2010 m. vasario 12 d.
Nr. 12
(1797)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Sunkmečiai Lietuvoje – seniau ir dabar

Kokių tik sunkmečių neteko patirti mažai mūsų tautai. Aš prisimenu prieškario laikotarpį Lietuvoje, Smetonos valdymo laikus. Ir tada girdėjau kalbant apie krizę. Tačiau to meto ūkininkas sakė: „atsipjauni lašinių bryzą ir nejauti jokio krizo“. To meto ūkininkai nežinojo jokių pensijų – vaikai privalėjo išlaikyti savo senus tėvus. Buvo mažažemių ir bežemių, o šeimos buvo didelės – nuo penkių iki dešimties vaikų. Valdiškų darbų buvo mažai, bet nesigirdėjo kalbų apie bedarbystę. Netrūko darbų pas pavyzdingus, pasiturinčius ūkininkus. Teko ir man pačiam piemenauti, tačiau niekad nekalbėjau, kad buožės mane išnaudojo, kaip rašė kai kurie rašytojai. Buvau pamaitintas, aprengtas ir atlygintas pagal susitarimą.

Didžiausias sunkmetis Lietuvai prasidėjo, kai užplūdo raudonieji „išvaduotojai“. Tai jau buvo ne tik sunkmetis, bet tikra tragedija. Pamenu tą siaubą, kai trėmė, vežė iš savų namų doriausius žmones, šviesuomenę. Nesupratome, kodėl buvo terorizuojami niekam nenusikaltę dori žmonės. Dar baisesnį įspūdį paliko raudonieji atsitraukdami, kai vokiečiai juos netikėtai puolė. Rainiuose, Pravieniškėse ir kitur raudonieji paliko baisius pėdsakus.

Sunkmetis buvo ir vokiečių okupacijos laiku. Vokiečiai ne gelbėti mūsų ėjo, tačiau taip išėjo, kad išgelbėjo. Nežinia, kiek dar būtų išvežę, nukankinę mūsų tautiečių bolševikai.

Buvo karo metas. Trūko maisto produktų, todėl buvo įvestos maisto kortelės. Vienu laiku visai nebuvo cukraus. Laimei, sovietai nesuspėjo sugriauti žemės ūkio – žmonės iš cukrinių runkelių virė sirupą. Nebuvo manufaktūros, audinių, išeiginių rūbų. Ir čia buvo rasta išeitis. Moterys plonai suverpusios vilnas audė tokį gražų milelį, kad buvo gražu žiūrėti. Žmonės siūdinosi geriausius kostiumus. Nors vargingas buvo karo metas, bet kai tik frontas iš rytų pradėjo artėti prie Lietuvos, visi labai nerimavo – dar nebuvo pamiršę „išvaduotojų“ baisių darbų.

Kai vokiečiai pergalingai nužygiavo į rytus, niekas neabejojo jų pergale, niekam nekilo minties, kad rusai vėl sugrįš. Deja, jie, nelabieji, sugrįžo. Ir vėl naujas sunkmetis. Labiausiai ūkininkai bijojo prarasti savo žemes, ūkius. Atimk iš ūkininko ūkį – ir jis vergas. Komunistai pirmiausia Rusijoje iš ūkininkų nusavino žemes, įvedė dar negirdėtą baudžiavą, vergiją. Rusija virto ubagynu ir gulago salynu.

Manau, neverta vardinti visų nelaimių, bėdų ir praradimų, kuriuos mums atnešė užkariautojai. Todėl labai sunku suprasti, kaip kai kam gali apsiversti liežuvis pasakyti: prie ruso buvo geriau.

O dabartinis sunkmetis toli gražu ne toks baisus – dar ne tokius esame išgyvenę. Tiesiog per daug išponėjome.

Algirdas Jonas KUJALIS

Ukmergė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija