvo kažkieno negražus planas, – negaliu. Bent jau šiuo metu neturiu tokių faktų. Beje, V. Pociūnas galėjo ir atsisakyti vykti į Baltarusiją. Aš, žinoma, šiuo atveju turiu savo versiją, bet viešai nenorėčiau jos atskleisti, kad nesukelčiau neteisingų interpretacijų. Galiu pasakyti tik tiek: įtariu, kad tai buvo tiesiog nelaimingas atsitikimas. O kodėl jis atsitiko, papasakosiu kada nors kitą kartą.

Kodėl iš Gruzijos buvo atšauktas ambasadorius Mečys Laurinkus?

1990-aisiais jis buvo puikus VSD vadovas – neleido politikams kištis į VSD veiklą. 1991-aisiais jis pasitraukė iš VSD vadovo posto, nes rimtai susikirto su tuometiniu premjeru Gediminu Vagnoriumi. Už tai gerbiu M. Laurinkų – tąkart jis pasielgė vyriškai, principingai, drąsiai. Vėlesnis M. Laurinkus buvai visai kitoks. Kodėl pasikeitė, nežinau. Kas čia – konformizmas, noras bet kokia kaina išsilaikyti poste? Todėl manyčiau, kad jo atšaukimas iš Gruzijos – logiškas.

Koks žmogus labiausiai tiktų į VSD vadovo postą?

VSD vadovui neužtenka profesionalumo, specialiųjų mokslų, stažuočių užsieniuose. Patarčiau į VSD vadovo postą skirti ne profesionalą žvalgybininką, bet profesionalą politiką. Kadangi šioje kėdėje reikalingos ne specifinės žinios, o gebėjimas derėtis, bendrauti, kurti strategiją. Naujasis VSD vadovas turės rasti bendrą kalbą ir su įvairių politinių pakraipų atstovais, ir su kolegomis iš STT, AOTD prie KAM, ONTT. Todėl manau, kad naujasis VSD vadovas pirmiausia turi būti stiprus derybininkas, turintis platų žvilgsnį. Jis turi mokėti įtikinti savo pavaldinius, kad jiems nereikia ieškoti atsarginių išėjimų. Kontržvalgybininkai negali laisvu nuo tarnybos metu užsiimti kaimo turizmo verslu.

Ar Vakarai pasitiki mūsų slaptosiomis tarnybomis?

Spaudoje ne kartą teko skaityti pranešimų, esą prarandame partnerių iš NATO pasitikėjimą. Čia reikia atskirti kelis dalykus. Labai svarbus klausimas, kodėl partneriai nepasitiki? Nepasitiki todėl, kad mūsų tarnybose daug rusų agentų, ar todėl, kad mūsų slaptosios tarnybos – korumpuotos? Remdamasis asmenine patirtimi turiu pabrėžti: Rusija nuolat infiltruoja savo žmones ne tik į mūsų, bet ir į JAV ar Didžiosios Britanijos žvalgybas. Todėl abejoju, kad CŽV mumis nepasitikėtų tik todėl, kad Kremlius Lietuvoje turi puikiai paslėptų savo agentų. Su šia problema susiduria ir CŽV. Šiuo požiūriu mes mažai kuo skiriamės nuo kitų NATO tarnybų.

Pavojų įžvelgiu kitur. NATO mumis gali nepasitikėti todėl, kad mūsų slaptosios tarnybos yra korumpuotos, kad joms neleistiną poveikį daro politikai, kad jose savo žmones yra infiltravusios nusikaltėlių grupuotės. Tokių požymių esama. Prisiminkime VSD pažymas apie kai kurias komercines struktūras. Savo pažymose VSD tvirtino, esą kai kurios bendrovės yra nepatikimos, o vėliau paaiškėdavo, kad teismas niekur neįžvelgia jokio nepatikimumo. Ir VSD pralošdavo teismus. Tos pažymos pasirodė besą tendencingos. Todėl NATO partneriams gali kilti pagrįstų įtarimų, jog mūsų VSD pareigūnams didesnę įtaką daro ne valstybė, o neaiškūs finansiniai klanai. Štai čia – rimtas pagrindas nepasitikėjimui.

© 2010 „XXI amžius“