|
Per daug neapykantos gėriui
Pasaulis niekada neatleis tiems, kurie niekuo nenusidėjo ir nenusikalto. Stanislovas Lecas
Kodėl šiuo metu Lietuvoje atrodo sunkiai pasiekiama tai, ką vadiname gėriu: savitarpio supratimas ir iš to sekantys visi geri dalykai? Ogi todėl, kad tas gėris yra pernelyg neapkenčiamas! Politikuojantys rėksniai dažnokai iškilmingai pareiškia: Reikia paimti automatą
Žinoma, iššaudyti kažkokius žmones. Kokius žmones? Jeigu bet kuris norintis žudyti tą norą įvykdytų, tai pirmiausia būtų iššaudomi teisingi, dori ir Tėvynę mylintys žmonės, tie, kurių dar neiššaudė stribai enkavedistai ir kitokie lietuvių tautos naikintojai. Atgimimas parodė, kad tokie dar ne visi iššaudyti, kad tokių tebėra, palyginti, nemažai. Ir jie labai labai neapkenčiami. Ne užsieniečiai jų neapkenčia, bet kai kurie Lietuvos piliečiai. Todėl Lietuvos valstybės vystymąsi iki šiol vairavo keistenybė: nemaža dalis Lietuvos piliečių trokšta, kad juos valdytų vagys, o už vagių vagystes būtų negailestingai baudžiami tie, kurie nevagia
Tai yra, kad automatai būtų nukreipti į tuos, kurie dar tebemyli savo Tėvynę
Dabartinėj Lietuvoj sąvokos tebėra apsuktos priešinga prasme kaip ir sovietmečiu: kas ypač daug tauzija apie teisingumą, iš tikro yra prisiekęs teisingumo priešas, besirūpinąs teisingumą ir tiesą mylinčių žmonių izoliavimu ir nutildymu. Dabartinę santvarką Lietuvoj daug kas vadina oligarchų valdžia, dar geriau tinka pavadinimas kleptokratija vagių valdžia, nes daugelis dabartinių oligarchų turtus įsigijo abejotinu būdu ir tais pačiais abejotinais būdais savo turtus papildo, nes dalis Lietuvos piliečių tuo patenkinti, suinteresuoti vien tuo, kad nepradėtų sektis doriems ir valstybiškai mąstantiems žmonėms. Nes dalies Lietuvos piliečių mąstysena yra iš esmės antivalstybiška! Lietuvos liaudies troškimus dar valdo savanaudiškumas, pavydas, kerštas, buka neapykanta. Tauta ir valstybė nyksta greičiau, jei tarp jos narių trūksta savitarpio supratimo, užuojautos, noro padėti. Jeigu tauta padrika savanaudžių niekšelių minia, jai sunku išsaugoti savo valstybę. Todėl ir atrodo, kad mūsų valstybė lyg automobilis, judantis klampynėj atbulomis, su įjungtais stabdžiais, su pagaliais ratuose. Visuomenė gyvena lyg tamsiam sapne. Būtina valdžią atplėšti nuo tautos išgamų, nuo pinigų ir piniguočių. O tai gali padaryti tik valstybiškai mąstanti nepaperkama nauja valdininkija. Ne depolitizacija, o teisingas mokyklinis auklėjimas ir saviaukla štai priemonės prieš vagių valdžią.
Patriotizmas palaikomas ir ugdomas lygiai tokiu pat būdu kaip ir tikėjimas. Kaip ir praktikuojantis katalikas, kuris nuolat lankosi bažnyčioj, atlieka išpažintį, taip ir patriotas dalyvauja valstybinių švenčių iškilmėse, pagerbia žuvusius už laisvę, domisi savo šalies istorija, dalyvauja politinėj veikloj ir rinkimuose, stengdamasis, kad politinės partijos ištrūktų iš vagių viešpatavimo.
Kai demokratija bandoma įtvirtinti nusiaubtoj šaly, ji įgauna išsigimėliškas formas. Įsigali pinigų garbinimas ir iš to kylantis elgetų sindromas dairymasis į visas puses, kad kas nors ką nors duotų. Tuo naudodamiesi apgavikai dalina tuščius pažadus. Kai buvo nuvertinti nusikaltimai prieš tautą ir valstybę, ėmė veikti domino principas nuvertėjo ir visi kiti nusikaltimai, visų pirma stambieji valstybinio ir piliečių turto grobimai. Atrodo, kad būtų artėjama prie visiško nebaudžiamumo. Šmeižiami ir persekiojami tiktai nekalti žmonės, o už didžiausias piktadarybes skiriamos mažulytės bausmės, o ir tų bausmių netenka atsėdėti kalėjimai perpildyti, todėl nusikaltėliai patylomis paleidžiami pirma laiko
Kaip anekdote, kur vaikas į klausimą, ką daryti, kad tau būtų atleista, atsako: reikia nusikalsti
Kaip sovietmečiu daugelis žmonių savo kuklią gerovę bandė kurti veidmainystės ir tuometinių įstatymų pažeidimo būdu tai yra apsimetinėdami komunistais ir gvelbdami valstybinį turtą, taip ir dabar tikisi gerovės sulauksią, užsisodindami vagių ir apsimetėlių valdžią, kuriai iš tikro nusispjaut ant Lietuvos ir jos piliečių. Valdžioj pamatom visokius perėjūnus, manekenes, besityčiojančius iš savo rinkėjų, kurie įlenda į atsakingas pareigas naudodamiesi rinkėjų troškimais: kad valdžia ką nors duotų. Dabar plačiai išnaudojamas rinkėjų teisingumo troškimas. Bet teisingumo troškimas nesutampa su teisingumu. Teisingumo troškimas tai noras, kad man tektų daugiau nei kitiems. Iš esmės visi tie rinkėjų ir išrinktųjų troškimai sueina į vieną į savanaudiškumą. Kai išsipildo troškimas, kad vagys pervertų teisinguosius, tuomet sunku išsipildyti gero gyvenimo troškimui. Lietuvos bėda, kad jos piliečių sąmonėje vyrauja šitie du nesuderinami troškimai.
Normalūs laisvos šalies piliečiai trokšta, kad gyvuotų Tėvynės meilė ir teisingumas. Taip atsitiks, kai Lietuvoj daugumą sudarys laisvos valstybės piliečiai, o ne lietuviakalbiai sovietikai
Aleksandras JAKUBONIS
Marijampolė
© 2010 XXI amžius
|