Būti patikimais liudytojais
Sausio 1825 dienomis Maldų už krikščionių vienybę savaitė
Mindaugas BUIKA
|
Prisikėlęs Jėzus su mokiniais
kelyje į Emausą
Piešinys iš žurnalo Stella Maris
|
Bažnyčiai patikėta misija
Šiuo metu celebruojamos Maldų už krikščionių vienybę savaitės biblijinė tema yra Esate šių dalykų liudytojai (Lk 24, 48). Šiuos žodžius ir pažadą atsiųsti Šventąją Dvasią Kristus pasakė mokiniams prieš žengdamas į dangų, kad juos sustiprintų Gerosios Naujienos skelbimo kelyje. Šią temą šiemetinei ekumeninei savaitei patvirtino Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba ir Pasaulio Bažnyčių taryba, pažymėdamos pirmosios Pasaulio misijų konferencijos 100-ąsias metines. Konferencijos, 1910 metais vykusios Škotijos sostinėje Edinburge, jubiliejus šiais metais čia bus paminėtas ekumeniniu susitikimu, kurio tema Kristaus liudijimas šiandienai.
Ekumeninis sąjūdis dažniausiai skatina apmąstyti Išganytojo baigiamuosius paraginimus prieš Jo mirtį ant kryžiaus: Tegul visi bus viena
kad pasaulis įtikėtų (Jn 17, 21). Tai esminė nuoroda, pabrėžianti Kristaus mokinių vienybės svarbą jų skelbimo patikimumui. Tačiau ir šiemet kviečiamas evangelinių įvykių po Prisikėlimo aptarimas taip pat yra reikšmingas dabartiniame krikščioniškojo gyvenimo kontekste. Prisiminkime išsigandusias moteris, radusias tuščią Kristaus kapą, dviejų mokinių, Jėzaus sutiktų kelyje į Emausą, nusivylimą, pagaliau Prisikėlusįjį mačiusių vienuolikos apaštalų abejones ir baimę. Jų tikrumą Kristus sugrąžino tik priminęs Šventojo Rašto mokymą ir skelbimo bei liudijimo esmę: Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai (Lk 24, 4648). Tokia yra Kristaus patikėta misija Bažnyčiai, kurios niekas kitas negali prisiimti. Tai bendruomenė tų, kurie buvo sutaikyti su Dievu ir Dieve ir kurie gali liudyti Jėzaus Kristaus atpirkimo galios tiesą, rašoma šiemetinės Maldų už krikščionių vienybę savaitės parengtoje medžiagoje.
Neeksportuoti skandalingo pasidalijimo
Aptariant misijų veiklos ir ekumeninio bendradarbiavimo santykį, pirmiausia nurodomos praktinės paskatos. Iš tikrųjų misionieriai ir Evangelijos skelbėjai turi suvokti, kad reikia vengti varžybų ar konkurencijos tarp skirtingų ar artimų Bažnyčių, esant ribotiems žmogiškiems ir medžiaginiams ištekliams. (Verta prisiminti įvairių sektų antplūdį pokomunistinėje Rytų Europoje arba kaltinimus prozelitizmu dabartinėje Rusijoje.) Teritorijoje, kurioje vyksta evangelizacija, užuot skaidžius jėgas, geriau organizuoti bendrus projektus. Pavyzdžiu galėtų tapti naujas ekumeninis Šventojo Rašto vertimas ir panašus bendradarbiavimas Dievo Žodžio tarnystėje.
Gerai yra žinomas Bažnyčių pasidalijimas Europoje, bet šis skandalingas vienybės nebuvimas atrodė ypač skaudus pirmiesiems Senojo žemyno misionieriams, kurie skelbė Evangeliją tautoms, iki tol nepažinusioms Kristaus mokymo. Žinoma, įvairūs Bažnyčių nesutarimai, kuriais paženklinta visa krikščionybės istorija, turi teologines priežastis, bet neretai juos nulemia politiniai ir netgi asmeniniai dalykai. (Verta prisiminti XVI amžiuje Angliją valdžiusio karaliaus Henriko XVIII įkurtą jo valdomą Anglikonų Bažnyčią tada buvo suplakti teologiniai, politiniai ir asmeniniai santuokos reikalai. Kokią žalą padarė šis nevykęs projektas, dabar skaudžiai suvokia Didžiosios Britanijos ir Škotijos tikinčiųjų bendruomenės, ieškančios kelių į susivienijimą su Katalikų Bažnyčia.)
Ar gali būti pateisintas šių pasidalijimų eksportas misijų tautoms, kurios ieško Kristaus? klausia medžiagos šiemetinei ekumeninei savaitei sudarytojai. Kaip gali kiti suprasti Jėzuje Kristuje siūlomą susitaikymą, jeigu patys pakrikštytieji jį ignoruoja arba kovoja tarpusavyje? Kaip gali krikščionių grupės, kurios yra priešiškai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu, skelbti vieną Viešpatį, vieną tikėjimą ir vieną krikštą? Šie klausimai buvo aktualūs 1910 metų Edinburgo konferencijos dalyviams, jie liko aktualūs ir dabar.
Be abejonės, per pastarąjį šimtmetį, ypač paskutiniaisiais dešimtmečiais, daug kas pasikeitė: sekuliarizacija ir Vakarų pasaulio dekristianizacija (nukrikščionėjimas), naujos komunikacijos priemonės, tarpkonfesiniai santykiai ir tarpreliginis dialogas. Tačiau ir 1910, ir 2010 visi sutaria, kad sunku pasiekti bendrą supratimą, kurio reikia šiandienos misijai. Evangelija negali būti įtikinama, jei ji skelbiama nesuderintais balsais. Dabar atskirose Bažnyčiose daug apie tai diskutuojama, tačiau reikia daugiau bendrų diskusijų, nes visi esame šių dalykų liudytojai.
Bendrystės siekių koordinavimas
Maldų už krikščionių vienybę Katalikų Bažnyčioje pradininku laikomas popiežius Leonas XIII, kuris dar 1894 metais oficialiai įteisino tokią praktiką Sekminių oktavoje. Šioms maldoms dabar tradicinį laikotarpį tarp sausio 18 ir 25 dienos (tarp tuo metu celebruotų Šv. Petro Sosto ir Šv. Pauliaus atsivertimo liturginių švenčių) 1908 metais pasiūlė Jungtinių Valstijų episkopatų (anglikonų) dvasininkas Polas Vatsonas. Jo įkurta vienuolinė bendruomenė, pavadinta Susitaikinimo bendrija, vėliau perėjo į katalikybę. Katalikų Bažnyčia pirmą kartą Maldų už krikščionių vienybę savaitę (oktavą) celebravo 1916 metais, valdant tuometiniam popiežiui Benediktui XV.
Įvairių krikščionių konfesijų vienybės maldų koordinavimą 1935 metais inicijavo žinomas Liono (Prancūzija) katalikų dvasininkas Polis Kuturjė. Jo įkurta bendrija Unité Chrétienne ir 1948 metais įsteigta pasaulio Bažnyčių Taryba, vienijanti protestantus ir stačiatikius, pradėjo bendradarbiauti rengiant medžiagą Maldų už krikščionių vienybę savaitei. 1968 metais Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba ir Pasaulio Bažnyčių taryba pirmą kartą naudojo bendrai parengtą ekumeninės savaitės maldų medžiagą. Nuo 1975-ųjų abipusiu susitarimu rengti medžiagą Maldų už krikščionių vienybę savaitei įgaliojamos vietinės atskirų šalių ekumeninės grupės. 2008 metais, minint ekumeninės savaitės šimtmetį, šią medžiagą parengė P. Vatsono tėvynainiai amerikiečiai, 2009-aisiais korėjiečiai, o 2010 metais škotai.
Kaip teigia šiemetinės medžiagos rengėjai, jų darbas vyko Glazgo mieste veikiančioje Škotijos tarpdiecezinėje katalikų kunigų seminarijoje. Už šiltą priėmimą ir maldingą aplinką, kuri nulėmė vaisingus darbo rezultatus, jie dėkoja seminarijos rektoriui prelatui Viljamui Makfadenui, visam dėstytojų kolektyvui ir seminaristams. Škotijoje, kurioje gyvena 5 milijonai gyventojų, daugiau kaip pusė tikinčiųjų priklauso valstybinei Presbiterionų (kalvinistų atšaka) Bažnyčiai. Katalikai sudaro apie 20 proc. šalies gyventojų.
© 2010 XXI amžius
|