|
Apie partizaninį karą
Visi karai turi pradžią ir pabaigą. Kartais jie staiga įsiplieskia ir staiga užgęsta, o kartais prasideda ir baigiasi taip pamažu, kad sunku nustatyti jų pradžią ir pabaigą.
Partizaninio karo pradžios Lietuvoje turime tikslią datą 1944 metų liepos 14-oji. Kitą dieną apie tai savo sodriu balsu paskelbė Maskvos radijo diktorius Levitanas: Vakar po sunkios nuožmios kovos Raudonoji armija sovietų Lietuvos teritorijoje išvadavo Pagojaus geležinkelio mazgą. Tai Lietuvos žaliukai susikovė su iš Rytų atslenkančia raudonąja banga. Šiai datai atminti Pagojuje (Anykščių r.) pastatytas paminklinis akmuo.
Partizaninio karo pabaiga kai kas laiko 1953 metų gegužės 30-ąją tą dieną LLKS prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas pateko į MGB rankas. Tačiau kai vyriausiasis vadas patenka į priešo rankas nebūtinai baigiasi karas.
1954 metų pavasarį Adolfas Ramanauskas-Vanagas, sušaukęs partizanus, su kuriais dar galėjo užmegzti ryšį (susirinko apie šeši), pasakė: Vyrai, praėjo metai po Stalino mirties. Politika nesikeičia. Krikite, kur kas išmanote. Dzūkijos partizanas Jonas Kazlauskas-Klevas, turėjęs šiokį tokį asmens dokumentą, išvažiavo į Kareliją. Į Lietuvą grįžo tada, kai partizanų jau niekas nebeieškojo, ir ramiai iki šiol gyvena. Net 14 metų ieškojau skyriaus vado Šerno, kuris su 30 partizanų per 1946-ųjų Naujuosius metus buvo susirinkę mūsų namuose. Pagaliau sužinojau, kad tai buvo Jonas Plytnikas, kuris paskui išvyko į Rusiją ir ten sukūrė lietuvišką šeimą (dvi jo vaikaitės gyvena Lietuvoje).
1955 metais Krasnojarske sutikau Aukštaitijos partizaną, kuris, turėdamas dokumentus svetima rusiška pavarde, dirbo restorano direktoriumi. Jis norėjo vesti labai šaunią partizano seserį tremtinę. Sužadėtinė užsigeidė auksinių kurpaičių paprašė, kad būsimasis jaunikis iš Lietuvos jai atvežtų baltą vestuvinę suknelę. Sužadėtinis išvažiavo į Lietuvą ir nebegrįžo. Kelionėje jį kažkas atpažino ir jis tėviškėje buvo suimtas. Aš iš Lietuvos važiavau į Irkutsko sritį, pakeliui lankydamas draugus ir savuosius, iš vergijos vaduoti kitos šaunios lietuvaitės savo mylimosios. Tremtinė, ištekėjusi už laisvo piliečio, atgaudavo laisvę.
Mano nuomone, partizaninio karo pabaiga reikėtų laikyti 1954 metų pavasarį, kai LLKS vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas įsakė partizanams nutraukti ginkluotąjį pasipriešinimą.
Vytautas MAČIONIS
Vilnius
© 2010 XXI amžius
|