|
Stalino šmėkla tebeklaidžioja po Lietuvą
Kęstutis PRANCKEVIČIUS
Gruodžio 21-oji istorijos metraštyje, regis, mažai
kuo galėtų išsiskirti iš kitų greitai laiko tėkmėje pradingstančių
dienų. Nebent tik vyresnės kartos žmonėms, išgyvenusiems skaudžiausius
praeities išbandymus, ši data primins vieną iš didžiausių žmonijos
istorijoje budelių, ant kurio sąžinės guli milijonai nužudytų nekaltų
aukų. Prieš 130 metų kalnuotose Gorio apylinkėse, netoli Tbilisio,
pasaulį išvydo žmogus, su kurio vardu vėliau bus siejamas
negailestingas ir nuožmus pavergtų tautų genocidas, pridengtas
šviesios socializmo ateities skraiste.
Visų pasaulio šalių darbo žmonių vadas, tėvelis
taip ir panašiai vadino SSRS diktatorių Josifą Džiugašvilį-Staliną. Ir
šiandien sovietinės imperijos laikų garbintojams jis liko savotišku
idealu, nors visai žmonijai jis išliko kaip vienas didžiausių XX
amžiaus nusikalstamos valstybės despotų, kažkada į pasaulį paleidusių
lakią frazę: Yra žmogus yra problema, nėra žmogaus nėra problemos.
Išgelbėjo tik generalisimo mirtis
Alytaus apskrityje, Lazdijuose gyvenanti buvusi tremtinė Genovaitė Lieguvienė Stalino vardą sieja su pačiomis didžiausiomis mūsų tautos bei valstybės nelaimėmis. Trėmimai, žudynės, prievarta ir terorizmas tai šio liūdnai pagarsėjusio veikėjo ir jo parankinių vykdytos politikos įrankiai.
Genovaitei Lieguvienei, kaip ir daugumai Sibiro gulaguose bei tremtyje kentėjusių tautiečių, Stalino mirtis buvo tarsi slogaus sapno pabaiga, sužadinusi viltį išlikti gyviems. Dar gerokai prieš diktatoriaus mirtį, pasak pašnekovės, visoje Rusijoje sklido nerimo kupinos kalbos, neva Stalino komanda rengiasi dar vienai didžiulei trėmimų iš Pabaltijo, kitų SSRS imperijos užgrobtų kraštų bangai. Iš tiesų, kaip rodo neseni istoriniai šaltiniai, tokiam žingsniui buvo ruošiamasi, bet tuos makabriškus planus sužlugdė netikėta generalisimo mirtis...
Koba mirė šlovė Kobai
Žinoma, ne visiems šio žiauraus ir negailestingo tirono galas suteikė džiaugsmo. Iš vyresnės kartos žmonių pasakojimų ne kartą esame girdėję, jog Stalino mirtis sukrėtė ir net išgąsdino daugelį gyventojų ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje. Kai jis buvo laidojamas, daug kas gatvėse verkė, sielvartavo... Leipalingietis pensininkas Lionginas Savickas dar gerokai prieš Stalino mirtį, Spalio revoliucijos 35-mečio išvakarėse, grįžęs iš privalomosios sovietinės karo tarnybos, puikiai atsimena anuo metu šalyje tvyrojusias nuotaikas. Dabartinei kartai jau galbūt sunku įsivaizduoti, kaip jų tėvai ar seneliai prieš pusę amžiaus galėjo liaupsinti ir garbinti Staliną. Juk laimėtas karas prieš hitlerinę Vokietiją, sparčiai atstatomi miestai bei kaimai, geležinė drausmė ir disciplina, aišku, daug kam kėlė pasitikėjimą Stalinu. Bet ne visi tais laikais aklai tikėjo anuometine santvarka: daugelio gyventojų atmintyje dar buvo gyvi pirmieji mūsų tautiečių trėmimai, žiaurios pokario enkavedistų orgijos ir pagaliau vėl prasidėję trėmimai, areštai. Mūsų šeimai pavyko išvengti tų baisybių, tačiau ir mums teko nuolat jausti baimę ir netikrumą ateitimi, prisiminimais dalijosi L. Savickas.
