| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Abejojantiems pataria nepradėti
Sausio 23-ąją Krekenavos klebonas ir dekanas kanauninkas Petras BUDRIŪNAS švenčia gyvenimo 75 metų jubiliejų, o balandžio 14-ąją jis pažymės 45 metų sukaktį, kai buvo įšventintas į kunigus. Su kanauninku kalbėjosi XXI amžiaus korespondentas Bronius VERTELKA.
Mielas dekane, trumpam sugrįžkite į vaikystės dienas. Kokios jos buvo? Kuo atmintin įsirėžė gimtieji namai, ar jie tebestovi? Mano gimtinė Pabiržės parapijos senovinis Gulbinų kaimas, iš kurio kilę poetas Paulius Drevinis, kunigai J. Petrėnas, A. Sušinskas. Krinčinas buvo arčiau, Pabiržė toliau. Pabiržės bažnyčią, esančią už 7,5 km, matydavau pro virtuvės langą, o Krinčino bažnyčios varpo dūžius girdėdavau. Mes, vaikai, kiekvieną sekmadienį neidavome į bažnyčią, bet mama per Sumą liepdavo melstis namuose. Taigi šv. Mišioms dažniausiai aš vadovaudavau. Nuo aštuntos klasės neapleisdavau sekmadieninių Mišių bažnyčioje. Gulbinų kaimas buvo didelis, kunigai jį lankydavo dvi dienas. Tėvas turėjo 32 ha žemės. Kad neliktume išbuožinti, giminaitis padarė dokumentus, jog seneliui lieka 17, o tėvui 15 ha, nors abu gyveno po vienu stogu. Tik prieš valdžią vaidino, kad yra atsiskyrę. Kolūkių kūrimosi laikais senelį gražiomis kalbomis suviliojo atsisakyti ūkininkavimo, o tėvas dar ilgai į kolūkį nestojo. Tačiau kai uždėjo didžiules duokles, ir jis buvo priverstas įsirašyti. Išliko gimtoji sodyba: tebestovi gyvenamasis namas, klėtis, didžiulis tvartas, apie 30 metrų ilgio klojimas, pirtis, sodas. Sodyboje dabar niekas negyvena, tačiau žemė nedirvonuoja. Augome šeši vaikai, aš buvau vyriausias. Gyvi esame likę keturi. Prie kelio į tėviškę stovi krekenaviškio medžio meistro V. Petrėno darytas kryžius. Kokius prisiminimus išsinešėte iš gimtojo kaimo? Mūsų kaimynais buvo keturios Kavaliauskų, keturios Budriūnų ir dvi Povilonių šeimos. Jų sodybas išnaikino melioracija. Kilometro atstumu nėra namų. Tėvai nesutiko keltis į gyvenvietę. Man grįžus iš kariuomenės, Latvijoje pirkome rąstus ir perstatėme gyvenamąjį namą. Už tokį nepaklusnumą sulaukėme baudos. Baigęs Gulbinų pradinę mokyklą dvejus metus niekur nesimokiau, nes mokykla buvo toli. Nevertė ir tėvai. Išėjus įstatymui, kad būtina įgyti septynmetį išsilavinimą, grįžau mokytis. Mokslas sekėsi gerai. Vidurinę baigiau Pabiržėje. Buvome 27 abiturientai. Dauguma jų buvo tikintys. Mokykloje veikė stiprus Zarembos suburtas choras, kurį ir aš lankiau. Dainų šventėje mūsų mokykla užėmė trečią vietą. Šeimos vadeles laikė mama. Mama buvo darbšti, mokėjo austi. Ragindavo eiti į bažnyčią, nors ji buvo tolokai. Neturėjome kuo žmoniškai apsiauti, dviratis buvo itin didelis turtas. Mokydamasis vidurinėje, jau neaplenkdavau bažnyčios. Vienerius metus į mokyklą vaikščiojau 7,5 kilometro. Žiemą kelią taip užpustydavo, kad nesimatydavo jo