|
Prakilni stos Lietuva!
Prasidėjo naujieji 2010-ieji metai. Ar jie bus geresni už praėjusius, pasakys rytdiena. Per praeitus metus žmonės patyrė daug vargo ir įvairių bėdų, ligų ir nepriteklių. Bet Lietuvos istorijoje buvo ir skurdesnių metų. 1948 metais žmonės prievarta buvo suvaryti į kolchozus, už darbo dieną gaudavo po 200 gramų grūdų. Prasidėjo badas, sunaikinti partizanai, vyko masiniai trėmimai gyvuliniuose vagonuose į Sibirą. Kartu buvo pikta priešų propaganda: kas išvežtas į Rytus, niekada nebegrįš į Tėvynę. Bet tada Lietuva tikėjo į Dievą ir į Laisvės bei Nepriklausomybės atgavimą. Šiandien nepalyginamai blogiau: žmonės patikėjo įvairiais mesijais, pasitraukė nuo Dievo, tapo stabmeldžiais, pradėjo garbinti krepšinį ir pinigą bei malonumus. Kolaborantai vėl užgrobė valdžią Lietuvoje. Ir dabar yra tik vienas išsigelbėjimas: grįžti atgal prie Dievo ir ant Dekalogo pamato kurti naują gyvenimą. Kartu daryti atgailą nusigręžti nuo blogio, siekti teisingumo, pareigos ir atsakomybės. Kito kelio nėra.
Šiemet oras buvo šiltesnis, be vėjo, bet Naujųjų metų Sumos Mišiose Vilniaus Arkikatedroje žmonių buvo mažiau. Iš valdžios dalyvavo tik Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Gedimino kalne žmonių buvo daugiau. Matėsi Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir vienas kitas aukštas kariškis. Kitų organizacijų ir jaunimo atstovų Arkikatedroje nebuvo. Nebuvo ir nė vieno vyskupo.
Nuimtą nuo Gedimino pilies vėliavą perdavė Kauno Kovo 11-osios vidurinei mokyklai. Ant pilies bokšto pakabino naują. Visi kalbėtojai apsiribojo tradicinėmis frazėmis.
Žmonės troško džiaugsmo ir gero poilsio. Deja, jo nesulaukė. Nuotaiką sudrumstė ir širdis liūdesiu pripildė Arkikatedros aikštėje nusiaubta Betliejaus kūtelė. Net ir kuklūs religiniai atributai užkliuvo Lietuvos priešams. Per Naujuosius metus ir Trijų Karalių šventę paliko tik tuščios Kūtelės sienos. Laisvoje Lietuvoje katalikai negali net kukliai švęsti šv. Kalėdų švenčių. O praeityje su okupantais daugiausia kovojo katalikai. Rytdiena parodys, kaip valdžia reaguos į šį barbarišką veiksmą.
Antras įvykis, sukėlęs patriotų pasipiktinimą, tai eksprezidento A. M. Brazausko apdovanojimas Tūkstantmečio žvaigžde už ypatingą asmeninį indėlį, atkuriant Nepriklausomos Lietuvos diplomatinę tarnybą, įtvirtinant valstybingumą ir garsinant jos vardą. Kartu buvo apdovanotas ir Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos parlamento narys prof. V. Landsbergis. Prieš akis iškyla du portretai: prof. V. Landsbergio ir eksprezidento A. M. Brazausko. Manau, kad prof. V. Landsbergiu bandoma pridengti ir A. M. Brazauską tarsi A. M. Brazauskas būtų lygus prof. V. Landsbergiui. Toks sugretinimas yra sąmoningas prof. V. Landsbergio pažeminimas. Tie, kurie taip padarė, padarė blogą paslaugą prof. V. Landsbergiui. Prisiminkime netolimą praeitį: kai į viešumą iškilo ilgametė Laisvės kova, prof. V. Landsbergis buvo mirtinai pavojingos kovos vadu. Jis pavojingiausiu metu nesitraukė iš Seimo rūmų ir šaukė žmones gelbėti Lietuvą, saugoti Seimo rūmus. O kur tuo laiku buvo eksprezidentas A. M. Brazauskas? Pasakojama, kad Kovo 11-osios dokumentą jis pasirašė kitą dieną. Matyt, sėdėjo prie telefono ir laukė, kol liaudis pakvies prie naujai pavergtos Tėvynės vairo. Taigi, faktai patvirtina, kad prof. V. Landsbergis Laisvės kovotojas, o A. M. Brazauskas kolaborantas.
Prof. V. Landsbergis jau įėjo į Lietuvos istoriją, nežiūrint į tai, kad KGB agentai jį niekino ir žemino. A. M. Brazauskas bus pamirštas, nebent prisimins minėdami liūdnai pagarsėjusią Maišiagalos aferą. A. M. Brazauskas, norėdamas išlaikyti gero žmogaus vardą, nusikračius okupantų turėjo viešai išpažinti savo nusikaltimus, atsiprašyti tautos ir atlikti nuoširdžią atgailą. Jis šito nepadarė ir negali pretenduoti į gero žmogaus ir lietuvio vardą. Niekas negirdėjo, kad A. M. Brazauskas būtų apgynęs išniekintus, kartais net pusgyvius partizanus, išmestus ant miestelių grindinio. Jis tarnavo Kremliui ir jam visai nerūpi Lietuvos žmonės. Prisiminkime, kaip prel. Mykolas Krupavičius, prof. Aleksa užstojo žydus ir vokiečių teismo buvo nubaustas mirties bausme
Mūsų nelaimei, šiandien net keli vadinasi prezidentais, Turniškėse gauna butus, automašiną, asmens apsaugą ir apie 13 000 litų pensiją. Prezidentas yra tas, kuris eina Prezidento pareigas, o visi kiti yra tik buvę prezidentais, dabar turėtų būti vadinamais eksprezidentais.