Iki Stalino mirties likus gal porai mėnesių, L. Savickas buvo laikinai įsidarbinęs Vilniuje, vienoje statybos tresto valdyboje padėjo atstatyti karo nuniokiotą Senamiestį. Gyveno sostinėje pas gimines, į tėviškę grįždavo tik retsykiais. Ir tą nešaltą, ūkanotą kovo pradžios savaitgalį jis ruošėsi trumpam aplankyti tėvus, bet tąsyk kaip tik užklupo žinia mirė Josifas Visarionovičius... Sekmadienio rytą iš darbovietės sulaukė griežto įsakymo visiems susirinkti į gedulo ceremoniją, prie Stalino paminklo. Nuo Žvėryno pėstute kulniuojant link geležinkelio stoties, Lionginui į akis krito neįprasta tyla ir rimtis gatvėse jokio transporto ir žmonių judėjimo, o pats miestas atrodė kaip apmiręs. Pasiekęs stotį, prie didžiojo vado paminklo išvydo šimtatūkstantinę žmonių minią. Kai kas iš jų, daugiausia rusakalbės moterys, netgi raudojo...
Ar L. Savickas tąsyk nejautė sielvarto? Nė kiek, prisipažino jis. Atvirkščiai, mane itin glumino tos idiotiškos kalbos, esą mes, lietuviai, kaip ir visa šlovinga tarybinė liaudis, likome našlaičiais, kad draugo Stalino atminimas amžiams liks gyvas. Taip, našlaičių tuo metu po karo buvo likę tikrai daug, ypač jų pagausėjo po paskutinių trėmimų, bet apie tai juk niekas garsiai nekalbėjo.
Stalino kultas, pasak pašnekovo, tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje dar ilgą laiką buvo gyvas. Spartuoliškų komunizmo statybų dalyviai, poezijos ir literatūros kūrėjai, taip pat teatrų kolektyvai, beatodairiškai šlovinę visų tautų vadą ir mokytoją ir toliau gaudavo stalinines premijas. Tiesa, praėjus gal kokiems ketveriems metams po Kobos mirties, jo veikla buvo pasmerkta, pradėti masiškai griauti paminklai, tačiau, L. Savicko supratimu, visa stalinistinė sistema ir idėjos liko gajos visą sovietmetį. Tikrasis Stalino veidas, jo darbeliai atsiskleidė tik prasidėjus Atgimimui. Tada daugelyje laikraščių ir žurnalų pasipylė straipsniai, demaskuojantys Stalino bei visos komunistinės sistemos nusikalstamą veiklą.
L. Savickui bene giliausią įspūdį paliko Stalino dukters Svetlanos Aliliujevos, septintame dešimtmetyje pasitraukusios į Vakarus, atsiminimai, 1988 metais paskelbti Izvestijose. Mano tėvo mirties agonija buvo siaubinga. Dievas dovanoja lengvą mirtį tik teisuoliams, atsiminimuose apie tėvo paskutiniąsias gyvenimo akimirkas rašo Svetlana. Mūsų akyse tėvas tiesiog sunkiai mirtinai užduso. Kaip mums pasirodė, per patį paskutinį atodūsį jis ūmai atmerkė akis ir apžvelgė mus visus, buvusius kambaryje. Tai buvo kraupus, beprotiškas žvilgsnis, o galimas dalykas, kupinas įniršio ir mirties baimės. Paskui įvyko kažkas nesuprantamo ir klaikaus, ko aš negaliu niekad pamiršti... Jis staiga pakėlė kairę ranką, tarsi rodytų į kažką viršuje ir visus mus prakeiktų. Gestas buvo nesuprantamas, grėsmingas...
Praeities grimasos
Į jaukų ir ramų Lazdijų miestą buvusi tremtinė Genovaitė Lieguvienė atvyko beveik prieš pusę amžiaus. Prieš tai keletą metų jai kartu su vienintele seserimi Albina teko klajoti po Lietuvą, ieškant darbo ir pastogės. Niekas mūsų išskėstomis rankomis tada nelaukė, daug kas kratėsi lyg kokių raupsuotųjų, sunkius laikus prisiminė Genovaitė. Vietinė LTSR valdžia stengėsi, kad negrįžtume į Tėvynę, netgi įstatymus buvo sukurpę. Dėkui Dievui, geros valios žmonėms padedant, suklastoję dokumentus, mėginome kaip nors slapčia įsikurti. Iš pradžių Dauguose, paskui Lazdijuose. Mūsų gimtoji sodyba Zukų kaime, Jankų valsčiuje, netoli Šakių, jau senokai buvo su žeme sulyginta, visas turtas išgrobstytas, tad savo gyvenimą turėjome pradėti iš naujo, prisiminimais dalijosi G. Lieguvienė.
Atšiaurų Tiumenės kraštą su tėvais ir seserimi Genovaitė pasiekė 1947 m. gruodį. Rimtų motyvų, už ką buvo ištremta ši darbšti valstiečių šeima, niekas taip ir nepateikė. Galbūt, kad turėjo 30 ha žemės? Kaip sakė Genutė, dažniausiai nukentėdavo tos ūkininkų šeimos, kuriose augdavo bent vienas ar keli sūnūs. Betgi mūsų tėvelių Ašmenskų šeimoje nebuvo brolių, augome tik mudvi sesutės, tad bolševikinei valdžiai rimtesnio pavojaus nekėlėme. Matyt, sovietams reikėjo kuo daugiau pigios darbo jėgos ir nutautinti mūsų valstybę, svarstė buvusi tremtinė. Vienuolika metų drauge su vyrais gležnutei Suvalkijos krašto merginai teko kirsti mišką, tiesti geležinkelius. Komunizmo statybos, kaip visam pasauliui anuomet raportuodavo Stalino valdžia, vyko sparčiai ir sėkmingai. Tik gaila, kad ne visas pasaulis tada žinojo ir suprato, ant kokių pamatų kilo ir tvirtėjo SSRS imperija...
Nors jau daugiau kaip 16 metų nebeliko tos pseudovalstybės, tačiau, pasak G. Lieguvienės, mūsų žmonių sąmonėje vis dar gyvos stalinizmo idėjos. Jaunesnei kartai galbūt sunkiau suvokti tą gyvenimo beprasmiškumą ir absurdą, į kurį mus buvo įstūmusi sovietinė okupacija, tačiau vyresnio amžiaus žmonėms nederėtų dangstytis dviveidiškumo kaukėmis, o būti atviresniems kalbant apie gyvenimą tarybiniame rojuje. Deja, mūsų tautoje vis dar garbinami praeities stabai, bandoma įtikinti, girdi, tiek Antanas Sniečkus, tiek Justas Paleckis Lietuvai nieko blogo nepadarė, o netgi ją gelbėjo... Nesuprantu, kaip galima liaupsinti nepriklausomos Lietuvos budelius, užkietėjusius kolaborantus? retoriškai klausė pašnekovė.
Gyvenime juoda ir balta patyrusi moteris nedviprasmiškai tvirtino, jog jos kraštiečio A. Sniečkaus iniciatyva pokario metais be gailesčio masiškai buvo tremiami ir žudomi ūkininkai, mokytojai, dvasininkai. Sovietmečiu juk neliko vietos ir kitaip mąstantiems, kūrybingiems žmonėms. Keisčiausia, kad buvę uolūs represinės sistemos vykdytojai dabar visas bėdas mėgina suversti Maskvai, esą ji taip liepė daryti. Pastaruoju metu socializmo propaguotojai patikliam žmogui vis kala į galvą, jog po rusu buvo geriau gyventi statėsi miestai, galingi fabrikai, nutiesti keliai. G. Lieguvienės nuomone, tokiu atveju reikėtų garbinti ir Hitlerį su Musoliniu jiems valdant Vokietija su Italija buvo pasiekusios kur kas didesnių laimėjimų. Tačiau pastarieji veikėjai, pasibaigus karui, atsidūrė istorijos sąšlavyne, o stalinistai ir komunistai, išžudę daugiau žmonių nei fašistai, nebuvo pasmerkti.
© 2010 XXI amžius
|