pakraščių. Išeidavau su tamsa, grįždavau irgi sutemus. Pamokas ruošdavau prie žibalinės lempos. Kodėl pasukote į kunigystę? Gal tam įtakos turėjo parapijos klebonas, jūsų tėvai? Didesnę įtaką padarė tikriausiai draugai, o labiausiai dabar Kupiškyje dirbantis kan. Vladas Rabašauskas. Tai jis pirmas mane pakalbino ir jam pirmam prisipažinau, kad galvoju apie kunigo kelią. V. Rabašauską buvo paėmę į kariuomenę iš mokyklos. Nujausdami, kad gali pasirinkti kunigystę, neleido baigti vidurinės. Atitarnavęs atėjo į mūsų klasę. Atrodė už kitus daugiau suaugęs, į mokyklą atbirbdavo motociklu. Nelabai galėjai suprasti, kad Vladas ruošiasi būti kunigu. Kaip į vyresnį žiūrėjome su pagarba. Sykį jis mane pakalbino, nors pats tam buvau nepasiruošęs. Tvirto apsisprendimo neturėjau iki vienuoliktos klasės. Prieš stodamas į seminariją, privalėjau atlikti karinę tarnybą. V. Rabašauskas įstojo iš karto, nes buvo jau atitarnavęs. Tarnybą sovietinėje armijoje vieni niekina, kiti apie ją kalba pagarbiai. Kaip sekėsi jums? Žinojau, kad mane siųs mokytis lėktuvų mechaniku. Iš pradžių tarnavau Latvijoje, vėliau Kaliningrado srityje. Gurjevske apie dešimtį mėnesių ruošė mechanikais. Mokyklą baigiau penketais ir mane paskyrė tęsti tarnybą Pajuostyje šalia Panevėžio, į lėktuvų remonto dirbtuves. Buvo net patikėję prižiūrėti divizijos štabo lėktuvą. Dvejus metus tarnavau Pajuostyje. Tėviškė arti, tad dažnai parvykdavau į namus. Turėjau dvejas atostogas po 10 parų. Mechaniko darbas atrodė atsakingas ir mielas. Niekas manęs neskriaudė, gerai maitino. Kas du mėnesius kokį kartą tekdavo stovėti sargyboje. Kaip tik tada susipažinau su Jomanto Lotynų kalbos žodynu. Susirašinėjau su V. Rabašausku, kuris jau mokėsi kunigų seminarijoje. Demobilizavausi turėdamas grandinio laipsnį, namo grįžau vėlų rudenį. Patyrėte kliūčių būdamas klieriku? Įstojau į kunigų seminariją neišsiregistravęs. Nuvažiuoju į Kauną, o ten sako, kad reikia išsiregistruoti iki spalio vidurio. Tyliai išgyvenau visus metus. Paprasčiausiai saugumas neleido išsiregistruoti, bet ir nesikabinėjo prie manęs. Pirmąsias klieriko atostogas praleidau Utenoje pas kunigą Juozą Giedraitį ir Sigitą Tamkevičių. Per tas atostogas nesirodžiau tėviškėje. Vasaros pabaigoje parvažiavau namo ir čia mane užklupo saugumas. Pirmiausia kolūkio pirmininką privertė parašyti raštą, kad esu reikalingas kolūkiui. Pastarasis teisinosi, jog tai turi spręsti kolūkio valdyba, o jo vieno pasirašytas raštas negalioja. Dar prašė nuvykti į Biržus. Ten saugumas norėjo mane užverbuoti, bet aš nesutikau bendradarbiauti. Išgirdau tada, kad seminarijoje nesimokysiu. Tačiau rugsėjo pirmąją radau savo pavardę klierikų sąrašuose. O kolūkio valdyba, nors pirmininkas vaidino, kad prieštarauja, davė sutikimą mane išleisti. Nepriregistruotas Kaune išbuvau iki ketvirto kurso seminarijos rektorius tai žinojo. Vis bijojau, kad gali