Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuvi, nepalik Lietuvos!

Po šią savaitę įvykusio prezidentės Dalios Grybauskaitės ir ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės narių susitikimo šalies vadovė į klausimą, ar dabartinės sudėties Vyriausybė išliks, atsakyti negalėjo. Ji sakė: „Čia tik ponas Dievas žino, kaip galima kalbėti apie būsimą arba esamą (Vyriausybę) ir kiek jinai gyvuos. Man reikia Vyriausybės, kuri galvotų apie šalį, kuri darytų tai, ką privalo daryti šitoje situacijoje, ir atsakingai siektų rezultatų – tai yra dirbtų ir mažiau šnekėtų. To ir prašau, ir reikalauju“. D. Grybauskaitė pridūrė, kad už jos iškeltų prioritetų įgyvendinimą atsakys premjeras Andrius Kubilius, o kaip tai padarys, ministras pirmininkas pats turės spręsti.

Nors tarp svarbiausių šių metų Vyriausybės užduočių Prezidentė įvardino, atrodo, gerus tikslus – naujų darbo vietų kūrimą, konkurencingumo ir monopolininkų apetitų žabojimą bei kovą su korupcija, vis dėlto kyla klausimas, ar jie bus įgyvendinami ir kaip išmatuoti jų įgyvendinimą. Juk galime prisiminti, kaip, pavyzdžiui, su korupcija „kovojo“ G. Kirkilo vyriausybė – jis tik manipuliavo frazėmis, bandydamas įteigti, kad korupcijos nėra. Tik ar nuo to pasidarė geriau? Reikia pasakyti, kad ir premjeras A. Kubilius kaip pagrindinį uždavinį šiemet jau iškėlė nedarbo mažinimą. Tačiau ar ne jo „diržų veržimo“ politika, didžiąja dalimi vykdoma skurdžiųjų gyventojų sąskaita, ir padidino nedarbą iki kritinės ribos? Dabar bedarbių skaičius siekia apie 280 tūkst. Per metus, įvedus „antikrizines“ priemones, nedarbas padidėjo daugiau nei du kartus, ir jis  tik auga. Štai ir antrąją sausio savaitę užregistruota beveik dviem tūkstančiais bedarbių daugiau nei pirmąją (8,8 tūkst. bedarbių, iš jų 2,2 tūkst. (arba 25,1 proc.) atleisti iš darbo per paskutiniuosius šešis mėnesius). Tiesa, per šią savaitę padėta įsidarbinti 2,3 tūkst. asmenų – 76,6 proc. daugiau negu ankstesnę savaitę. Tad kyla klausimas, ar galima sustabdyti sniego laviną, kuriai pradžią davė pernai įvesti mokesčiai, kurie sužlugdė verslą ir pasunkino piliečių socialinę padėtį? Kad ir kaip gražiai kalba premjeras apie savo pastangas mažinti nedarbą, jis turi pripažinti, kad tik su jo Vyriausybės atėjimu į valdžią nedarbas ir kitos blogosios tendencijos įgavo pragaištingą pagreitį.

