|
Stalino šmėkla tebeklaidžioja po Lietuvą
Kęstutis PRANCKEVIČIUS
Gruodžio 21-oji istorijos metraštyje, regis, mažaikuo galėtų išsiskirti iš kitų greitai laiko tėkmėje pradingstančiųdienų. Nebent tik vyresnės kartos žmonėms, išgyvenusiems skaudžiausiuspraeities išbandymus, ši data primins vieną iš didžiausių žmonijosistorijoje budelių, ant kurio sąžinės guli milijonai nužudytų nekaltųaukų. Prieš 130 metų kalnuotose Gorio apylinkėse, netoli Tbilisio,
|
|
Per daug neapykantos gėriui
Pasaulis niekada neatleis tiems, kurie niekuo nenusidėjo ir nenusikalto. Stanislovas Lecas Kodėl šiuo metu Lietuvoje atrodo sunkiai pasiekiama tai, ką vadiname gėriu: savitarpio supratimas ir iš to sekantys visi geri dalykai? Ogi todėl, kad tas gėris yra pernelyg neapkenčiamas! Politikuojantys rėksniai dažnokai iškilmingai pareiškia: Reikia paimti automatą
Žinoma, iššaudyti kažkokius žmones. Kokius žmones? Jeigu bet kuris norintis žudyti tą norą įvykdytų, tai pirmiausia būtų iššaudomi teisingi, dori ir Tėvynę mylintys žmonės, tie, kurių dar neiššaudė stribai enkavedistai ir kitokie lietuvių tautos naikintojai. Atgimimas parodė, kad tokie dar ne visi iššaudyti, kad tokių tebėra, palyginti, nemažai. Ir jie labai labai neapkenčiami. Ne užsieniečiai jų neapkenčia, bet kai kurie Lietuvos piliečiai. Todėl Lietuvos valstybės vystymąsi iki šiol vairavo keistenybė: nemaža dalis Lietuvos piliečių trokšta, kad juos valdytų vagys, o už vagių vagystes būtų negailestingai baudžiami tie, kurie nevagia
Tai yra, kad automatai būtų nukreipti į tuos, kurie dar tebemyli savo Tėvynę
|
|
Apie partizaninį karą
Visi karai turi pradžią ir pabaigą. Kartais jie staiga įsiplieskia ir staiga užgęsta, o kartais prasideda ir baigiasi taip pamažu, kad sunku nustatyti jų pradžią ir pabaigą. Partizaninio karo pradžios Lietuvoje turime tikslią datą 1944 metų liepos 14-oji. Kitą dieną apie tai savo sodriu balsu paskelbė Maskvos radijo diktorius Levitanas: Vakar po sunkios nuožmios kovos Raudonoji armija sovietų Lietuvos teritorijoje išvadavo Pagojaus geležinkelio mazgą. Tai Lietuvos žaliukai susikovė su iš Rytų atslenkančia raudonąja banga. Šiai datai atminti Pagojuje (Anykščių r.) pastatytas paminklinis akmuo.
|
|
Nuotykis antrosios sovietų okupacijos metu
Kai 1944 m. liepos pradžioje sovietų kariuomenė užėmė Panevėžį, jos kariai atvyko į Pakuodžiupius. Aš jau buvau baigęs gimnaziją ir gyvenau tėviškėje. Į kaimą atvykęs okupantų viršila pareikalavo, kad gyventojai važiuotų vežti kažkokių kariškų krovinių. Tėvas tą pareigą pasiūlė atlikti man. Pasikinkiau arklį į nedidelį vežimą, įsidėjau šieno, pasiėmiau užkandos ir pavakare su kaimynais, vadovaujami viršilos, išvažiavome Panevėžio link. Už Bliūdžių kaimo įsakė pasukti į kelio pakraštyje buvusią aikštelę ir apsistoti nakvynei, nes krovinius reikės vežti rytojaus dieną. Tai paaiškinęs viršila iš mūsų stovyklos kažkur iškeliavo.
|
|
Sunkmečiai Lietuvoje seniau ir dabar
Kokių tik sunkmečių neteko patirti mažai mūsų tautai. Aš prisimenu prieškario laikotarpį Lietuvoje, Smetonos valdymo laikus. Ir tada girdėjau kalbant apie krizę. Tačiau to meto ūkininkas sakė: atsipjauni lašinių bryzą ir nejauti jokio krizo. To meto ūkininkai nežinojo jokių pensijų vaikai privalėjo išlaikyti savo senus tėvus. Buvo mažažemių ir bežemių, o šeimos buvo didelės nuo penkių iki dešimties vaikų. Valdiškų darbų buvo mažai, bet nesigirdėjo kalbų apie bedarbystę. Netrūko darbų pas pavyzdingus, pasiturinčius ūkininkus. Teko ir man pačiam piemenauti, tačiau niekad nekalbėjau, kad buožės mane išnaudojo, kaip rašė kai kurie rašytojai. Buvau pamaitintas, aprengtas ir atlygintas pagal susitarimą.
|
|
|