Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Benedikto XVI vizitas į Romos sinagogą

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus sutikimas Romos sinagogoje

Šventasis Tėvas su Romos vyriausiuoju rabinu Rikardu Di Senju ir su buvusiu vyriausiu rabinu Eliju Toafu, kuris 1986 metais sutiko sinagogoje apsilankiusį popiežių Joną Paulių II

Popiežius su Romos žydų bendruomenės pirmininku Rikardu Pacifičiu

Benediktas XVI su Vatikano atstovais atvyksta prie Romos sinagogos

Praeities užgydymo ženklai

Aplankydamas Romos sinagogą popiežius Benediktas XVI dar kartą patvirtino Katalikų Bažnyčios nusistatymą tęsti dialogą su žydais. Sausio 17 dienos vizitas buvo surengtas Maldų už krikščionių vienybę savaitės išvakarėse, kada Italijoje tradiciškai susitelkiama ir į katalikų ir judėjų tarpreliginius santykius. Šiuo metu šalyje gyvena apie 35 tūkstančius žydų, iš kurių 15 tūkstančių gyvena Romoje.

Šventąjį Tėvą ir jį lydėjusius Vatikano atstovus sinagogoje sutiko Romos žydų bendruomenės pirmininkas Rikardas Pacifičis, vyriausias rabinas Rikardas Di Senjis ir Italijos žydų bendruomenės vadovas Renzas Gatenja. Prieš įžengdamas į pastatą Popiežius padėjo vainiką prie paminklo 1022 žydams, kurie 1943 metais buvo deportuoti į nacių konclagerius, taip pat prie paminklo 1982 metais palestiniečių teroristų nužudytam žydų berniukui. Tada per išpuolį prieš Romos žydų mokyklą žuvo dvejų metų vaikas ir 37 buvo sužeisti.

Su padėka atsiliepdamas į svetingą priėmimą ir sveikinimus, Benediktas XVI pasakė kalbą, kuri susirinkusiųjų Romos sinagogoje ne kartą buvo pertraukta plojimais. Primindamas pastaraisiais dešimtmečiais pasiektą didelę pažangą įveikiant nesutarimus bei prietarus krikščionių ir judėjų santykiuose, jis pirmiausia nurodė į Vatikano II Susirinkimo (1962–1963) mokymą. „Šis Susirinkimas suteikė stiprų impulsą mūsų neatšaukiamam įsipareigojimui žengti dialogo, brolybės ir draugystės keliu“, – sakė Šventasis Tėvas. Šioje kelionėje ypač reikšmingas buvo pirmasis istorinis popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas į Romos sinagogą.

Jis įvyko 1986 metų balandžio 13 dieną. Svarbi buvo ir jo jubiliejinė 2000 metų piligrimystė į Šventąją Žemę.

Popiežius Benediktas XVI, tęsdamas pirmtako paveldą, Šventąją Žemę aplankė praėjusių metų gegužę. Jis susitiko su žydų organizacijų atstovais, savo užsienio kelionėse aplankė Kelno (Vokietija) ir Niujorko (JAV) sinagogas. Šventasis Tėvas savo kalboje pabrėžė, kad Bažnyčia atsiprašo dėl savo sūnų ir dukterų aplaidumo bei klaidų. Jis priminė savo apsilankymą buvusiame Aušvico nacių lageryje 2006 metais ir dar kartą pasmerkė Trečiojo Reicho valdytojų siekį sunaikinti visą žydų tautą. Deja, kai kurie krikščionys tam buvo abejingi, tačiau daugelis, įskaitant Italijos katalikus, vadovaudamiesi savojo tikėjimo nuorodomis, drąsiai, net rizikuodami gyvybe, stengėsi gelbėti persekiojamus žydus. Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu Šventasis Sostas jiems padėjo kuo galėdamas, saugumo sumetimais tai darydamas diskretišku būdu, aiškino popiežius Benediktas XVI.

Kartu liudyti Dekalogo nuostatas

Antrojoje kalbos dalyje jis susitelkė į žydų ir krikščionių dvasinės bendrystės ištakas, kurių pagrindas yra Šventojo Rašto mokymas. Popiežius pacitavo apaštalą šv. Paulių, kuris Laiške romiečiams patvirtino, kad žydų tauta „turi įsūnystę, garbę, sandaras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai ir iš jų – kūno atžvilgiu – yra kilęs Kristus“. (Rom 9, 4–5). Taigi žydai yra Dievo išrinktoji tauta ir šios malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami. (Rom 11, 29) Svarbiausias to bendro paveldo elementas, be abejonės, yra Dekalogas, kurį galima laikyti didžiuoju etikos kodeksu, skirtu visai žmonijai, pažymėjo Šventasis Tėvas.

Žvelgiant iš šios Dešimties Dievo įsakymų perspektyvos, jo įsitikinimu, galimos trys šiems laikams ypač svarbios bendradarbiavimo ir liudijimo plotmės. Pirmiausia – tai vieno Viešpaties pripažinimas, taip išvengiant pagundų kurti kitus stabus ir aukso veršius. Popiežius sakė, kad mūsų visuomenės žadinimas atvirumo antgamtinei dimensijai ir vieno Dievo liudijimas yra brangi tarnystė, kurią kartu gali pateikti žydai ir krikščionys. Kita bendradarbiavimo kryptis galėtų būti Dekalogo skelbiamas gyvybės ir žmogiškojo orumo gynimas nuo įvairaus pobūdžio išpuolių. „Gyvybės aukščiausios vertės liudijimas prieš savanaudiškumą yra svarbus indėlis statant naująjį pasaulį, kuriame viešpatauja teisingumas ir taika“, – sakė Popiežius.

Trečiasis aktualus Dekalogo raginimas yra šeimos šventumo, besiremiančio vyro ir moters abipuse ištikimybe, palaikymas. „Liudyti šeimą, kaip esminę visuomenės ląstelę, atvirą naujosios gyvybės dovanai, reiškia kurti pasaulį, kuris turėtų žmogiškesnį veidą“, – tvirtino Benediktas XVI. Jis taip pat nurodė į Dekalogo svarbiausią reikalavimą – mylėti Dievą ir savo artimą – tai mūsų laikais turi būti išreiškiama per ypatingą dosnumą vargšams, rūpinimąsi svetimšaliais ir visais silpnaisiais. „Šiuose teisingumo ir gailestingumo darbuose krikščionys ir žydai yra pašaukti skelbti ir liudyti Aukščiausiojo Karalystės atėjimą, kurios mes meldžiame ir laukiame kiekvieną dieną“, – pabrėžė Šventasis Tėvas.

Baigdamas kalbą jis dar kartą nurodė į tarpreliginio nuoširdaus dialogo svarbą, kuriame būtų gerbiamas tiek bendras dvasinis paveldas, tiek ir natūralūs tikybų skirtumai. „Mūsų pareiga, atsiliepiant į Dievo šaukimą, stengtis palaikyti atvirą erdvę dialogui, abipusei pagarbai ir augimui draugystėje“, kas labai svarbu dabartinių iššūkių akivaizdoje, aiškino Popiežius. Ypač tai svarbu Romos mieste, nes čia žydų ir krikščionių bendruomenė beveik du tūkstančius metų gyvuoja drauge. Tegul šis artimumas skatina broliškos meilės stiprėjimą ir bendradarbiavimą „dėl žmonijos gerovės šiame pasaulyje, sukurtame Visagalio ir Gailestingojo Dievo“.

© 2010 „XXI amžius“