2010 m. sausio 22 d.
Nr. 6
(1791)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Neatiduokime televizijos savanoriškai

Sausio 13-ąją nuėjome prie Televizijos bokšto. Po ceremonijos, kurios metu gėles prie memorialo padėjo vyriausybės ir įvairių institucijų atstovai, parymojome prie laužo, suėjome į patį bokštą, kurio žemutinėje salėje vyko literatūrinis-muzikinis renginys „Nerimo mintys“, transliuojamas tiesiogiai per nacionalinės televizijos antrąjį kanalą. Dabar galvoju: geriau būtų buvę apie šį renginį nežinoti, kadangi jau kelinta diena manęs neapleidžia įkyrios mintys, kilusios klausantis poetų Aido Marčėno, Rimvydo Stankevičiaus ir dar vieno, kurio negaliu tiksliai įvardyti, eilėraščių. Neramu sieloje ir liūdna liko ne dėl to, kad nė vienas poetas per visą jiems skirtą pusvalandį (kitą pusvalandį užėmė fleitomis, lumzdeliais dviejų jaunų muzikantų grojama nežemiškus garsus imituojanti muzika) neištarė žodžių Lietuva, Tėvynė, Laisvė, Kova, Auka, Garbė, Didvyriškumas, Okupantai ir pan. Suprantu, kad ne pagal tai matuojama eilėraščių vertė ir kad deklaratyvios poezijos laikai seniai praėjo... Skaitytoją gali teigiamai paveikti, meniškai sugestionuoti ir tyli, kukli, tauri poezija. Tačiau ne tokią girdėjome tą Sausio 13-ąją televizijos bokšto salėje. Poetai skaitė (o vienas autorius ir dainavo, pritardamas gitara) vieną už kitą abstraktesnį eilėraštį apie išprotėjusį, kažkur ant debesies krašto sėdintį lyrinį herojų, apie jo haliucinacijas, sapnus, miražus. Galvojau, gal tokį vakarą tiktų net ir toks „marazmatinis“ eilių turinys, jei jis būtų atitinkamai šiai istorinei datai pritaikytas, jei autoriai būtų sąmoningai nusistatę vertybinę distanciją su įvykusia tautos istorijos drama, jei potekstėje, simboliuose, metaforose ar patoso subtiliuose niuansuose būtų atsigręžę į klausytojų specifinį nusiteikimą išgirsti apie tautos likimą kažką didesnio, svarbesnio, išliekamo. Deja... Trys poetai ir ketvirtasis su gitara pusvalandį liejo į pilną klausytojų salę sujauktos sąmonės vaizdinius, abstrakčius žodžių junginius. Tik paskutiniame Marčėno eilėraštyje įsiminiau „visuomeniškesnę“ eilutę: „toks tai mano permainų metas“ – ištartą pro dantis, pagiežingai.

 O jeigu šie trys poetai, turintys beribę fantaziją, būtų pabandę pamatyti save bei išgirsti klausytojų akimis ir ausimis? Ar kuriam būtų dingtelėjusi mintis, kad gal čia susirinkusiems klausytojams, tarp kurių nemažai šio bokšto gynėjų, tokios jų eilės visai nepriimtinos? Tiksliau tarus, jų poezijos dvasia, jų autorinė pozicija, kurią kitaip kaip antipilietine ir antisocialine nepavadinsi? Kad ne jie turėjo tą vakarą čia, bokšte, diktuoti nihilistinę bei mizerišką nuotaiką?... Visai šalia bokšto gyvena poetas, Kovo 11-osios signataras Gintautas Iešmantas – visai kitokio dvasinio „sukirpimo“ kūrėjas. Kodėl jis nebuvo pakviestas? Pasidairius aplink bokštą ne itin plačiu spinduliu būtų surastas dar ne vienas poetas, kurio poezija tokį ypatingą vakarą televizijos bokšte būtų labiau tikusi.

 1991 metų sausio 13-ąją lietuviai atsilaikė prieš okupantų agresiją, nepabūgo ir nepalūžo. Galvoju, ar galėtų jie per naują istorinį išbandymą atsilaikyti su tokia, kaip marčėnų, stankevičių ir panašių propaguojama dvasia, valia, pozicija? Žinoma, ne. Tai kokių galų organizatoriai tokią brangią dieną suteikia eterio laisvę neatsakingiems individams? Gal istorinė sklerozė braunasi jau ir į televizijos vadovų galvas? O tai jau tikrai blogai – gali atsitikti taip, kad televizijos nebereikės ginti, nes savieji savanoriškai atiduos ją svetimiems...    

 Arūnas Svajys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija