Prakilni stos Lietuva!
Prasidėjo naujieji 2010-ieji metai. Ar jie bus geresni už praėjusius, pasakys rytdiena. Per praeitus metus žmonės patyrė daug vargo ir įvairių bėdų, ligų ir nepriteklių. Bet Lietuvos istorijoje buvo ir skurdesnių metų. 1948 metais žmonės prievarta buvo suvaryti į kolchozus, už darbo dieną gaudavo po 200 gramų grūdų. Prasidėjo badas, sunaikinti partizanai, vyko masiniai trėmimai gyvuliniuose vagonuose į Sibirą. Kartu buvo pikta priešų propaganda: kas išvežtas į Rytus, niekada nebegrįš į Tėvynę. Bet tada Lietuva tikėjo į Dievą ir į Laisvės bei Nepriklausomybės atgavimą. Šiandien nepalyginamai blogiau: žmonės patikėjo įvairiais mesijais, pasitraukė nuo Dievo, tapo stabmeldžiais, pradėjo garbinti krepšinį ir pinigą bei malonumus. Kolaborantai vėl užgrobė valdžią Lietuvoje. Ir dabar yra tik vienas išsigelbėjimas: grįžti atgal prie Dievo ir ant Dekalogo pamato kurti naują gyvenimą. Kartu daryti atgailą nusigręžti nuo blogio, siekti teisingumo, pareigos ir atsakomybės. Kito kelio nėra.
|
Neatiduokime televizijos savanoriškai
Sausio 13-ąją nuėjome prie Televizijos bokšto. Po ceremonijos, kurios metu gėles prie memorialo padėjo vyriausybės ir įvairių institucijų atstovai, parymojome prie laužo, suėjome į patį bokštą, kurio žemutinėje salėje vyko literatūrinis-muzikinis renginys Nerimo mintys, transliuojamas tiesiogiai per nacionalinės televizijos antrąjį kanalą. Dabar galvoju: geriau būtų buvę apie šį renginį nežinoti, kadangi jau kelinta diena manęs neapleidžia įkyrios mintys, kilusios klausantis poetų Aido Marčėno, Rimvydo Stankevičiaus ir dar vieno, kurio negaliu tiksliai įvardyti, eilėraščių. Neramu sieloje ir liūdna liko ne dėl to, kad nė vienas poetas per visą jiems skirtą pusvalandį (kitą pusvalandį užėmė fleitomis, lumzdeliais dviejų jaunų muzikantų grojama nežemiškus garsus imituojanti muzika) neištarė žodžių Lietuva, Tėvynė, Laisvė, Kova, Auka, Garbė, Didvyriškumas, Okupantai ir pan. Suprantu, kad ne pagal tai matuojama eilėraščių vertė ir kad deklaratyvios poezijos laikai seniai praėjo... Skaitytoją gali teigiamai paveikti, meniškai sugestionuoti ir tyli, kukli, tauri poezija. Tačiau ne tokią girdėjome tą Sausio 13-ąją televizijos bokšto salėje. Poetai skaitė (o vienas autorius ir dainavo, pritardamas gitara) vieną už kitą abstraktesnį eilėraštį apie išprotėjusį, kažkur ant debesies krašto sėdintį lyrinį herojų, apie jo haliucinacijas, sapnus, miražus. Galvojau, gal tokį vakarą tiktų net ir toks marazmatinis eilių turinys, jei jis būtų atitinkamai šiai istorinei datai pritaikytas, jei autoriai būtų sąmoningai nusistatę vertybinę distanciją su įvykusia tautos istorijos drama, jei potekstėje, simboliuose, metaforose ar patoso subtiliuose niuansuose būtų atsigręžę į klausytojų specifinį nusiteikimą išgirsti apie tautos likimą kažką didesnio, svarbesnio, išliekamo. Deja... Trys poetai ir ketvirtasis su gitara pusvalandį liejo į pilną klausytojų salę sujauktos sąmonės vaizdinius, abstrakčius žodžių junginius. Tik paskutiniame Marčėno eilėraštyje įsiminiau visuomeniškesnę eilutę: toks tai mano permainų metas ištartą pro dantis, pagiežingai.
|