|
Nuotykis antrosios sovietų okupacijos metu
Kai 1944 m. liepos pradžioje sovietų kariuomenė užėmė Panevėžį, jos kariai atvyko į Pakuodžiupius. Aš jau buvau baigęs gimnaziją ir gyvenau tėviškėje. Į kaimą atvykęs okupantų viršila pareikalavo, kad gyventojai važiuotų vežti kažkokių kariškų krovinių. Tėvas tą pareigą pasiūlė atlikti man. Pasikinkiau arklį į nedidelį vežimą, įsidėjau šieno, pasiėmiau užkandos ir pavakare su kaimynais, vadovaujami viršilos, išvažiavome Panevėžio link. Už Bliūdžių kaimo įsakė pasukti į kelio pakraštyje buvusią aikštelę ir apsistoti nakvynei, nes krovinius reikės vežti rytojaus dieną. Tai paaiškinęs viršila iš mūsų stovyklos kažkur iškeliavo.
Jau beveik temo, todėl mes iškinkę arklius rengėmės miegoti. Su mumis važiavo ir mano giminaitė Emilija. Ji, galvodama, kad man gali būti šalta miegoti, pasiūlė atsigulti pas ją, nes jos vežimas buvo didesnis. Aš noriai priėmiau jos pasiūlymą ir mes kartu atsigulėme. Tai savotiškai sudomino jaunesniuosius kaimynus. Jie ėmė juokauti, priėję prie mūsų vežimo mus pešioti. Visa tai tęsėsi, kol visiškai sutemo. Jau pradėjus snausti prie vežimo kažkas subraškėjo ir aš prasimerkęs kaip per miglą pastebėjau prie mūsų ratų stovinti žmogų. Nusprendęs pajuokauti aš dešine ranka griebiau jam už kaklo ir, prisitraukęs prie savęs, rusiškai sušukau Popal (pakliuvai). Žmogus kažką rusiškai sušuko ir ištraukė mane iš vežimo. Paaiškėjo, kad tai buvo okupantų karininkas, atėjęs patikrinti stovyklos. Jis sugriebė mano ranką ir, surikęs Poidiom (einam) ėmė mane tempti iš stovyklos. Kilus triukšmui, pabudo kaimynai ir pamatę mane išvedant sunerimo. Vienas iš jų, neblogai mokėjęs rusiškai, pribėgęs pradėjo karininkui aiškinti, kad mes juokavome ir paprašė mane paleisti. Tačiau karininkas į jo paaiškinimus nekreipė dėmesio ir tempėsi mane iš stovyklos. Kartu su mumis ėjo ir kaimynas.
Išėjus iš stovyklos, okupantų karininkas išsiėmė užrašų knygutę ir paklausė mano pavardės. Jau norėjau pasakyti, bet kaimynas lietuviškai pasakė, kad pasakyčiau kokią nors išgalvotą. Taigi pasakiau, kad esu Jonas Šidlauskas. Karininkas pavardę užsirašė, bet vis tiek vedė toliau. Pagaliau priėjome kažkokią palapinę, prie kurios stovėjo ginkluotas sargybinis. Karininkas pradėjo su juo kažką aiškintis, matyt, norėdamas mane palikti toje palapinėje. Kai tas nepavyko, karininkas pasakė Pasmotrim utrom (pamatysime rytoj) ir paleido mane.
Grįžę radome nemiegančius susirūpinusius kaimynus. Pamatę mus grįžtančius jie nurimo ir sugulė miegoti. Ryte mus prižadino mums vadovavęs viršila ir liepė kinkyti arklius ir važiuoti Panevėžio link. Vežiojome kažkokius krovinius iki vakaro. Aš visą dieną nerimavau, galvodamas apie tą karininką ir svarstydamas, kas man bus. Tačiau jis taip ir nepasirodė ir aš laimingai sugrįžau į namus.
Po tos pastočių prievolės kaimynai juokaudavo, kad Gasparaučių Petriukas nuginklavo okupantų karininką.
Docentas Petras Kasperavičius
Kaunas
© 2010 XXI amžius
|