pašalinti iš seminarijos. Kas įsimenančio išliko iš mokslo kunigų seminarijoje? Ar susitinkate su buvusiais bendrakursiais? Seminariją baigėme aštuoniese, šeši esame gyvi. Visų didžiausias troškimas buvo baigti mokslus. Bijojau, kad nepašalintų. Aplinka buvo nekokia, vieni kitų privengdavome. Jautėme, kad tarp mūsų gali būti išdavikų. Iš baigusių seminariją nė vienas nebuvo užverbuotas saugumo. Nepamirštame vieni kitų, paskutinis susitikimas su buvusiais bendrakursiais vyko Veiveriuose. Jums teko laidoti kunigą, su kuriuo kartu vykote į Kauną tikėdamiesi įstoti į seminariją. Kaip tai atsitiko? Norinčių įstoti į seminariją susirinko nemažai. Vieno egzamino metu rašėme temą Ką aš žinau apie Kristų. Kiti egzaminai irgi buvo įveikti, bet sunkiausias buvo praeiti per saugumo filtrą. Kas tarnavo kariuomenėje, jiems liko vilties įstoti. Gaunu žinią, kad esu priimtas. Antanas Mačiulis iš Papilio kunigu tapo gerokai vėliau. Į seminariją laikyti egzaminų važiavome tuo pačiu autobusu. Jaunuolis laikė lietpaltį ant rankos. Abu išlipome Kaune ir dairomės. Kur vyksti? Turbūt ten pat. Bet jo nepriėmė, nes nebuvo tarnavęs kariuomenėje. Jis dirbo melioracijoje, susižeidė koją. Atvažiavę saugumiečiai tikrindavo, ar tikrai dirba fizinį darbą. Tik po 7-erių metų įstojo į seminariją. Vilniaus arkivyskupijoje kunigu dirbo gal penkerius metus. Tuo metu aš klebonavau Papilyje. Mirė jis prieš Kalėdas. Kalėdų dieną atvežė į bažnyčią. Bažnyčia buvo labai apleista. Vyskupas Kriščiūnas specialiai mane ten skyrė, nes reikėjo didelio remonto. Reikia laidoti kunigą, o per stogą bėga vanduo. Su senute šeimininke ketvirtą valandą nakties jį šluostėme. Ryte pradėjo šalti. Buvo be galo slidu. Į laidotuves suvažiavo apie 80 kunigų. Žmonių atėjo mažai, nes buvo plikledis. Vargingas buvo A. Mačiulio stojimas į seminariją siekiant tikslo, vargingos buvo ir laidotuvės. Palaidojome jį Papilio bažnyčios šventoriuje, nors čia laidoti tuo metu neleisdavo. Kada jis mirė ir buvo atvežtas iš Vilniaus, saugumiečiai nežinojo. Paskui kamantinėjo žmones, ką kalbėjo kunigai per A. Mačiulio laidotuves Balandžio viduryje pažymėsite kunigystės 45 metų sukaktį. Kaip vertinate prabėgusį laiką? Ką jums reiškia kunigystė? Iš nelankančių bažnyčios tenka išgirsti, kad kunigo darbas yra lengvas. Ar taip atrodo ir jums? Mokydamasis seminarijoje maniau, jog man nei mašinos nereiks, o dabar ji vos ne būtina. Apie turtus, pinigus irgi nesvajojau. Svarbiausia buvo tapti kunigu. Baigus seminariją man neleido aukoti Primicijų tėviškėje. Pirmoji darbo vieta buvo Rokiškis, čia ir aukojau pirmąsias šv. Mišias. Iš Pabiržės giminės važiavo į Rokiškį. Prie klebono A. Talačkos ir dviem darbų netrūko. Visą dieną būdavau užimtas. Per ketverius darbo metus neturėjau atostogų. Paskyrus A. Talačką į Anykščius, išvykau paskui jį. Ten jau buvo ir trečias kunigas, todėl buvo