Nedarbas sukelia valstybei ir ypač Tautai grėsmingą reiškinį – emigraciją, kuri vis didėja. Pirmoji emigracija prasidėjo „atsivėrus sienoms“ – dar 1989–1991 metais. Antroji banga nuvilnijo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, t. y. prasidėjus „laisvam darbo jėgos tekėjimui“. Trečioji, kilusi dėl dirbtinai sukelto  nedarbo, prasidėjo 2009 metais (ir tęsiasi). Savaime suprantama: emigracijos nesustabdysime, jei didėja nedarbas. Nors aiškinama, kad iš Lietuvos išvykstama tik dėl ekonominių sunkumų, tačiau tai yra tik viena reikalo pusė: tarp emigravusiųjų buvo ir yra daug buvusių disidentų, nusivylusių komunistų ir komjaunuolių įsitvirtinimu įvairiuose valdžios lygiuose. Daug yra nusivylusių net elementaraus teisingumo stoka. Emigracija buvo Lietuvos piliečių nesąmoningas, o dažnai ir sąmoningas pasipriešinimas besitęsiančiai sovietinių valdininkų savivalei. Dažnai išvykstama protestuojant prieš niekinamas patriotines ir tautines vertybes, kai nepaisoma paprasto piliečio interesų. Vien V. Landsbergis per Sausio 13-osios agresijos metines ar mons. A. Svarinskas juos girdintiems negausiems piliečiams patriotizmo neįkrės. Juo labiau kai iš valdžios žmonių, o konkrečiai premjero lūpų negirdime dvasią keliančių patriotinių žodžių, o tik gąsdinimus ir planus didinti mokesčius bei mažinti pensijas. (Atkreipkite dėmesį į žuvusio Povilaičio sūnaus įspėjimą, pasakytą iškilmingame Seimo posėdyje Sausio 13-ąją – jis pažėrė daug karčios tiesos apie laisvės gynėjų idealų išdavystę. Jo kalbą spausdiname 3 p.) Kad Tautos būklė mažai rūpi politikams, rodo ir nauja „lėšų taupymo priemonė“: naikinamas Lietuvių grįžimo į tėvynę centras. Gal jo išties nebereikės – gal lietuviai (tiksliau, atsiras tokia Lietuvos valdžia, kuri supras, kad elgiasi pražūtingai) supras, kad negalima palikti savo krašto, o gal jau nebus kur sugrįžti išsisklaidžiusiems tėvynainiams – čia gyvens kitos tautos ir net rasės.

Pernai per dešimt mėnesių iš Lietuvos išvyko daugiau žmonių nei per visus 2008-uosius metus. Grįžtamoji migracija, jau pradėjusi didėti, vėl sumažėjo beveik perpus. Migracijos neigiamas saldo, kai emigracija didesnė už imigraciją, užfiksuotas penkiose Europos Sąjungos (ES) šalyse, o Lietuvoje, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, didžiausias jau dešimt metų. Per pastaruosius 18 metų (1990–2008) iš Lietuvos emigravo beveik pusė milijono žmonių – apie 20 proc. darbingo amžiaus gyventojų. (Reikia tik džiaugtis, kad premjero A. Kubiliaus sūnui, neseniai užsiregistravusiam Darbo biržoje ir dabar ieškančiam darbo, tikrai neteks ragauti emigranto duonos.) Pavojingiausia yra tai, kad emigrantai yra kur kas jaunesni nei Lietuvos gyventojų amžiaus vidurkis ir mūsų visuomenė dėl emigracijos sensta kur kas greičiau nei galėtų esant normalioms sąlygoms. Augant emigracijai blogėja demografiniai rodikliai, nes tie, kurie galėtų kurti šeimas ir gimdyti vaikus, irgi išvažiuoja.

Paklausius vieno gerbiamo europarlamentaro interviu internetinėje erdvėje, kyla klausimas: jeigu Vincas Kudirka, jo žodžiais, ragino mesti tą blūdą  - važiuoti iš Lietuvos, kodėl jis dabartinį susirūpinimą didžiule emigracija vadina bereikalingai keliamu triukšmu? Emigracija esą įtvirtina mūsų galimybę laisvai važinėti po Europą, ir tuo turime džiaugtis. Tokie politikai su jiems būdingu sarkazmu tyčiojasi iš to, kuris netekęs vilties ir net galimybės oriai gyventi savo krašte, priverstas palikti tėvynę (jeigu jis tai nedaro nusikalstamais ketinimais). Tokie politikai net nesistengia pažvelgti į problemą. Tai, kad politikų darbai skiriasi nuo žodžių (pažadų), jiems nė motais. Tai, kad emigracija pasiekė kritinę ribą, jiems nė motais. Tai, kad nuo politinio gyvenimo nušalinti (ir netgi Sąjūdžio pagalba) visi, kovoję už nepriklausomybę dar niūriais sovietinės okupacijos metais, jiems nė motais. Tai, kad bedarbių skaičius (kartu su emigravusiais) jau artėja prie milijono, jiems nė motais.

Keistai elgiasi Vyriausybė, kai ima pavyzdį iš Latvijos – juk ten skurdas dar didesnis nei Lietuvoje. Kai premjeras vis kartoja, kad „ir Latvijoje taip daroma“, stebiesi, kodėl jis saka blogiausiu pavyzdžiu. Kodėl nežiūri į kitas šalis, kuriose krizės metais lengvinamos verslo sąlygos, jis skatinamas. Štai Vokietijoje, Italijoje valstybė teikia negrąžinamą kompensaciją perkantiesiems automobilius, kad tik nežlugtų automobilių pramonė. Vykdomos ir kitos piliečių gyvenimo ir verslo sąlygas lengvinančios priemonės. O Lietuvos premjeras mato tik vieną išeitį – įvesti ir didinti mokesčius. Net milijonierius B. Lubys ironiškai siūlo apmokestinti ir neskustas barzdas! O ką kalbėti skurdžiams, kurių per metus padaugėjo gal ir dvigubai ir kurių padėtis darosi vis sunkesnė? Jau minėtas europarlamentaras aiškino, kaip gerai pasielgė Amerika, „metusi milžiniškas lėšas sustabdyti ūkio smukimui“. O kaip jis paaiškintų mūsų krašte vykdomas priemones, kurios ne tik nesustabdo  smukimo, bet jį dar labiau gilina? Ir kodėl tada, kai „pasiekiami“ patys blogiausi ekonominiai rodikliai, viešai skleidžiama demagogija, jog mes esame „stiprūs vidutiniokai“? Net ir ekonomiką sunkiai suvokiančiam politikui turėtų būti aišku, kad einama ne tuo keliu. Tą rodo duomenys apie sunkiausią ūkio Lietuvos būklę iš visų ES valstybių.

Valstybės skola, kaip biudžeto deficito pasekmė, drastiškai auga. Per metus ji padidėjo 8 mlrd. litų. Šiemet deficitui padengti ir senoms skoloms grąžinti Finansų ministerija planuoja pasiskolinti apie 13 mlrd. litų. Premjeras aiškina, kad per 2009 metus biudžeto „skylę“ sumažino maždaug 8 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), o jeigu to nebūtų padaręs, deficitas būtų 7 mlrd. litų didesnis, o valstybės skola būtų išaugusi dar daugiau. Kur įrodymai? Priešingai – skolą didina pasirinkta paskolų ėmimo taktika: valstybės skolą didina  iš privačių švedų bankų už didžiules beveik 10 proc. palūkanas imamos paskolos. Bet premjeras kaip velnias kryžiaus bijo imti paskolą iš Tarptautinio valiutos fondo už dešimteriopai mažesnes palūkanas – esą šis fondas reikalaus mažinti atlyginimus, pensijas ir pan. Bet juk pats A. Kubilius drastiškai sumažino pensijas, net nereikalaujant TVF. Bet užtat iš privačių bankų prisiskolinti milijardai duoda tokias didžiules palūkanas, kad metams jos sudaro net arti 1 mlrd. litų. Ar galima tokią politiką vadinti pozityvia? Ar galima vadinti pozityvia vien dėl to, kad bedarbių skaičius artėja prie 300 tūkstančių? Juk tai veda į valstybės ir tautos pražūtį. Valstybės skola ir toliau augs. Matyti, kad įvairiausios „antikrizinės“ priemonės (pensijų mažinimas, ypač dirbantiems pensininkams, pašalpų vaikams mažinimas ar net naikinimas, pašalpų bedarbiams ir motinoms mažinimas) tik aštrina padėtį, didina bedarbystę ir emigraciją. Ir kiekviena  „priemonė“ sukelia dar sunkesnes pasekmes.

