|
Užaugti ir subręsti kaip laisvų piliečių valstybei
Robertas Povilaitis
Prieš 20 metų nė kiek neabejodami veržėmės į laisvąjį pasaulį, su užsidegimu griovėme geležinę sieną ir pradėjome kurti demokratinę valstybę. Šiandien entuziazmas išblėso ir mes tarsi vėl atsidūrėme kryžkelėje nebežinome kur eiti toliau, suabejojome atviros visuomenės vertybėmis, nusivylėme demokratija, nors jos dar nespėjome įtvirtinti, ir tarsi dairomės atgal, jausdami nostalgiją prievartos ir nepakantos kultūrai.
Šiandien, prisimindami skaudžius 1991 metų įvykius, savęs klausiame, ar galime didžiuotis ir džiaugtis tuo, ką pasiekėme per 19 apgintos laisvės metų?
Sovietų sistema, kaip ir bet kuris kitas totalitarinis režimas, nepakentė kitoniškumo. Kitaip galvoti, kitaip kalbėti, kitaip atrodyti buvo pavojinga. Žmonės, kurie turėjo fizinių ar psichinių negalių ar kitaip skyrėsi nuo daugumos, buvo išstumiami į visuomenės užribį, taip siekiant sukurti tobulą visuomenę. Per nepriklausomybės laikotarpį pradėjome mokytis priimti kitoniškumą, nes žmonių ir požiūrių įvairovė yra pamatinė laisvos ir atsakingos visuomenės savybė. Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį siekėme perimti laisvojo pasaulio vertybes, veržėmės į demokratinių valstybių klubą, džiaugėmės mus remiančių valstybių pagalba, atsirado pažangių pilietinių iniciatyvų, ginančių pažeidžiamas visuomenės grupes. Šiandien su nerimu galime stebėti žingsnius atgal, atgal į ten, iš kur mes taip stengėmės pabėgti. Atgal į visuomenę, kurioje nepakenčiamas žmonių kitoniškumas.
Tolerancija, kaip vertybė, tapo nuolatinės kritikos ir moralizavimo taikiniu, tarsi ji keltų pavojų mūsų visuomenės egzistavimui. Bandoma įteigti, kad priimti į savo tarpą kaip lygiaverčius kitokius žmones mūsų visuomenei gali būti kenksminga. Mano supratimu, tai, ko bijome, jau yra atsitikę juk būtent pereitame šimtmetyje mums primesti totalitarinio režimo ir nelaisvės palydovai nepakantumas kitokiems žmonėms, tarpusavio nepasitikėjimas, prievarta, bejėgiškumas ir prisitaikėliškumas pakirto tautos dvasinę sveikatą ir sukėlė iki šiol besitęsiančią save ir kitus naikinančio elgesio epidemiją. Iki šiol įvairūs rodikliai, atspindintys Lietuvos žmonių savijautą, yra vieni prasčiausių Europoje. Visuomenės, kuriose gerbiamos žmogaus teisės, stengiamasi kitokius žmones priimti į savo tarpą, yra žymiai sveikesnės ir sėkmingesnės. Tai visuomenės, kuriose žymiai daugiau laimingais besijaučiančių suaugusiųjų ir vaikų. Ir taip yra ne todėl, kad tos visuomenės ir valstybės yra turtingesnės ekonomiškai. Veikiau atvirkščiai laisvės dvasioje užaugę piliečiai sukuria visais atžvilgiais (taip pat ir ekonomiškai) stipresnę valstybę.
Ar išmokome gerbti žmogaus gyvybę? Panašu, kad ne. Prieš 19 metų per tragiškus Sausio įvykius netekau tėvo. Tačiau prisiminkime ir tuos, kurie tragiškai ir beprasmiškai žūva šiandien, taikos metu daugybė vaikų toliau praranda savo tėvus, tėvai sūnus ir dukras. Per 20 nepriklausomos valstybės metų buvo nužudyta apie 7000 žmonių, leidome nusižudyti apie 25000 žmonių. Vaizdžiai tariant, dėl smurto, nukreipto į save ar į kitus, iš Lietuvos žemėlapio išnyko Utenos dydžio miestas. Tenka apgailestauti, kad turėdami didžiausią savižudybių rodiklį pasaulyje, beveik nieko nepadarėme, kad sustabdytume šį reiškinį. Ir niekaip negalime pripažinti, kad visai ne ekonomika, o visuomenės narių santykių kokybė lemia tokį save ir kitus naikinantį elgesį.
Prisimindami ir piktindamiesi dėl sovietų vykdytos agresijos, atrodo nepastebime neapykantos, klestinčios mūsų visuomenėje, nepastebime, kad patys tapome agresoriais. Apsilankę internetinių žiniasklaidos priemonių svetainėse ir paskaitę, ką galvoja mūsų piliečiai, pasislėpę už anonimiškumo kaukės, suprasime, kad ne tik sovietai buvo žiaurūs mums, bet ir mes patys skleidžiame neapykantą vieni kitiems.
Rūpestį kelia valstybės ir pilietinės visuomenės susipriešinimas. Atrodytų, kad nepasitikėjimas nevyriausybinėmis organizacijomis atkeliauja iš mūsų tokios nemėgstamos totalitarinės praeities. Anuomet bet koks veikimas ne valstybės vardu buvo veikimas prieš valstybę. Atgavus nepriklausomybę, padedant tarptautinėms organizacijoms prasidėjo daug žadanti nevyriausybinio sektoriaus plėtra. Tačiau tenka apgailestauti, kad iki šiol nevyriausybinės organizacijos ne tik netapo rimtu valstybės partneriu, bet tampa pirmosiomis ekonominės krizės aukomis ir jaučiasi kaip niekad anksčiau nereikalingos valstybei atstovaujantiems politikams ir valdininkams.
O veikti kartu netgi labai yra ką. Per visą nepriklausomybės laikotarpį net nepabandėme išmontuoti daugybės ydingų sovietinės praeities reliktų ir papročių. Pavyzdžiui, sovietmečiu sukurta daugybę lėšų suryjanti ir žmogaus teises pažeidžianti internatų sistema, skirta žmonėms su psichikos negalia izoliuoti nuo visuomenės, iki šiandien nepajudinamai klesti, dar daugiau viena tokių įstaigų, didžiausia Lietuvoje, iki šiol veikia buvusios koncentracijos stovyklos vietoje. Paradoksalu, bet tokių įstaigų plėtrai jokia grėsmė nebuvo iškilusi, nors tokias ir panašias pagalbos sistemas turėjome ir galėjome pertvarkyti jau seniai.
Tokiomis gal ne visai linksmomis mintimis norėjau šiandien pasidalyti. Niekada ne vėlu atsitokėti ir po ilgoko stabtelėjimo judėti pirmyn. Išorinė valstybės laisvė, pasiekta prieš 20 metų, yra prielaida siekti mūsų vidinės laisvės. Taigi šiandien visų mūsų atsakomybė yra pasinaudoti puikia tautos istorijoje galimybe užaugti ir subręsti kaip laisvų piliečių valstybei.
Lietuvos laisvės gynėjo Apolinaro Juozo Povilaičio, žuvusio 1991 m. sausio 13 dieną, sūnaus kalba iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai
© 2010 XXI amžius
|