lengviau, nors tikinčiųjų čia daugiau nei Rokiškyje. Sulaukdavome daug jaunimo. Net šiokias tokias atostogas turėjau. Septynerius metus išdirbęs Anykščiuose gavau paskyrimą į Papilį, kur laukė begalė bažnyčios tvarkymo darbų. Dirbdamas Vabalninke aptarnavau ir Geidžiūnų parapiją. Sykį grįžtant iš Geidžiūnų sniego užverstu keliu, Svilių gyvenvietėje pamačiau iš posūkio išvažiuojantį pienovežį. Bandžiau sustabdyti savo automobilį, tačiau jis vis tiek atsitrenkė į mašiną. Forminant avarijos dokumentus Biržuose, autoinspektorius mane nuvežė į saugumą. Kai paprašiau paaiškinti, kodėl mane čia atvežė, išgirdau: Nešūkauk, taip reikia. Kai Zdebskiui buvo nelaimė, užsienis kalbėjo, kad jam padarė tyčinę avariją. Bet kun. Zdebskis dar buvo gyvas tik po kelerių metų žuvo atsitrenkęs į pienovežį. Kai apie šį atsitikimą pasakodavau kunigams, jie stebėdavosi: Nejaugi esi toks pavojingas valdžiai? Jūs turite gausybę mašinėle perrašytų knygų. Iš kur tiek sukaupėte? Rokiškyje pats perrašiau A. Solženicyno Gulago salyną. Išėjo dvi knygos. Stengiausi perrašyti be mažiausios klaidelės. O pradžia buvo tokia. Gavęs paskyrimą į Rokiškį sutikau žmogų, kuris įrišinėjo bažnyčios maldaknyges. Iš pradžių spausdinau klebono A. Talačkos mašinėle, paskui pats net dvi įsigijau. Bet daugiausia apie du šimtus knygų perspausdino Eugenija Šerepaitė. Knygas platindavome tarp patikimų kunigų. Perrašymui medžiagos dažniausiai parūpindavo kun. Petras Baltuška (dabar monsinjoras, Daugailių klebonas). 27-us metus dirbate Krekenavoje. Kuo jums ypatinga ši parapija? Kuo ji gyvena šiandien? Iš Vabalninko perkėlė į Krekenavą, nors nelabai norėjau čia važiuoti. Gavau laikiną būstą. Šis atrodė labai prastai. Gavęs leidimą, atlikau namo remontą. Bažnyčiai užsakiau vitražus, remontavau bokštus, rūpinausi bažnyčios apšildymu. Tris vasaras auksavo altorius (buvo sunaudota apie 30 kv. metrų aukso folijos). Šventoriuje prie manęs pastatyti keturi paminklai, suremontuotos Žibartonių ir Rodų koplyčios. Parapijoje tikinčiųjų mažėja. Mažėja mokinių, retėja ir lankančių bažnyčią gretos. Jeigu vidurinėje mokykloje būdavo per 600 mokinių, tai dabar M. Antanaičio gimnazijoje mažiau nei 500. Dar Žibartonių mokykla turi apie 140 mokinių. Pirmosios Komunijos anksčiau eidavo maždaug 80, pernai jų buvo apie 50. Sumažėjo ir santuokų bei krikštų. Bet krekenaviškiai remia bažnyčią. Jeigu pirmaisiais metais iš gyventojų pajamų mokesčio gavome apie 400, tai man paprašius ši suma šoktelėjo iki 3000 litų, o praėjusiais metais turėjome net 18 tūkstančių litų. Skolos manęs neslegia. Vietiniai žmonės uolūs bažnyčios lankytojai, ko negali pasakyti apie atvykėlius. Lankyti bažnyčią krekenaviškiams labai trukdo darbas sekmadieniais agrofirmoje. Šventadieniais Sumoje tikinčiųjų būna apie 100, Votyvoje dar mažiau. Visi vaikai prieina prie Pirmosios Komunijos, tačiau paskui pradingsta. Truputėlį