O juk daug ką sutvarkytų progresiniai pajamų mokesčiai. Būtent tokius mokesčius įvesti ir reikalautų TVF, jeigu imtume mažaprocentines paskolas. (Bet premjeras apie tokias sąlygas nutyli.) Tada dideles pajamas gaunantys piliečiai per progresinius mokesčius grąžintų valstybei dideles sumas. Kartu taip būtų didinamas pajamų perskirstymas. Bet politikai supranta, kad tada nukentėtų jie patys, nes jų pajamos sumažėtų perpus. Pavyzdžiui, jei būtų įstatymais patvirtintas  toks progresinis mokestis, kokį nustatė dirbantiems pensininkams, sumažindami jų pensiją net iki 50-70 proc., pagerėtų valstybės padėtis ir socialinis teisingumas – tie patys seimūnai valstybės biudžetui atiduotų ne 21 proc. savo pajamų, kaip ir visi neturtingieji, bet 70 proc., ir papildytų išsekusį valstybės iždą. Tada nei seimūnams, nei gydymo ar mokymo įstaigų, visokių valstybinių įmonių vadovams nekiltų noras be saiko ir sąžinės kelti savo atlyginimus, nes dėl progresinio pajamų mokesčio jų pajamos stipriai sumažėtų. Bet ne! Politikai padaro viską, kas naudinga jiems ir jų aplinkai.

Premjeras mėgsta kartoti, kad nedarbo srityje pirmauja ne tik Lietuva – nuo jos esą neatsilieka ir Latvija, Estija, Ispanija „bei kitos valstybės“. Tačiau Vyriausybė yra labai išmintinga - ji nesėdi sudėjusi rankas, sakydama, jog „tokia objektyvi realybė“. „Vyriausybei šiuo metu svarbiausia padėti verslui išsaugoti kuo daugiau darbo vietų ir sukurti naujų“, - teigė šią savaitę premjeras viename interviu, pasigirdamas, kad pernai ekonomikos skatinimo planas leido sukurti net 40 tūkst. papildomų darbo vietų, o šiemet į ekonomiką planuojama įlieti apie 8 mlrd. litų Europos Sąjungos pinigų, ir tai leis sukurti apie 60 tūkst. naujų darbo vietų. Fantastiški planai, ypač kai jau antrąją šių metų savaitę bedarbių skaičius lyginant su pirmąja savaite padidėjo 30 proc. Bet premjeras tikriausiai supranta, kad iš esmės nedarbo rodiklius sumažinti gali tik emigracija – taip jis ir „kuria“ naujas darbo vietas, tik ne Lietuvoje, bet užsienyje. Lygiai taip būdavo Sovietų Sąjungoje – sėdavo kviečius savo žemėse, o pjaudavo Kanadoje. Tad nesistebėkime, kai premjeras sako, jog „turime naudotis teigiamomis emigracijos pusėmis. Aplankę lietuvių bendruomenes Londone, Berlyne, Kopenhagoje ar kitur matome, kokį potencialą turime. Šį didelį globalios Lietuvos resursą turime išnaudoti efektyviau“. Tad taip žiūrint į emigracijos „perspektyvas“, darosi šviesiau galvoje ir sieloje – mes nepražūsime: kaip prieškariniais laikais buvo teorijų, kad persikelsime (tiesa, dėl tarptautinių grėsmių) kur nors į Pietų Ameriką ar Madagaskarą, dabar irgi turime džiaugtis: mūsų daugėja ir Airijoje, ir Britanijoje, ir Ispanijoje.

Lietuviai, nepalikime savo tėvynės. Mūsų juk niekas netremia prievarta, tad nevažiuokime nors ir įkalbėti, nors ir matydami neteisybę, tarpstančią tarp mūsų, tarpstančią dėl valdančiųjų veiksmų. Už teisingumo įtvirtinimą kovokime čia, savo krašte, bet ne svetimoje šalyje. Lietuva turi būti vienintelis pasaulio kraštas, kuriame mes galime laimingai gyventi. Lietuva turi būti vienintelė šalis, kurioje galime rasti laimę. Lietuva turi būti vienintelė valstybė, kuri yra mūsų tėvynė, nes mes čia augome, mes čia gyvenome, čia gimė ir augo mūsų tėvai, čia gyvename mes patys, čia gimsta ir auga mūsų vaikai ir anūkai. Mylėkime Lietuvą ir gerbkime vienas kitą, gerbkime savo artimą, kurį skriaudžia ir palieka be pragyvenimo šaltinių neteisingi kabinetinių valdžios žmonių sprendimai.  

© 2010 „XXI amžius“