Ketvirtasis prezidentas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas nutylimas. Galima pasidžiaugti, kad Raseiniuose vidurinė mokykla yra pavadinta Lietuvos prezidento Jono Žemaičio-Vytauto vardu.
Jei buvę prezidentai yra garbingi žmonės ir myli Lietuvą, privalėtų atsisakyti visų privilegijų ir pasitenkinti kukliomis pensijomis, iš kurių galėtų kaip dalis žmonių normaliai pragyventi. Prisimintina, kad 25 proc. Lietuvos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.
Visi, kurie buvo ar dar yra susiję su užsienio žvalgybomis, neturi teisės dalyvauti politiniame gyvenime ir turi būti tučtuojau atleisti. Kuriančius prorusiškas partijas būtina šalinti iš politinio gyvenimo.
Leiskime pasisakyti ir pačiam A. Brazauskui, kad prisimintume ir žinotume nesenus Lietuvos istorijos faktus. Tai gyvybiškai aktualu Lietuvos jaunimui.
Štai Algirdo Mykolo Brazausko istorinės frazės: (apie Trispalvę) Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu. (Sąjūdžio mitingas Katedros aikštėje išlydint Lietuvos delegatus į IX partinę konferenciją, 1988)
Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu. (Interviu Argumenty i fakty, 1989, Nr. 47)
Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina. (Žodis Lietuvos komunistams, Komunistas, 1989, Nr. 9)
Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai šūkiai išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą mums nepriimtini. (Kalba Vilmos įmonėje. Tiesa, 1989 03 03)
Apie okupacinės kariuomenės išvedimą: Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gins Lietuvą? (Kalba susitikime su komjaunuoliais. Lietuvos rytas, 1990 01 25)
Ateityje Lietuvos Respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais. Kažin ar tai pavyks, jei kelsime balsą prieš tarybinę armiją. (Kalba SSKP CK plenume Maskvoje. Tiesa, 1990 02 10)
Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam, kuris tai padarys, aš duosiu Nobelio premiją. (Interviu lėktuve pakeliui į Maskvą. www.delfi.lt)
Ko nesuprato kai kurie inteligentai ir kolaborantai, suprato jaunimas, išauklėtas katalikiška ir patriotine dvasia. Didžiosios Kovos apygardos 5-ojo bataliono partizanas Šuminskas-Pėdas dar 1946 metais kalbėjo: Į frontą aš neisiu. Aš nieko ten nepamečiau. Neisiu su raudona kruvina vėliava užkariauti Europos sovietams. Jei Dievas leidžia numirti, numirsiu Lietuvoje. Ir žuvo šis garbingas partizanas 1949 metais.
1949 m. vasario 16 dieną Šilų bunkeryje (Vyčio apygarda) partizanai kalbėjo: Mes galime žūti, bet Lietuva išliks ir anksčiau ar vėliau ji prisikels laisva. Kaip ne kartą mes kalbėjome, dar kartą užtikriname Lietuva kils nauja, skaidri, tyra iš mūsų gyvybės, iš mūsų kvapo, iš mūsų kraujo
šilto, karšto, jauno kraujo. Dabartinė kova atskiria grūdus nuo pelų, perlus nuo nešvarumų. Vaizdžiai parodo, kas tikras lietuvis, kas tik iškamša. Mūsų valstybė organizuosis sveikos Vakarų demokratijos pavyzdžiu. Mūsų kovos idealai: tiesa, teisingumas, gėris, šviesa. Dievas bus jos pagrindas. Valdžios vyrai bus rinktiniai tautos atstovai: sąžiningi, teisingi, dori, kilnūs, tikintys, išmintingi, geri savo srities specialistai, sumanūs politikai.
Pagaliau partizanas Tauras, kritęs nelygioje kovoje, paskutinę minutę ištarė: Žūstu už tikrą, šventą Lietuvą.
Kilni prakilni stos Lietuva ant jauno kraujo Dvasios milžinų, už Laisvę tyrą padėjusių galvą. O gal šiuos šventus žodžius išgirs koks nors kolaborantas ir padarys reikiamas išvadas?!
Ir mes, vadinamieji dešinieji, užmiršome daug dalykų. Pavyzdžiui, negirdėjau, kad per 20 Laisvės metų būtų kur nors paminėta bolševikų sušaudytų 15 ministrų pavardės, įamžintas jų atminimas. Taip pat Vilniaus sukilimo vado mjr. Bulvičiaus ir kitų septynių kartu su juo nukankintų didvyrių pavardės, vyskupų ir kunigų žūties vietos Sibire ir Lietuvoje.
Kasdien vis garsiau kalbama apie vyriausybės krizę. O kas ją pakeis? Ir vėl tie patys, kurie atvedė Lietuvą prie dvasinės, ekonominės ir kitokių krizių. Lietuva stovi ant bedugnės krašto!
Dirbti, kovoti, nekartoti skaudžių praeities klaidų, nebijoti dvasinių ir fizinių aukų! Šilų partizanas Tauras amžiams užmerkė akis. Mes, likę gyvieji, privalome įgyvendinti Partizanų ir Laisvės kovotojų priesaiką. Kilni, prakilni stos Lietuva ant jauno kraujo Dvasios milžinų.
Mons. Alfonsas SVARINSKAS
© 2010 XXI amžius
|