liūdna, kad nėra gyvo tikėjimo. Kada sulauksime, kad Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia taps bazilika? Tuo labiausiai rūpinasi Panevėžio vyskupas, už tai esu jam nuoširdžiai dėkingas. Dabar Krekenavos bažnyčia yra tik bazilikos filija. Kada bus tikra, nežinia. Tai daryti, matyt, Vatikanas neskuba. Teko atsakyti per 80 klausimų. Buvo ir neaiškių. Klausė, kas patvirtino relikvijų autentiškumą, paaiškėjo, kad kai kurių įskaityti negalima. Pasaulyje yra apie 80 tokių kaip Krekenavos bazilikos filijų. O Lietuvoje bazilikos yra Vilniaus ir Kauno arkikatedros, Marijampolės, Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos šventovės. Krekenava jau yra įtraukta į piligriminių kelionių vietą vienintelė tokia Panevėžio vyskupijoje. Ar pavyksta užmegzti glaudesnį ryšį su miestelio bendruomene, parapijos tikinčiaisiais? Sulaukiate seniūnijos, kitų įmonių ir organizacijų paramos? Galiu padėkoti Krekenavos seniūnijai už teikiamą visokeriopą paramą. Jeigu ruošiamės atlaidams, labai daug padeda seniūnas Jonas Ulis. Gimnazijos direktorius išleidžia norinčius būti bažnyčioje moksleivius prieš Šv. Velykas ir Kalėdas. Mažųjų vaikų, kurie dar nėra priėmę Pirmosios Komunijos, nekviečiame. Su parapijiečiais irgi sutariu. Aptarnaujate Vadaktėlių parapiją. Kaip ten klostosi reikalai? Tai mažytė, apie 150 žmonių turinti parapija. Dalis jų nelanko bažnyčios. Pačiuose Vadaktėliuose netrūksta prasigėrusių. Pernai buvo ketverios laidotuvės, du krikštai ir viena Pirmoji Komunija. Bažnyčia sena, patrūnijusi. Per Šv. Kalėdas į ją atėjo apie 25 žmones. Daugiau suvažiuoja į kapines per Visus Šventuosius. Turėdamas tokią parapiją kunigas nepragyventų. Daugiau žmonių ateina į Rodų koplyčią. Kaip pavyko atgaivinti visiškai apleistą Rodų koplyčią? Ėmėme ją tvarkyti su baime, kad nesutrukdytų. Remontui išleidome apie 80 tūkstančių litų. Daug prisidėjo žmonės: davė laiptams medžiagos, padovanojo fisharmoniją. Nepagailėjo medienos urėdija. Rajono savivaldybė skyrė 30 tūkstančių litų. Koplyčią prižiūri Naujarodžių bendruomenės žmonės. Palyginti pagal gyventojų skaičių, jos lankomumas neblogas. Ateina daugiau nei į Žibartonių koplyčią ar Vadaktėlių bažnyčią. Rodų koplyčioje sulaukiu iki 40 žmonių. Iš kur imate lėšų? Atstatant Rodų koplyčią sudėjau ir savo santaupas. Šiaip rengiame piniginės rinkliavas. Daugiausia įplaukų būna per Žolinę. Aukoja privačiai. Nešykšti kalendos metu. Kaip klebonavimą suderinate su dekano pareigomis? Dekano pareigos tam nedaug turi įtakos. Štai atvežė paką Artumos žurnalų. Teks juos išdalinti kunigams ir surinkti iš jų pinigus. Anksčiau būdavo būtina kasmet apvažiuoti dekanatą, surinkti įvairius duomenis, aprašyti bažnyčių būklę. Dabar dvejus metus to nereikėjo. Jeigu miršta kunigas, apie tai pranešu dekanato kunigams, sukviečiu juos į susirinkimą. Dekano pareigos nėra ypatingos, be