|
Šiandien lietuviai kitokie
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Prieš kelias dienas važiuodamas automobiliu klausiausi Marijos radijo. Žmonės be paliovos skambino į radijo studiją ir prašė maldos dėl sveikatos, dėl pasisekimo vaikams ir t. t. Viena moteris prašė pasimelsti, kad Dievas laimintų Prezidentę, Premjerą ir Seimo pirmininkę. Akyse tapo šviesiau: džiugu šiandien tarp daugelio skundų išgirsti gera linkintį balsą, linkintį Dievo palaimos ir Švč. M. Marijos globos Lietuvos vadovams.
Šis skambutis perkėlė mane į aną Sausio 13-ąją, prieš devyniolika metų, kai tūkstantinė minia apjuosusi Aukščiausios Tarybos rūmus su didele įtampa laukė OMONo tankų. Tas laukimas tiesiog spengė ausyse. Žmonės kalbėjo rožinį ir meldė Dievo globos Lietuvai šią sunkią valandą. Kažkas vis ragino greičiau aukoti Mišias. Pirmą ir tikriausiai paskutinį kartą aukojau Mišias prie atdaro šių rūmų lango. Ačiū Dievui, tankai neatvažiavo. Ačiū Dievui, kad prie šių rūmų buvę žmonės mokėjo melstis ir meldėsi. Tomis dienomis stovėti prie Aukščiausios Tarybos rūmų, kaip ir prie televizijos bokšto, reikėjo drąsos, todėl maldos parama buvo neįkainuojama. Jeigu nebūtų tų besimeldžiančių žmonių, šiais metais nežinia ar kalbėtume apie Lietuvos Nepriklausomybės 20-ties metų jubiliejų.
Šiandien lietuviai kitokie, nei prieš devyniolika metų. Vieni jaučiasi drąsesni ir saugesni nei anuometinės blokados mėnesiais, kiti pikti ir nusivylę. Nelengva išrašyti receptą, ko reikia, kad dabarties išbandymų akivaizdoje būtume ištvermingi, drąsūs ir viltingi. Kas galėtų suvienyti Lietuvos žmones ir tarsi magnetas trauktų prie tėvų žemės visus, norinčius šiandien išsivaikščioti?
Lietuviui visuomet buvo labai svarbus Vyčio simbolis. Jis primindavo kovas už laisvę, kai istorijos audros grasino mus pražudyti. Primindavo ne tik Žalgirį, bet ir aštuonioliktųjų metų savanorius, ir pokario partizanus, ir Sausio 13-osios gynėjus. Tačiau mes girdime: Pasidėkite jūs sau Vytį mes krauname lagaminus ir važiuojame laimės ieškoti svetur.
Sausio 13-oji primena, kad šalia Vyčio turi būti kitas lietuviškai sąmonei artimas simbolis Rūpintojėlis. Kai lankiausi Permėje, mačiau kelis Rūpintojėlius, nežinia kokiu būdu patekusius į šio miesto muziejų. Kažkas aiškino, kad Permė nuo caro laikų buvo tremties vieta ir tikriausiai tremtiniai atsiveždavo ar pasigamindavo šiuos jiems brangius simbolius. Rusai juos vadina Skorbiaščij Christos Kenčiantis Kristus.
Jeigu lietuvio sąmonėje šalia Vyčio nebūtų stovėjęs Rūpintojėlis, tikriausiai nebūtų buvę knygnešių, nepriklausomybės savanorių, partizanų, Sausio 13-osios gynėjų. Visus juos palaikė tikėjimas, kad Dievas bet kokiuose išmėginimuose neapleis Lietuvos. Su šiuo tikėjimu žmonės stovėjo visose mūsų laisvės kovose, ištvėrė negandas ir nenusivylė. Labai liūdna, kad mūsų dienomis šis brangus simbolis, kaip ir kiti sakralūs ženklai, kartais negerbiami, netgi niekinami. Kas Lietuvoje galėtų apginti šiuos šventus ženklus?
Sausio 13-oji mums visada primins, kad juodžiausiomis Lietuvai valandomis stovėjo laisvės sargyboje žmonės, kurie tikėjo į Dievą ir mokėjo melstis. O gal Europos Sąjungoje šitai užmiršime? Neseniai turėjau, prisipažinsiu, liūdną išgyvenimą. Baigiantis metams vienas dienraštis aprašė, kaip šios vyriausybės ministras pakliuvo į neaiškios reputacijos klubą ir tenai, tik įsivaizduokite, meldėsi, o gal net aptarinėjo valstybinės svarbos reikalus. Vienas Seimo narys tą klubą palygino su Ošo meditacijos centru, į kurį kažkada buvo pakliuvę keli Seimo nariai. Kitas Seimo narys žurnalistams teisinosi ir tvirtino išsiaiškinsiąs, kurgi pateko tas mūsų ministras. Iš tikrųjų, interneto laikais labai lengva išsiaiškinti, kas gi yra ta Opus Dei prelatūra. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje yra ministrų, kurie meldžiasi, gal net eina išpažinties. Opus Dei tai ne Merkinės piramidė ar Ošo meditacijos centras, bet Katalikų Bažnyčios institucija, tolygi bet kuriai vyskupijai. Jeigu ministras padarė klaidą apsilankęs Opus Dei maldos renginyje, tuomet gal klaida ir arkivyskupą šiandien pakviesti į Seimą. Gal klaida melstis, kad Dievas laimintų Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę.
Aš lenkiuosi prieš kiekvieną lietuvį, ypač valdžios vyrą ir moterį, kurie turi drąsos nesilankstyti pagal vėjo kryptis iš Rytų ar Vakarų, kurie išsaugo pagarbą mūsų tautos simboliams ir puoselėja vertybes, be kurių mes uždustume, sunyktume, išsivaikščiotume.
Baigdamas norėčiau dorų Lietuvos žmonių vardu kai ko paprašyti. Tautos išrinktieji vyrai ir moterys, kur jūs meldžiatės ar nesimeldžiate, tai jūsų sąžinės reikalas, čia niekas neturėtų kištis, tačiau ar jūsų priimami įstatymai saugos ir gins Lietuvą bei jos žmones tai jau visų lietuvių reikalas. Gelbėkite Lietuvos kaimą, ypač jaunimą, kad jis nepaskęstų alkoholyje. Kelia nerimą, kad lengva ranka uždegama žalia šviesa Lietuvą žudančiam alkoholiui, pastarosiomis dienomis kelia nerimą lobistinės pastangos įtikinti Seimą, kad Lietuvos kaimą išgelbės naminės fabrikėliai. Lietuvai reikia kitokių gelbėtojų.
Kalba iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai
© 2010 XXI amžius
|