to, lapkrityje baigėsi mano kadencija. Kol vyskupas nepaskyrė naujo, toliau einu šias pareigas. Krekenavos parapija yra Krekenavos regioninio parko teritorijoje. Geras tai dalykas? Kunigas gyvena namelyje be patogumų, o juos įvesti be parko direkcijos leidimo negalima. Žmonės skundžiasi, kad baudžia už menkniekius. Niekas gero iš parko nesulaukia, todėl aš irgi pasirašiau už tai, kad parko, kuris žmonėms tik trukdo, nereikia. Neseniai pašventinau regioninio parko direkcijos pastatą. Beje, ten įvelta klaida. Ta vietovė turi būti ne Dobrovolės, bet Geravalio kaimas. Dar 1921 metais tas kaimas įrašytas Geravalio vardu. Kokia provincijos klebono kasdienybė? Reikia budėti namuose, kartais ir pasimelsti nebėra laiko. Vis ateina žmonės, vienam kunigui būtina budėti. Jeigu neranda, tuoj dejuoja. Stengiuosi būti. Baigiu aplankyti parapijiečius. Užtenka rūpesčių tvarkantis apie bažnyčią ar jos viduje. Nesutikau piktų žmonių. Per parapiją gal du žmonės yra nusiteikę prieš kunigą. 2010-ieji paskelbti Kunigų metais. Ar yra kas iš jaunųjų parapijiečių, kurie galėtų pasirinkti kunigystę? Aš tai matau, bet nežinau, ar jie nori. Vienas yra iš pamaldžios šeimos, bet sakosi norįs būti ekonomistu. Dvyliktokas, gerai mokosi, labai tiktų. Vienas mano auklėtinių kan. Robertas Pukenis. Su juo susipažinau dirbdamas vikaru Anykščiuose. Ateidamas į bažnyčią, būtinai sustodavo prie A. Baranausko paminklo, imdavo knygų iš manęs, labai gerai mokėsi. Kodėl taip nenoriai einama į kunigus? Svajonės būti kunigu asmeniškai vaikystėje neturėjau. Kur stoti, nusprendžiau gerokai vėliau. Silpnas dabar žmonių tikėjimas. Tegu kiti eina, bet ne aš. Turiu dešimtoką, kuris sekmadieniais lanko bažnyčią, bet yra vienintelis vaikas šeimoje. Jeigu jis rimtai galvotų, kaip tėvai į tai sureaguotų? Be to, reikėtų jam pasakyti: jeigu galvoji, kad kunigystė yra labai lengva našta, tai būtų neteisybė. Būti bet kokiu, paviršutinišku kunigu neverta. Jeigu abejoji, ar būsi vertas kunigo vardo, geriau ir nepradėti. Kai vaikystėje eidavau pro bažnyčią, man tai būdavo be galo šventas dalykas. Bažnyčioje nukritus daikteliui ar rožančiui, bijodavau jų pasiimti. Dabar vaikai du kartus pabuvę prie altoriaus juokiasi, laisvai elgiasi, jie labai drąsūs. Man bažnyčia buvo šventas dalykas. Esate ant 75 metų slenksčio. Kokius darbus dar norėtumėte nudirbti? Kad ir kur dirbau, vis kažką dariau. Papilyje daug teko per rankas perleisti: ir dėti grindis bažnyčioje, ir bokštais ar kanalizacija rūpintis. Vabalninke nieko gero nespėjau, kadangi neilgai buvau. O Krekenavoje kasmet reikia kažką daryti. Šiemet reikėtų auksuoti ar restauruoti žvakides, jos labai juodos didžiajame altoriuje, reikia takus apie bažnyčią baigti kloti. Darbo visada būna. Reikia tvarkyti namą, kuriame kunigas gyvena. Bet tam reikia lėšų.
Krekenava,
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |